– Audrone, jūs tituluojama ryškiausia antikinės literatūros puoselėtoja šių dienų Lietuvoje. Ko reikia savo srities specialistui, kad jis pelnytų tokį titulą? Ar reikalinga aistra ir mistinis ryšys su tyrinėjamu dalyku, ar pakanka darbštumo ir nuoseklaus intereso?
– Savęs tokia tikrai nelaikau, bet atsakau nedvejodama: bet kurios srities specialistui, be abejonės, praverčia darbštumas, nuoseklus domėjimasis tuo, ką darai. Bent mano (turbūt ir daugelio mano kolegų) atveju gerokai prisideda meilė savo studijuojamam dalykui ir savo darbui. Kai darbas drauge yra ir savotiškas hobis, ir nuolatinis akstinas atnaujinti žinias, tobulėti.
– Visada rūpi pradžia – kaip pajutote trauką Antikai? Kokie raktažodžiai Jus pagavo ir nebepaleido?
– Mano pažinties su Antika pradžia labai neįdomi ir net atsitiktinė – visai neįkvepianti. Žodžio „klasikinė filologija“ nebuvau girdėjusi iki pat įstojimo į Vilniaus universitetą. Stojau į Lietuvių kalbos ir literatūros programą (tais laikais atskiros klasikinės filologijos programos nebuvo) ir tik išlaikiusi stojamuosius, kai reikėjo pasirinkti specializaciją, sužinojau apie renkamą 10 žmonių grupę į klasikinės filologijos atšaką. Suveikė smalsumas, gal ir ambicijos (ten patekti galėjo tik geriausiai išlaikiusieji egzaminus), todėl ir pasirinkau. Bet niekada nesigailėjau. Taigi mano istorija galėtų būti pamokanti nebent tuo, kad ir be didelės motyvacijos ar išankstinio pasirengimo galima bent šio to pasiekti (jei galiu save tokia laikyti).
– O kaip su ambicija jūsų studentams, sutinkamiems jauniems žmonėms – kokios motyvacijos vedini jie domisi klasikine filologija, kai regis, paklausu tik tai, kas modernu?
– Studentai ateina į klasikinės filologijos studijas vedami įvairių motyvų. Ne visiems pakanka motyvacijos, kai kurie greit pajunta ne savo ratuose sėdintys. Kiti, priešingai, ateina iš kitų studijų programų ir atranda savo vietą. Per apklausas pirmakursiai paprastai nurodo domėjimąsi Antikos istorija, mitais; kai kuriuos paskatina mokytojai, kiti sužino apie tokias studijas iš pažįstamų ar socialinių tinklų. Kartais jaunuolius „užkabina“ programa „Studentas vienai dienai“, leidžianti kartu su studentais dalyvauti Vilniaus universiteto paskaitose, arba Klasikų asociacijos kasmet rengiama „Klasikų akademija“, o kartais jie ateina tiesiog gauti gero išsilavinimo. Tai neabejotinai geriausia ir stipriausia motyvacija.
– Kokios yra keturios kolonos, kurios laiko Antikos įtaką, svarbą šiems laikams?
– Demokratija, graikų filosofija, romėnų architektūra ir krikščionybė.
– Kaip atrodytų mūsų visuomenė be šios svarbios įtakos, ir kuri iš kolonų išlaiko aktualumą ir šiomis dienomis?
– Be abejo, visos „kolonos“ išlaiko aktualumą. Be šių ir kitų antikinės kultūros komponentų dabartinė mūsų būtis tiesiog negalima. Aš dažnai pasitelkiu savo mokslinės vadovės dr. Dalios Dilytės-Staškevičienės palyginimą, jog Antikos kultūrą galime laikyti tarsi kosminiu sprogimu, po kurio susiformuoja nauja visata. Visuose šio naujai susikūrusio pasaulio elementuose būtinai esama pirminės medžiagos. Ji gali būti pakitusi, išsisklaidžiusi ar susijungusi su naujais dariniais, bet neišnykusi. Net jei mūsų/ jūsų gyvenamoje aplinkoje nėra tiesioginio ir lengvai apčiuopiamo antikinio paveldo (statinių liekanų ar archeologinių radinių), jei nėra ir akivaizdžiai Antiką kopijuojančių statinių su kolonomis ir antikiniais orderiais ar panašiai, tai anaiptol nereiškia, kad aplink mus nėra Antikos kultūros elementų. Tiesiog daugeliu jų mes naudojamės kaip savaime suprantamais mūsų dienų dalykais, visai nesiedami jų su anų laikų civilizacija. Kaip antai, lotyniškais rašmenimis, politinėmis sąvokomis, teatru, mūro technologija, keliais, tiltais, vandentiekio ir nuotekų sistemomis ir t. t. Daugybė mūsų gyvenimo sričių be romėnų ir graikų nebūtų tokios, kokios yra, o gal ir apskritai jų nebūtų.
