Leidykla VAGA pristato naujausią P. Coelho knygą „Maktubas“ (Maktub, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis).
Išlaikydamas savo kūrybinį stilių, Paulo Coelho ir šioje knygoje laikosi pasakojimo alegorijomis ir metaforomis manieros. Kaip ir kitose jo knygose – „Maktube“ gausu be galo talpių ir pamokančių istorijų, kuriose atgyja žmogiškoji išmintis.
Vis dėlto šįkart P. Coelho sako, kad „Maktubas“ nėra vieno autoriaus patarimų kūrinys. Ši knyga – įvairiausių gyvenimo patirčių ir asmenybių įžvalgų telkinys: „Maktubas – ne patarimų knyga, o dalijimasis patirtimi. Didžiąją tekstų dalį sudaro mano mokytojo bylojimai, išsakyti per vienuolika mūsų bendravimo metų. Kitas istorijas išgirdau iš draugų ar atsitiktinai sutiktų žmonių, padariusių man nepamirštamą įspūdį. Galų gale turiu minėti perskaitytas knygas ir pasakojimus, kurie jau seniai, anot jėzuito Anthony’o Mello, yra tapę dvasiniu žmonijos paveldu. Postūmis Maktubui buvo Alcino Leite Neto, dienraščio Folha de S. Paulo kultūros priedo „Ilustrada“ tuomečio redaktoriaus, skambutis. Pasiūlymą priėmiau viešėdamas Jungtinėse Valstijose, nelabai žinodamas, apie ką rašysiu. Bet tai buvo viliojanti paskata, todėl nusprendžiau sutikti. Gyventi – tai rizikuoti.
Pamatęs, koks čia darbas, buvau benuleidžiąs rankas. Turėjau nemažai važinėti po užsienį, pristatydamas savo knygas, ir skiltis laikraštyje pavirto kankyne. Tačiau ženklai ragino tęsti: gautas skaitytojo laiškas, bičiulio komentaras, vieno žmogaus parodytas laikraščio iškarpų aplankas. Po truputį mokiausi būti konkretus ir lakoniškas. Buvau priverstas vėl perskaityti kūrinius, prie kurių ketinau darsyk grįžti, bet vis atidėliodavau, ir tie nauji susitikimai suteikė man neapsakomai daug džiaugsmo. Ėmiau stropiau užsirašinėti mokytojo žodžius. Galiausiai į viską aplinkui pradėjau žvelgti kaip į skilties medžiagą, ir tai mane didžiai praturtino – ir šiandien jaučiuosi dėkingas už tas kasdienes užduotis,“ – teigia rašytojas knygoje.
Knygoje „Maktubas“ visu grožiu skleidžiasi daugybė patirčių ir išminčių. Čia susitinka Paulo Coelho mokytojo įžvalgos, Budos ir Jėzaus Kristaus perduotas mokymas. Įprastų, autoriaus sutiktų žmonių mintys į tekstą įsilieja neprasčiau nei didžiųjų filosofų bylojimas. Tekstų daugiaplaniškumas – dar viena subtilybė: čia pat pasakojimas gali nukelti į mitinę senovę, o kitame puslapyje užgimti šių laikų filosofija ir pastebėjimai.
„Vienos iš savo istorijų knygų pratarmėje Anthony Mellas tvirtina: „Mano užduotis tebuvo austi: negaliu prisiimti medvilnės nei siūlų nuopelnų“.“Aš irgi negaliu,“ – sako rašytojas.
Knygos žavesio šerdis – trumpi, bet taiklūs lyg lankininko strėlė pasakojimai. Šiuos pasakojimus galima skaityti nuosekliai, patiriant vieną po kito, arba atsiversti bet kurį iš jų ir skaityti kaip dienos sentenciją ar išmintingą pamoką. Šviesa, palengvėjimas ir poetinis grožis – esencija, iš kurios sudarytas „Maktubas“. Jį skaityti lengva ir jaunam, ir gyvenimo mačiusiam.
Tiems, kuriems artimi Khalilo Ghibralo „Pranašas. Pranašo sodas“ ar Konfucijaus „Pašnekesiai“, leidykla VAGA dovanoja dar vieną turinio gyliu lygiavertį kūrinį. Kviečiame skaityti „Maktubo“ ištraukas:
Vienas svetimšalis Skėtės vienuolyne susirado tėvą Pastorą. – Noriu savo gyvenimą nukreipti į gėrį, – prabilo jis. – Bet niekaip neatsikratau nuodėmingų minčių. Lauke buvo vėjuota, todėl tėvas paprašė: – Čia, viduje, labai karšta. Gal pagautum bent kiek vėjo iš lauko ir atneštum atvėsinti patalpą? – Tai neįmanoma, – atsakė svetimšalis. – Lygiai taip neįmanoma liautis galvojus apie dalykus, kurie įžeidžia Dievą, – paaiškino tėvas. – Bet jei išmoksi sakyti „ne“ pagundoms, jos nepadarys tau nieko blogo.
