A.Szpila Lenkijos kultūriniame gyvenime jau daug metų kelia sumaištį. Savo knygose ji nevengia provokuoti, o interviu metu kalba apie šių laikų politiką, socialinę, ekonominę sistemą, kritikuoja tai, kas vyksta Lenkijoje. Jos išradingose knygose, kuriose ji kalba ir apie patriarchatą, ekologijos, laisvės temomis, sulaukė įvertinimų – jau pirmasis jos romanas „Bardo“ tapo bestseleriu, o „Heksės“ įtraukta į prestižinės lenkų literatūros premijos „Nike“ ilgąjį sąrašą.
Šią rašytoją itin palaiko ir Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk, kuri apie kūrinį „Heksės“ sakė: „Jos energija, humoras ir maištingumas pabudins jūsų protą ir pakeis mąstymą“. Susitikimai su šia rašytoja tampa ne vien tik pokalbiais apie literatūrą, bet ir aprėpia kur kas platesnes temas. Neabejotina, kad taip bus ir Vilniuje, juo labiau, kad su lenkų rašytoja scenoje kalbėsis dvi ryškios lietuvių kultūros asmenybės – Akvilina Cicėnaitė ir Laima Kreivytė. Lietuvių skaitytojai su šios rašytojos kūryba irgi jau gali susipažinti – „Heksės“ neseniai pasirodė ir lietuvių kalba (išleido leidykla „Sofoklis“, išvertė Irena Aleksaitė).
Artėjant susitikimui su A.Szpila siūlome pokalbį su ja, kuriame ji išsako kai kurias savo mintis apie kūrybą ir tai, ką ji nori pasakyti savo knygomis.
– Lietuva ir Lenkija yra kaimynės, tačiau neretai pastebima, kad kultūriniai ryšiai nėra itin tamprūs, mes ne tiek ir daug žinome apie vieni kitų kultūrinį gyvenimą. Kodėl, jūsų nuomone, taip yra? Ar tam įtakos turi ir praeityje įtempti politiniai santykiai?
– Manau, kad Lenkija tam tikra prasme Lietuvą laikė savo kolonija, o tai buvo labai netinkama ir ilgam išliko mano tautos mentalitete. Vadinamoji „inteligentija“ turėjo savotiškų sentimentų Vilniui, simboliškai, istoriškai ir vaizduotėje pasisavindama jį kaip savą. Be to, – nuostabus, nors ir keliantis daug problemų, Mickevičius. Ir jo atsišaukimas, kuris paradoksaliai viską komplikavo. Nes jei mūsų didžiausias pranašas šaukia „Lietuva, tėvyne mano“, tai, net nežinodamas istorijos, kiekvienas vaikas, pradinėje mokykloje kartodamas šią frazę, prisimena Lietuvą kaip savo tėvynę!
Paskui apie tai klausia tėvų ir išgirsta tokį atsakymą: taip, nes Lietuva anksčiau buvo Lenkija, o Vilnius yra Lenkijos miestas. Ir ši netiesa įsirėžia į vėlesnių kartų smegenis. O be to, dar yra tas galingas pasakojimas apie „Didžiąją Lenkijos ir Lietuvos Respubliką“ – galingas mitas, kuris persekioja mano tautą, nes kažkaip gilumoje verčia mus galvoti, kad Lenkija ir Lietuva vis dėlto buvo Lenkija. Taip pat turime ir sąvoką „Lenkija nuo jūros iki jūros“, – tai Pilsudskis ir jo mitas bei neišsakytas pasakojimas apie kitoms tautoms padarytą žalą. Manau, kad mes buvome „kaimynai“, iš kurių sklido ne nuoširdumas, parama ir saugumo jausmas, o patologinis lenkų „ponų“ pranašumas, nuo kurio mano tauta kenčia iki šiol.
Tikriausiai kol neišsiaiškinsime to, kas liko neišsakyta, tarp mūsų nebus nuoširdžių santykių. Gaila, nes turime Baltijos jūrą – vandenį, ne tik sausumą, iš jos turime mokytis, kaip užglaistyti dirbtinį susiskaldymą, nacionalizmą, patologinį pranašumą, liguistą nacionalinį ego. Baltijos jūra yra mūsų bendras paveldas. Suskystinkime tai, kas mūsų bendroje istorijoje nelankstu, sena, suakmenėję ir anachroniška, ir pakeiskime šiuos senus laužus bei senas idėjas nauja kūrybine veikla, kuri taps planktonu mūsų žmonijos kultūros rezervuarui.
– Lietuvių kalba išleista vienintelė jūsų knyga „Heksės“. Turbūt dar nedaug skaitytojų spėjo ją perskaityti, tačiau tiems, kurie neskaitė, kaip pristatytumėte ją ir kokia pagrindinė jos žinia? Kokią vietą ta knyga užima jūsų biografijoje, lyginant su kitais kūriniais?
