„Stasys gimė gerokai anksčiau nei pasirodė ši knyga, dešimt metų prieš ją, internetinio dienoraščio pavidalu, ir, atrodo, jam lemta gyventi toliau. Anksčiau ar vėliau skaitytojas turės galimybę susipažinti su Stasiu po dešimties metų, sulaukusiu keturiasdešimties, ir pamatyti, kaip jo gyvenimas vystėsi toliau.
Pirminis impulsas sukurti Stasį kilo perskaičius Breto Eastono Elliso Less than Zero. Mane sužavėjo autoriaus gebėjimas į tekstą įterpti tuštumą, įpinti jausmą, kad kažkas negerai, kažko trūksta niekada to neįvardijant ir liekant ištikimam pasakojimui pirmuoju asmeniu. Skaitytojas nežino daugiau nei pasakotojas, bet kažkuriuo metu pradeda pastebėti klausimus, kurių neklausiama, prisiminimus, kurie neįvardijami, mintis, kurios nuryjamos. Tas Stasys pirmiausia yra antiherojus, tamsioji mūsų šviesios, turtingos, sėkmingos dabarties pusė, o pats romanas gali būti skaitomas kaip elipsė, nes svarbiausi dalykai yra tie, nuo kurių veikėjas bėga.
Tuo metu, kai rašiau šį tekstą, dar nesuvokiau, kaip fiziologiškai veikia disociacijos ir kiti apsauginiai psichologiniai mechanizmai, nieko nežinojau apie nervų sistemos reguliavimą bei išgyvenimo / kognityvinių smegenų pasidalinimą. Ir visgi visus tuos mechanizmus aprašiau gana tiksliai, net tai, kad sudėtingais momentais Stasys pirštų galais perbraukia per medžiagos paviršių nesąmoningai bandydamas grįžti į savo kūną, į dabar. Tai tik pagrindžia mano tikėjimą, kad kūrėjas iki galo nėra savo kūrinių autorius, o tik stebėtojas ir liudytojas to, ką sugeria į save, gebėdamas aprašyti dalykus, kurių pats nesuvokia, bet yra stumiamas didesnės už save jėgos ir miglotai nujaučia, kad būtent tai ir turi padaryti.
Įtariu, kad kiekvienas iš mūsų savyje turi dalelę Stasio, tiek jo perfekcionistinį godumą paviršiams, tiek aklumą savo privilegijai, tiek didesnį ar mažesnį susvetimėjimą su savimi ir pasauliu. Šis tekstas yra portretas žmogaus, kuris sąmoningai nežino, kad kenčia. Jogos tradicijoje tai įvardijama kaip avidyā, nežinojimas arba gyvenimas iliuzijoje. Lietuvių kalboje neturime žodžio, kuris konceptualiai atitiktų ignorance kaip aktyvią nežinojimo formą, sąmoningą arba instinktyvų nusisukimą nuo tiesos. Tai neįvardyta, bet labai svarbi mano kartos tema, kartu apimanti ir labai universalią žmogaus problemą – tą begalinį norą paslėpti tamsą po blizgančiais paviršiais.
Tik skaitytojas nuspręs, ar išsipildys mano svajonė, kad Stasys laikui bėgant būtų skaitomas kaip antropologinis tekstas, atspindintis tam tikro laikotarpio detales, įsitikinimus, nuotaikas. Pasaulio scenografija keičiasi, o problemos, deja, lieka tos pačios.“
„Stasys Šaltoka“ apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės premija (2018), nominuotas knygų metų rinkimuose (2019) bei prestižiniuose Penang Monthly Literary Prize (2019).
