Šių metų lapkričio 24 d. atskriejo žinia, kad rašytojas ir skulptorius J.Šikšnelis mirė. Jam buvo 74 metai.
Siūlome perskaityti tą anuomet Ramūno Gerbutavičiaus darytą interviu.
* * *
„Rašyti pradėjau brandaus amžiaus, taip rašoma biografijoje. Tai leido išvengti istorinių pervartų, nerašyti Ezopo kalba, nerašyti į stalčius, nepažinti glavlitiškų pamokymų skonio, viso to, kuo didžiuojasi, o dažnai net piktnaudžiauja, mano kartos rašytojai. O kodėl pradėjau? Negaliu be šypsenos atsakyti į šį klausimą, todėl pasitelksiu mėgstamą Umberto Eco: „Rašoma iš paniekos savo kolegoms, kad laikas nuo laiko turėtum ką paskaityti“, – svarstė Juozas Šikšnelis.
Šis rašytojas tiek savo pavarde, tiek Raido Dubrės slapyvardžiu išleido daugybę istorinių, detektyvinių, nuotykinių romanų.
J. Šikšnelis – ne tik rašytojas. Jis drožia iš medžio ir kala iš akmens skulptūras, nors turi tik kairiąją ranką. J. Šikšnelis atsakė į lrytas.lt klausimus.
– Kaip jūs, rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
– Nežinau, ką reiškė būti rašytoju anuomet, kai juo nebuvau, bet dabar, bijau, nieko nereiškia. Kuo gali būti rašytojas šiuolaikinei visuomenei? Dvasiniu autoritetu, kur karaliauja kriminaliniai autoritetai? Rašytojas dvasiniu autoritetu tampa tik pasimiręs – tada prasideda jo garbstymas ir garbinimas. Ir tai ne visiems, vertuosius kaip mat pamiršta.
Kita vertus, nereikia, kad rašytojai imtų kažką reikšti visuomenėje. Tegul jie būna reikšmingi kiekvieno juos skaitančiojo sąmonėje. Šiaip ar taip, jaučiuosi normaliai, nes niekada ir niekur dar nesu prisistatęs: aš rašytojas. Jeigu žmonės mane pažįsta iš kūrinių – puiku, neprieštarauju; jei nežino, kas esu, irgi nesigriaužiu pirštų.
Kaip rašytojas, niekada nesinešiojau akmens užantyje, kad išmalčiau langus valdžiai, nors iki tobulumo jai gerokai per toli. Niekada nekilo mintis kaltinti apeinančių mano kūrybą. Vadinasi, ne jiems kuriu. Jeigu mes, raštininkai, kaip sakydavo Juozas Aputis, pasirinkome šią lemtį arba ji mus pasirinko, tad kantriai melskimės, kad, anot Samuelio Becketto, žodžiai mūsų neapleistų...
Rašytojas – tragiškai vieniša figūra, pašaukta atkentėti (ne atpirkti!) už žmonijos ydas.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Be abejonės tuo, kurį kada nors sukursiu. Jeigu pasiseks... O šiaip po „Kryžiau žalio medžio“ (2000) vienas kritikas pareiškė: „Šikšnelis galėtų padžiauti plunksną, nes nieko daugiau nebeparašys“.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Įmantrių rašymo įpročių neturiu ir esu įsitikinęs: kada rašytojui pritrūksta minčių, jis pradeda kurti įmantrius rašymo ritualus, juk reikia figos lapelio prisidengti.
Jeigu apima kūrybinis šišas – rašau kasdien: anksti ryte, prieš darbą ir vakare, po darbo. Esu vyturys, todėl lengva keltis anksti. Rašytojas privalo nuolat rašyti. Pauzės rašyme gali lemti kūrybinę krizę. Kitaip sakant, nuolat naudojama plunksna nerūdija.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Idealus skaitytojas mano kūriniuose įskaito tai, apie ką net nesvajojau, bet ginkdie, ne tas, kuris bando sau matuotis mano knygų personažų rūbus ir sako: „Gerai pavarei“.