– Ar jaučiate ryšį su Achilu, Odisėju, Kirke, Atėne ir kitais – kaip jų (ar kitų herojų) įvaizdžiai įtakojo jūsų gyvenimo kelionę?
– Lankydamasi meno galerijose, žiūrėdama kino filmus ar klausydamasi operų antikiniais siužetais arba literatūroje užtikdama mitų elementų, geriau juos atpažįstu ir perprantu nei klasikinio išsilavinimo neturintis žmogus. Be to, prisilietimas prie vieno ar kito kūrinio sukelia daugiau asociacijų platesniame kontekste. Tarkime, skaitant ir nagrinėjant su studentais Ovidijaus Herojų laiškus, kur Penelopė rašo Uliksui (Odisėjui), Faidra – Hipolitui, Didonė – Enėjui ir kt., mąstai apie tai, kaip poetas sugebėjo perteikti herojų moterų jauseną, mąstyseną ir, jų akimis žvelgdamas į pasaulį, savaip interpretuoja mitus, papasakotus Homero ir kitų ankstesnių autorių. Lygiai taip ir skaitant šiuolaikinius romanus (Madeline Miller Kirkę, Achilo giesmę, Pat Barker Trojos moteris, Jennifer Saint Elektrą ir kt.), geriau išmanai šaltinius ir turi daugiau medžiagos bei žinių palyginimui bei įvertinimui.
Jei jau kalbame apie mano gyvenimo kelionę, tai daugiausiai įtakos jai turėjo vienas konkretus autorius – Ciceronas, nes jo pasirinkimas lėmė mano mokslinių interesų kryptį. Jo veikalus tyrinėju, verčiu ir komentuoju.
– Jūsų nuomone, kokios Cicerono mintys aktualiausios šiems laikams?
Vienas populiariausių iš Cicerono raštų atėjusių posakių – homines historiarum ignari semper sunt pueri – „Nežinantys istorijos žmonės visada lieka vaikais“. Dar vienas, manyčiau, galėtų būti naudingas jauniems žmonėms kaip vaistas nuo perdėto perfekcionizmo: Non Homero soli in poetis locus est. „Bet iš tikrųjų viską privalu išbandyti trokštantiems didžių, tik dideliu darbu pasiekiamų dalykų. Ir jei kartais kam nors pristigs įgimtų savybių ar tos ypatingos talento jėgos arba jei bus nepakankamai išsilavinęs aukštųjų menų baruose, vis tiek teeinie tuo keliu, kuriuo pajėgs, nes pirmos vietos siekiančiam ne gėda atsidurti ir antroje ar trečioje. Juk tarp poetų ne vienam Homerui yra vietos.“ (Ciceronas, Oratorius 4, A. Kučinskienė vert.)
– Kur antikos herojus pirmiausia vestumėte Vilniuje?
– Žinoma, visus juos pirmiausiai vesčiau į Filologijos fakultetą, Klasikinės filologijos katedrą. Kur gi daugiau? Parodyčiau knygas, kuriose aprašyti jų žygiai arba jų pačių sukurti kūriniai – įvairiomis kalbomis, tarp jų ir mano pačios vertimai.
– Kokiomis temomis kviestumėte sostinės jaunimą diskutuoti su graikų ir romėnų mitologijos herojais?
1. Ar Vilnius, kaip ir Roma, pastatytas ant septynių kalvų?
2. Ar Achilui patinktų jo antrininkas Bradas Pittas filme „Troja“?
3. Ar/ Kodėl visais laikais buvo aktualūs senovės išminčių posakiai „Pažink pats save“ ir „Nieko per daug“?
– Tai kodėl gi?
– Senos tiesos yra per daug svarbios, kad jų nežinotume ir nemąstytume. Manoma, kad šie posakiai buvo išrašyti Delfų Apolono šventyklos prieangyje ir priklausė kažkuriems iš septynių senovės išminčių. Kiti teigė, kad tai paties Apolono ištarmės ir dieviška išmintis. Vėliau jos kartotos įvairiais būdais ir įvairiais laikais. Antai „nieko per daug“ principas, atskamba Horacijaus poezijoje kaip raginimas visame kame laikytis aukso vidurio (aurea mediocritas), o Cicerono filosofijoje saikas virsta pamatiniu etikos principu, leidžiančiu pajusti, kas ir kiek dera kiekvienoje gyvenimo situacijoje.
– Prašytume eilutės, posmelio ar žodžio iš to laikmečio rašytinių šaltinių, kuris priartintų, sujungtų, būtų giminiškas jaunam Vilniaus žmogui?
– Ut desint vires, tamen est laudanda voluntas – „Nors stinga jėgų, tačiau pagirtinas noras“. (Ovidius, Laiškai iš Ponto, III. 4. 79) – tai tinka visiems amžiams ir visoms gyvenimo situacijoms.