– „Hekses“ pristatyčiau kaip knygą, prie kurios negalima prieiti be žaibolaidžio.
Ir, išplėsdama šią mintį, paaiškinčiau, kad ši knyga parašyta veikiant elektros įtampai, o jos galia gali būti matuojama ne tik literatūrinėmis vertybėmis, bet ir konkrečiais socialiniais pokyčiais, ir – kas labai unikalu – voltais (vienetas, kuriuo matuojama elektra).
Taip pat norėčiau pridurti, kad šį romaną į rankas imate savo rizika, nes skaitydami jį galite patirti savotišką mirtį (jūsų senasis, patriarchalinis ar patriarchato valdomas „aš“ mirs), bet kartu ir savotišką atgimimą (atgimsite sveikesne, ne kapitalistine ir ne patriarchaline versija).
Pagrindinė „Heksės“ žinia yra ta, kad patriarchatas nusidėvėjo ir nebegali vėl prisikelti kaip anksčiau. Seni vyrukai, įtvirtinę patriarchatą visame pasaulyje, tapo apgailėtinai juokingi, o buvimas juokingu neina koja kojon su pagarba, kurios jie visada tikėjosi.
Be to, labai svarbus dalykas, liečiantis šią knygą, yra tai, kad šiais laikais penetracinis seksas nėra vienintelė galimybė moterims, tiksliau, jis tampa vis mažiau patrauklus. Ir kad seksas gali būti galingas politinis įrankis, kaip ir moterų (ir ne tik) beprotybė.
– Atrodo, kad savo knygomis jūs provokuojate. Kaip manote, ką toks provokavimas duoda literatūroje? Išmuša saugaus gyvenimo pamato iliuziją iš po kojų?
– Manau, kad taip, griaudama senus pamatus, skatinu skaitytojų vaizduotę ir taip kompostuoju senas idėjas, supelijusias kaip patriarchatas, paskui įsitaisau ant jų kaip lerva ir išardau jas dalimis, siekdama panaudoti jas taip, kad jos neužnuodytų, tarsi degligė, naujų sėklų, kurios suburbuliuos po žeme ir išlįs iš po jos, sudaigindamos naujas istorijas, naujas rūšis ir naują turinį.
Aš esu lerva, kuri patriarchato lavoną suskaldo į gabalus, jo atsikrato ir taip sudaro sąlygas gimti naujam. Esu lerva, kuri ne tik suardo lavoną, bet ir duoda pradžią naujam.
– Kaip jūsų knygos priimamos Lenkijoje? Olga Tokarczuk patyrė išpuolių dėl savo knygose reiškiamų idėjų. Ji taip pat sakė, kad Lenkijoje dabar pastebima stipri propaganda. Sutinkate su tuo?
– Esu nekenčiama kraštutinės dešinės ir gana mylima kairiųjų, tačiau jei kalbėsime rimtai – Lenkijoje nėra tikrų kairiųjų. Lenkijos nebelaikau savo gimtine. Nekenčiu Lenkijos už tai, ką patyriau kaip moteris, taip pat kaip dviejų neįgalių dukrų motina ir kaip menininkė. Man nerūpi Lenkija. Ir nebenoriu būti suvokiama kaip lenkų autorė.
– Ar manote, kad literatūra turi vaidinti svarbų vaidmenį permąstant politiką, ekonomiką, socialines sistemas? Kad ji turi iš dalies dalyvauti aktyvizme? O gal ji turėtų likti grynuoju menu, kaip teigia kai kurie rašytojai? Pati esate sakiusi, kad į knygas žvelgiate kaip į sociopolitinius-kultūrinius projektus.
– Vienintelis literatūros vaidmuo man yra plėsti žmonijos vaizduotę. Ne pramogai, o tam, kad giliau suprastume, jog esame tik viena iš ekosistemų tarp kitų ekosistemų, net ne tokia svarbi, kaip manėme anksčiau...
– Atvykstate į festivalį „Open books“. Apie ką norėtumėte čia kalbėti ir kokią žinutę norėtumėte, kad skaitytojai išsineštų, galbūt net pakeistų savo nuomonę apie tam tikrus dalykus?
– Kad mano romano „Heksės“ viršelis, kuris Lietuvoje buvo parinktas mano romanui, yra labai binarinis ir kad aš čia visų pirma atvykstu kalbėti apie binariškumo pabaigą (juokiasi).
Literatūros festivalis „Open books“ vyks spalio 25–26 dienomis Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG). Spalio 25 dieną bus surengta redagavimo konferencija „REDA“, o spalio 26 dieną vyks susitikimai su rašytojais ir literatūrinės diskusijos.