– Kas yra gera knyga?
– Nežinau, nes gerų stengiuosi neskaityti, renkuosi geriausias. O jeigu rimtai, tai nėra ir negali būti absoliučiai gerų knygų. Kiekviena knyga tinka tam tikram laikui, tam tikram skaitytojui. O kiek prirašyta ir išleista knygų, kurioms nelemta sulaukti savo laiko ir savo skaitytojo. Bijau sakyti, bet panašu, kad tokių knygų nemažėja.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Gal nuskambės keistai, bet skaitomų knygų personažų nekviečiu prie stalo, nesiūlau gerti „bruderšafto“, jie lieka ten, knygos puslapiuose, suteikę man galimybę džiaugsmo mirksnį pabūti kartu. Santykį su skaitomų knygų personažais lyginčiau su gatvėje sutiktos žavios moters šypsniu, jis paglosto širdį, bet kaip mat jį pamiršti.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Beveik visi mano sukurti personažai panašūs į mane. Taisyklė be išimčių. Svetimų nebandau savintis, nes tai kvepia piratavimu, plagijavimu ir kitomis nuodėmėmis. Jeigu noriu pamatyti ką nors panašų į save, pažvelgiu į veidrodį. Ir neapsirinku – panašus! Tik nelabai esu patenkintas tuo panašumu, todėl į veidrodį žiūri itin retai.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Beveik niekada taip nesakau ir net negalvoju. Bet nesakau ir kitko: ir aš taip galiu parašyti! Tai reiškia lyg brautis į svetimą gyvenimą ar permiegoti su svetima žmona. Man tai nepriimtina.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Tokios neprisimenu, bet su juoku yra taip: vertybių skalė nejučiomis suvirpa ir tai, kas ką tik buvo juokinga, tampa graudu. Arba atvirkščiai. Būdavo, kai juokdavais iš kitų, dabar beveiliji juoktis iš savęs. Arba atvirkščiai. Aš apskritai mažai juokiuosi. Labiau patinka juokinti kitus. Tik vis mažiau randasi suprantančių ir vertinančių mano juokus.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Šalia lovos knygų nėra. Dažniausiai ten guli popieriaus lapas, skirtas užrašyti paklydusią mintį, bet tik tada, kai reikia ką nors sukurti. O mėgstamiausias skaitymo laikas – rytmečio valandos (kada nerašau), kai pabundi švaria, sapnų šluotomis iššluota galva. Dabar vartinėju politinę V. Krėvės – Mickevičiaus biografiją. Prieš tai su pasimėgavimu perskaičiau Juliano Barneso „Flobero papūgą“ bei Umberto Eco ir Claude'o Carriere'o pokalbius „Nesitikėkite atsikratyti knygų“.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Kiekvienam amžiaus tarpsniui – sava knyga. Kaip dabar prisipažinti, kad vaikystėje su malonumu skaičiau „Vasia Trubačiovas ir jo būrys“? Juk galiu būti apšauktas tautos priešu.
Niekada nesu sudarinėjęs 10-tukų, nes knygą skaitau norėdamas užpildyti tuštumą, jeigu verčiant puslapius nesitaško, nepursloja, bet tvarkingai užima visą tuštumos tūrį, vadinasi, knyga tau tinka, tinka pagal skonį, kvapą ir kitus formalius požymius. Knyga yra skirta vartojimui. Girdžiu pasipiktinimo šūksnius ir net prakeiksmus.
Mes, skaitytojai, esame knygos dvasinio turinio vartotojai. Neskaitau tų knygų, kurias skaito visi, kada žmogus esantis nuo knygos per šviesmečius staiga klausia: ar jūs skaitėte paskutinę ...aitės knygą? Skubu apsijuokti ir jo akyse sumenkti prisipažindamas, kad neskaičiau ir nesirengiu.
