Neseniai išvertusi psichiatro ir rašytojo Joelio Haahtelos apysaką „Jokūbo kopėčios“, pasakojančią apie Jeruzalės sindromo ištiktą suomį, kaunietė atsiduso ne dėl to, kad baigė darbą.
Vertėjai nebuvo lengva išsiskirti su raminamai ją veikusiu kūriniu, mat tokią literatūrą ji labai mėgsta.
Tad Aida negailėjo nei laiko, nei pastangų dailindama vertimą prieš atiduodant į spaustuvę.
Su kūriniu ji tarsi buvo stipriai susisaisčiusi nematomais saitais, nors su pačiu autoriumi net nesusisiekė – neprireikė pasitarti dėl vertimo. Mat tekstas neįmantrus, nesudėtingas, todėl vertėja ne vieną apdovanojimą Suomijoje pelniusiam J.Haahtelai nelindo į akis.
Gal su suomių autoriumi kaunietė dar susipažins vėliau, nes dabar vertė tik pirmąją knygą.
Nors Aidai iš Joelio nelabai ko reikėjo, tikėtina, kad kitąkart į jos rankas gali pakliūti ir sudėtingesnė 51 metų rašytojo knyga.
Tokia bendravimo praktika kaip su J.Haahtela neįprasta, nes vertėja dažniausiai keliskart tariasi su suomių rašytojais dėl vertimų, mat iškyla įvairių klausimų. Labai retas atvejis, kad nekiltų klausimų, tad psichiatras – kol kas išimtis.
„Jis rašo klasikine kalba, beveik nėra šnekamosios, todėl man sekėsi neblogai padirbėti. Ir apimtis šios knygos nedidelė, o kuo didesnė apimtis, tuo daugiau klausimų“, – sakė A.Krilavičienė.
Prieš tai kaunietė suomiškai buvo skaičiusi kitą J.Haahtelos knygą – vieną iš trilogijos, kuri jai labai patiko, bet leidykla „Gelmės“ pasiūlė versti ne ją, o „Jokūbo kopėčias“. Vertėjos tai neišmušė iš vėžių, nes prie to ji pripratusi. Juk leidėjams geriau žinoti, kaip knyga bus perkama.
Tačiau ir apysaka lietuvę ne mažiau pakerėjo: „Buvo gera versti, nes skaitant labai apramino, išskirtinai paveikė. Kartais perskaitai eilėraštį, ir jis iškart prilimpa, panašiai buvo ir su šia knyga.“
Ne visada Aida verčia tai, kas jai patinka. Tada ji stengiasi su kūriniu susidraugauti: „Kartais kyla nenoras versti, bet susigyveni ir pamilsti tą autorių.“
Nors vertėja nusiperka suomiškų knygų, perskaičiusi bando įkalbėti leidyklas išleisti lietuvišką vertimą, jos nuomonė pastaruoju metu retai sutampa su leidėjų.
„Sunku ką nors įkalbėti, nes darbas ir leidyba nemažai kainuoja, o knygų mažai nuperka“, – neslėpė A.Krilavičienė. Leidėjai greičiausiai pasitelkia nuojautą, kuri knyga galėtų būtų paklausi.
Aidą versti grožinės literatūros kūrinius iš suomių kalbos pastūmėjo tikrai ne nuojauta. Ji apie tai neturėjo jokio supratimo.
Mokytis suomių kalbos vertėją pastūmėjo atsitiktinumas: Lietuvai paskelbus nepriklausomybę kilo užsienio kalbų mokymosi banga. Lietuvių filologijos studijas baigusi ir „Šviesos“ leidykloje dirbusi A.Krilavičienė susidomėjo kalbų koledžo programa, kurioje jos dėmesį patraukė vengrų kalba. Aidą žavėjo Vengrijos kultūra.
Bet nesusirinko grupė, dėstytoja atsisakė dėstyti, todėl Aida nuėjo į suomių kalbos paskaitas. Kaunietei suomių kultūra atrodė tolima, nepažįstama, o kai pradėjo mokytis kalbos, atrodo tai, ko nesitikėjo: „Labai įdomi kalba, visai nepanaši į lietuvių.“
Interneto atsiradimas A.Krilavičienei praplėtė galimybes tobulinti suomių kalbos žinias – vertėja klausosi žinių, skaito, susirašinėja su autoriais, bet gyvai su jais susitinka retai.