* * *
Mokytojas sako: – Jei reikia priimti kokį nors sprendimą, užvis geriausia žengti pirmyn ir iš anksto susitaikyti su pasekmėmis. Kokios bus tos pasekmės, žinoti iš anksto negalite. Visi spėjimai ir burtai sumanyti kaip patarimai žmogui, tai tikrai ne ateities pranašystės. Spėjikai – puikūs patarėjai ir labai prasti pranašai. Maldoje, kurios mus išmokė Jėzus, sakoma: „Teesie Tavo valia“. Kai ši Valia parūpina mums sunkumų, visada prideda ir sprendimą. Jei būrimai iš tiesų galėtų numatyti ateitį, visi spėjikai ir būrėjai būtų turtingi, laimingi, sukūrę šeimas.
Vienas žmogus, eidamas Pirėnų kalnų slėniu, susitiko seną piemenį. Pasidalijo su juo valgiu, o paskui jiedu ilgai šnekučiavosi apie gyvenimą. Žmogus kalbėjo, kad jeigu tikėtų Dievą, turėtų patikėti ir tuo, kad nėra laisvas, nes Dievas nulemtų kiekvieną jo žingsnį. Tada piemuo nuvedė jį prie tarpeklio, kur be galo aiškiai buvo girdimas kiekvieno garso aidas. – Gyvenimas – tai šitos sienos, o likimas – kiekvieno iš mūsų riksmas, – tarė piemuo. – Ką riktelsime, viskas pasieks Jo širdį ir bus mums grąžinta tokiu pačiu pavidalu. Dievas veikia nelyginant mūsų veiksmų aidas.
* * *
Tarp Prancūzijos ir Ispanijos driekiasi kalnų grandinė. Prie vie 21 – nos kalnų grupės įsikūręs Arželio kaimas. Ir ten yra šlaitas, vedantis į slėnį. Kasdien tuo šlaitu užkopia ir nusileidžia senis. Pirmąsyk atsidūręs Arželyje keliauninkas nieko nepastebėjo. Antrą kartą atkreipė dėmesį, kad vis susitinka tą patį žmogų. Ir kiekvieną sykį, būdamas tame kaime, įsidėmėdavo daugiau detalių: senio drabužius, kepurę, lazdą, akinius. Ir dabar, prisiminęs Arželį, visada pagalvoja apie senuką, nors šis apie tai nė neįtaria. Tik vieną vienintelį sykį keliauninkas jį užkalbino. Norėdamas pajuokauti paklausė: – Turbūt pats Dievas gyvena tokiuose nuostabiuose kalnuose? – Dievas gyvena ten, kur Jį įsileidžiame, – atsakė senukas.
* * *
Tais laikais, kai keliauninkas praktikavo dzenbudistinę medi– 27 taciją, būdavo taip, kad mokytojas nueidavo prie dodžo (tai vieta, kur susirenka mokiniai) kampo ir grįždavo su bambukine lazdele. Neįstengdavę iškart susitelkti mokiniai pakeldavo ranką: mokytojas prieidavo ir lazdele triskart suduodavo per kiekvieno petį. Pirmąją dieną tai atrodė kaip absurdiška viduramžių atgyvena. Tik vėliau keliauninkas suvokė, kaip pravartu dvasinį skausmą perkelti į fizinį lygmenį, kad akivaizdžiai pajustum nemalonius jo padarinius. Eidamas Santjago keliu, jis išmoko vieną pratimą: suleisti smiliaus nagą į nykštį, kai tik kyla kokių nors negerų minčių. Baisios neigiamų minčių pasekmės išryškėja gerokai vėliau. Bet tokias mintis pajusdami fiziniame lygmenyje, per skausmą, suvokiame, kad darome sau žalą.
Ir įprantame jų vengti.
* * *
Nesistenkite visą laiką būti nuoseklūs ir pastovūs. Argi nesakė šv. Paulius, kad „šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“? Būti nuosekliam – kaklaraištį visada derinti su kojinėmis. Ir būti priverstam rytoj turėti tokią pačią nuomonę kaip šiandien. O juk pasaulis keičiasi, nestovi vietoje! Jei niekam nepakenksite, kartkartėmis pakeiskite savo nuomonę ir susidurkite su prieštaromis to nesigėdydami. Turite tokią teisę. Nesvarbu, ką pagalvos kiti – šiaip ar taip, jie visada ką nors pagalvoja. Taigi būkite ramūs. Tegu visata sukasi apie jus, atraskite džiaugsmą nustebinti save. „Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius“, – tvirtino šv. Paulius.
Paulo Coelho, „Maktubas“, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, leidykla VAGA, 2024.