Dar reikėtų pastebėti kelis dalykus: nežinia, ar gyvenimo tempas pagreitėjęs, ar atmintis susilpnėjus, bet man knygų poveikis yra trumpalaikis. Be to, esu bibliotekininkas iki kaulų smegenų, todėl mano santykis su knyga ypatingas. Drįstu pastebėti.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Nėra tokios knygos, nes yra per daug knygų (geriausių – per mažai). Sunku patikėti, bet savo aplinkoje, kasdien bendraudamas su dešimtimis, kartais su šimtais žmonių, apie skaitytas ar skaitomas knygas galiu pakalbėti tik su keliais. Jeigu perskaitytos ar ne knygos gali būti bendravimo indikatorius, tai reikia būti ne tik fanatiku, bet ir fundamentalistu. Skaitymo, ne islamo. Arba niekuo daugiau – tik snobu.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Žinau vieną: elektroninių knygų nepamilsiu. Pavyzdžiui, nesakiau to apie kompiuterius, internetą, o apie elektronines knygas sakau. Net ne dėl to, kad jas pamėgti pritruks man duoto laiko, bet jos tarsi tie piratai pasisavino knygos vardą, panaikinę jos formą kartu su esme. Taip, jomis naudotis patogu, neužima vietos. Sukaupus didelę asmeninę biblioteką vaikai po jūsų mirties jos neišneš prie konteinerio, kaip dabar dažnai būna.
Bet elektroninės knygos atima, išsiurbia visą kūniškąją knygos esmę. Ir jeigu Gutenbergo epocha rankraštines knygas pakeitė spausdintomis, tai dabartinėje epochoje tokio masto revoliucija neįvyks. Elektroninė knyga turės šalininkų, bus netgi bibliotekų, bet tradicinė knyga niekada nevirs vien muziejiniu eksponatu. Nuoširdžiai tikiuosi.
Pagrindiniai biografijos faktai
* J. Šikšnelis (slapyvardis Raidas Dubrė) – prozininkas, dramaturgas, skulptorius ir bibliotekininkas.
* Gimė 1950 m. kovo 1 d. Švendubrėje, Varėnos raj. 1973 m. baigė VU bibliotekininkystę ir bibliografiją. Dirba Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriumi.
* 1992 m. ir 1996 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos premiją už geriausią detektyvinį kūrinį. 2001 m. už romaną „Kryžiau žalio medžio“ pelnė I. Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas. Jo kūriniai yra versti į rusų, lenkų ir anglų kalbas.
* Bibliografija: „Štilis“ (novelės, apysaka, 1991), „Nuogas lietaus nebijo“ (detektyvinės apysakos, 1992); „Šešėliai (vienaveiksmės pjesės, 1993), „Pyro pergalė“ (detektyvinis romanas, 1995), „Medūzos žvilgsnis“ (detektyvinis romanas, 1996), „Atblokšties siena“ (detektyvinis romanas, 1998), „Nuodėmių atleidimas“ (detektyvinis romanas, 1998), „Patvarumo riba (detektyvinis romanas, 1999), „Pliūpsnio kaitra“ (detektyvinis romanas, 2000); „Pragaro vartai“ (detektyvinis romanas, 2000), „Kryžiau žalio medžio“ (gurinių romanas, 2000), Angelas mėšlyne (novelės, 2003), „Apšlakstytas isopu“ (apribų romanas, 2004), „Paskutinioji užmuša (detektyvinis romanas, 2003), „Surišti ir atrišti“ (romanas, 2007), „Įvykių horizontas“ (romanas, 2007), „Mirties varos“ (romanas, 2008), „Banga atgal negrįžta“ (romanas, 2012).
* Turėdamas tik vieną ranką, drožia iš medžio, kala akmens skulptūras. Yra surengęs kelias dešimtis parodų Lietuvoje ir užsienyje.