„Dabar viskas paprasčiau, Suomija priartėjo“, – apie bendravimo internetu privalumus užsiminė pašnekovė.
Dabar vertėjai pakanka tik vieną kartą per metus nuvykti į Suomiją – ten ją įprastai kviečia į literatūros renginius.
Kai kurie jų rengėjai tapo Aidos draugais, ją mielai priima ir daugybę metų šiltai prisimena per didžiąsias šventes.
Nors artimai susidraugauti su suomiais kone neįmanoma užduotis, lietuvę žavi tai, kad iš prigimties šaltai bendraujantys ir glaudžių ryšių nemezgantys žmonės širdies gilumoje yra šilti, nes ir po daugelio metų tavęs nepamiršta.
Nepaisant to, kad Aida daug suomiškai skaito, laiškais susirašinėja su rašytojais, Suomijoje dalyvauja renginiuose, menkai pažįsta tradicinį suomių charakterį. Nors suomių autorių tekstai vertėją ramina, ji pati neperėmė lėtapėdiškų, ramių suomių bruožų: „Tik manęs nepažįstantys sako, kad aš rami.“
Tačiau vertėja pastebėjo, kad jaunoji karta, kaip ir daugelyje šalių, jaučiasi pasaulio piliečiais. Todėl jaunas suomis nebūtinai kaitinsis saunoje ir vartos nemažai alkoholio, kaip dažniau pasielgtų vyresnė karta. Greičiau jo pomėgiai niekuo nesiskirs nuo lietuvio ir nekels nuostabos.
Paklausta, ar nesigaili, kad nemažą gyvenimo dalį susiejo su Suomijos literatūra, A.Krilavičienė buvo atvira: „Kartais pagalvoju, kad gal reikėjo ką nors kitaip daryti. Man nėra patrauklus suomių charakteris, temperamentas, bet susigyvenau ir stengiuosi suprasti.
Juk sakoma, kad žmogų myli ne vien už gerus dalykus, bet ir už blogus.
Net pavydu daug ko, ko pas mus nėra. Kad ir pagarbos paprastam žmogui, o ten ji labai justi.“
Žinoma vertėja, jau prieš 18 metų už suomių literatūros vertimus pelniusi prestižinę „Metų vertėjo krėslo“ premiją, netikėtai nustebino, kad laisvalaikiu mėgsta grožinę amerikiečių literatūrą. A.Krilavičienei itin patinka Williamas Faulkneris (1897–1962) ir jo amžininkų kūryba.
Bet tai nereiškia, kad vertėja išduoda suomių literatūrą, – grįždama iš Suomijos namo ji visada parsiveža tik suomiškų knygų.
Kas nors kita į jos lagaminą nepatenka, nes ji neranda Suomijoje to, kas priblokštų ar būtų išskirtinio.
27 metus paskyrė vertimams
A.Krilavičienė išvertė 59 grožinės literatūros kūrinius, tarp jų daugiausia romanai, šiek tiek knygų vaikams, dokumentinių apybraižų.
Lietuvos teatruose pastatytos 8 suomių dramaturgų pjesės, kurių vertimu į lietuvių kalbą pasirūpino A.Krilavičienė.
1981–1987 m. Vilniaus universitete ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1987–1991 m. dirbo leidykloje „Šviesa“ korektore, vėliau – jaunesniąja redaktore. 1994–1997 m. – žurnalo „Ji“ redaktore. Šiuo metu – laisvai samdoma vertėja. Pirmoji vertimo iš suomių kalbos publikacija išspausdinta 1997 m.
Žinoma vertėja pelnė ne vieną apdovanojimą už kruopštų ir profesionalų darbą. 2006 m. ji įvertinta Lietuvių PEN centro premija „Metų vertėjo krėslas“ už Mikos Waltari romano „Mikaelis klajūnas“ vertimą, 2008 m. – Lietuvos ir Suomijos kultūros fondo pripažinimo premija, 2013 m. – Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medaliu, 2019 m. – Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą paaugliams (už Nadjos Sumanen romano „Rembo“ vertimą).
