Azar Nafisi, anglų literatūros profesorė, suburia septynių moterų slaptą skaitymo grupę, kurioje aptariama uždrausta vakarietiška literatūra: V. Nabokovo „Lolita“, F. Scotto Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“, Henry Jameso „Vašingtono aikštė“ ir „Deizė Miler“, Jane Austen „Puikybė ir prietarai“. Šie kūriniai tampa tarsi veidrodžiai, atspindintys moterų gyvenimus, kurie, kaip ir Nabokovo Lolitos, buvo pavogti, perbraižyti pagal režimo fantazijas.
„Knygų skaitymas negali pakeisti totalitarinės realybės, bet, anot autorės, asmeninė ir kolektyvinė rezistencija teikia vilties. Autorė cituoja V?clav Havelio mintį, kad „viltis nėra optimizmas, tai nėra įsitikinimas, kad bus geriau ar kad už mūsų veiksmus bus atlyginta, veikiau tai užtikrintumas, kad tai, ką darome turi prasmę, nepaisant rezultato.“ Pavydžiu visiems, kurie šią knygą skaitys pirmą kartą, ir bent akimirkai patikės, kad literatūra yra magijos forma. Tikiuosi, kad knygos puslapiuose atrasite savo viltis ir prasmes, pasiryšite įsivaizduoti ir įkvėpsite geros literatūros“,– savo mintimis dalinasi leidyklos LAPAS projektų vadovė Jonė Juchnevičiūtė.
Ši knyga kviečia skaitytojus ne tik į literatūros pasaulį, bet ir į vidinę kelionę, kurioje literatūra tampa vienintele saugia erdve totalitarinės priespaudos akivaizdoje. Nafisi sugeba išskaidyti didžiuosius literatūros kūrinius į gilesnės prasmės dalis, kurios suteikia moterims stiprybės pasipriešinti režimui, net tada, kai jų išorinis pasaulis kontroliuojamas ir visiškai pavergtas.
Garsi rašytoja Margaret Atwood yra apibūdinusi šią knygą kaip „literatūrinį gelbėjimosi plaustą Irano fundamentalistų jūroje“, o viena įtakingiausių savo kartos JAV mąstytojų, rašytoja, kritikė Susan Sontag pabrėžia, kad šie memuarai atskleidžia „teokratijos žalą, rūpestį dėl kito ir laisvės išbandymus“.
„Skaitydama memuarus patiki tvirta autorės pozicija, kad literatūra turi galią skleisti empatiją, o totalitarinio režimo užgultyje ji gali suteikti prieglobstį, bent jau vaizduotei. Kitoje savo knygoje The Republic of Imagination, autorė kalba apie tai, kad vaizduotės respublikoje nėra nei sienų, nei nacionalinių, religinių, lytinių, rasinių tapatybių, o vienintelis reikalingas asmens dokumentas, tai ryžtas svajoti ir įsivaizduoti. Teherano gatvėse aidint revoliucijos protestams, Irano ir Irako karo metu krentant raketoms, profesorė kartu su studentėmis įkuria savo vaizduotės respubliką, kuri tampa privačia jų rezistencijos forma“,– pasakoja J. Juchnevičiūtė. Azar Nafisi pasakojimas ne tik išplečia literatūros svarbos suvokimą, bet ir parodo, kaip knygos gali tapti laisvės ir empatijos savotiška mokykla, ypač kai visos kitos erdvės užimtos priespaudos ir cenzūros. Knyga yra išversta į 33 kalbas ir pelniusi daugybę apdovanojimų, tarp jų „Booksense“ metų negrožinės knygos apdovanojimą bei „Persų auksinę liūtę“.
Azar Nafisi – anglų literatūros profesorė, žinoma dėl savo akademinių ir publicistinių tekstų, kurie pabrėžia humanitarinių mokslų ir laisvųjų menų svarbą demokratijos plėtrai. Ji dėstė įvairiuose universitetuose Irane bei JAV, o nuo 1997 metų gyvena ir dirba JAV. „Skaitant Lolitą Teherane“ yra jos žymiausias kūrinys, tačiau taip pat išleido dar kelias knygas, tarp jų „Read Dangerously“ (2022) ir „The Republic of Imagination“ (2014).
