Šiemet organizatoriai šį prizą skyrė rašytojui, literatūrologui Sauliui Vasiliauskui, kuris festivalio veiklose dalyvauja jau dvylika metų. S. Vasiliauskui skirtą apdovanojimą – medalį – sukūrė poetas Gvidas Latakas. Apdovanojimas skirtas už griežtą, bet globojančią ranką: atidų darbą su jaunaisiais rašytojais ir įvairiapusę pagalbą festivalio metu.
– Sauliau, su „Literatūrinėmis slinktimis“ esi nuo pat festivalio pradžios. Papasakok, kaip prasidėjo šis festivalis, kokią trūkstamą nišą anuomet jis užpildė.
– Kiek pamenu, prie festivalio aktyviau prisijungiau ne nuo pačių pirmųjų, o nuo antrųjų metų. Tačiau išsyk – tuo metu būdamas dar tik pradedantysis rašynėtojas, slankiojantis su fotoaparatu – pajutau, kad pagaliau atsiranda kažkas didesnio, skirto būtent jaunajai kartai. Tiesa, tuo metu buvusiame Vilniaus pedagoginiame universitete jau turėjome įkūrę draugiją „Literatų arka“, kur kartais atsargiai, kartais tūžmingai kritikavome vieni kitų tekstus; bandėme kurti ir literatų būrelį, kuris vienytų visus Vilniuje kuriančiuosius ir rinktųsi Lietuvos rašytojų sąjungoje – kurį laiką jis veikė, vienas kitas dabar jau žymus rašytojas į jo susitikimus užklysdavo. „Literatūrinės slinktys“ šiame kontekste išsiskyrė savo formatu ir platumu, buvo ir šventė, ir savęs (savo kūrybos) viešumoje išbandymas, ir susipažinimo, ilgų pavakarojimų drauge terpė.
– Ar per trylika metų jis keitėsi? Kokią „Literatūrinių slinkčių“ reikšmę matai šiandien?
– Keitėsi kartos, keitėsi pačių renginių formos ir erdvės, kito ir leidinio formatas (iš dešimtys autorių talpinančių almanachų į „penkiaknygę“). Prisimenu, pavyzdžiui, kaip eidavome skaityti savo kūrybos į „LRT“ radiją: skaitymai vykdavo naktį, būdavo net tam tikros mistikos – laukti savo eilės, tarkim, kažkada po vidurnakčio... Dalis laukdavo kokioj kavinėj-bare, tarkim, „Baltuose drambliuose“, paskui atvykdavo su taksi ir eidavo į eterį tarsi į pačias svarbiausias gyvenimo apeigas.
Pamenu, kaip vyko skaitymai iš senamiesčių balkonų ar skaitymai oro uoste – vienus tai maloniai nustebindavo, kiti, tarkim, tuo metu pasitinkantys po ilgo laiko grįžusius artimuosius, smarkiai piktinosi, – galiu suprasti ir juos. Prievarta brukama poezija nėra „malonumas“. Nors mums, aišku, visokie tie netradiciniai skaitymų formatai ir erdvės tapdavo šiokiais tokiais įvykiais.
Dėl šiandien jau reikėtų klausti kitos kartos. Tiesa, skaitydamas jai atstovaujančiųjų tekstus, vis dar maloniai nudžiungu – potraukis rašyti, o ir rašyti gana sėkmingai, savitai, nemenksta. Nors to potraukio ir nederėtų perdėtai romantizuoti.
– Prie festivalio prisidedi įvairiomis veiklomis: esi rašytojų ir poetų darbus vertinančios komisijos narys, vedi kūrybines dirbtuves prozininkams, dalyvauji renginiuose. Kuri iš visų veiklų tau įdomiausia?
– Būti tokio festivalio komisijoje reiškia turėti progą užčiuopti jaunosios kartos poezijos ir prozos pulsą. Stebėti, kaip / ar keičiasi santykis su pačia kalba, kaip / ar kinta problematika, kartos pasaulėvoka. Šitai man įdomu, rūpi. Panašiai dirbtuvių metu rūpi gyvai susipažinti, pabendrauti, patirti, kuo jaunieji slinktininkai gyvena, kur link rengiasi slinkti. Nors iš tiesų tai visi mes jaunieji, visi – praslenkantys.
– Rašytojų ir poetų darbus vertini jau ne vienus metus. Galbūt pastebi ryškėjančių naujų tendencijų jų tekstuose?
– Nelabai mėgstu kalbėti apie tendencijas. Lietuvoje, palyginti mažoje literatūros rinkoje, žiū, dvi trys panašaus tipo, užmojo knygos – jau „tendencija“...
Labiausiai dalies jaunųjų tekstuose erzina pretenzija, noras pademonstruoti savo poetiškumą, sąmojį, dirbtinoka, gana plokščia ironija. Kita vertus, tos pretenzijos, susireikšminimo ar tariamo „nusireikšminimo“ nelengva išvengti, tai – natūralus augimo dėmuo.
Džiugina, kai skaitai kažką, kas turi savitesnį balsą, išsiskiria iš bendros tekstų masės. Visuomet tokių esama.
– Kokiais kriterijais remiesi, vertindamas kūrinius? Kuo tau įdomūs šių metų autoriai?
– Pirmiausia pačiu subjektyviausiu – poveikio. Ar tekstas bent kažkiek mane veikia, rezonuoja. Ar patirtys, kurios, nors ir maskuojant, aprašomos dar „nuogos“, ar jau justi tam tikra – meninė – distancija. Taip pat – kiek savita kalba, stilius.
– Galbūt pameni kokių nors smagių nutikimų iš tų trylikos metų?
– Pamenu, kaip Tomas Petrulis skaitė Donelaitį užsimaukšlinęs tokius lyg popierinius, spalvotus akinius. Pamenu, kad radijuje susilaukdavome keisčiausių klausimų iš skambinančiųjų tiesiai į eterį. Pamenu ir vieną kitą nuotykį, bet gal – ne eteriui.
– Galbūt turi kokių nors patarimų jauniesiems kūrėjams?
– Konkuruoti saikingai, ugdyti empatiją, šokti.
– Šiemet tau skirtas „Literatūrinių slinkčių“ Rankos prizas už „Už griežtą, bet globojančią ranką: atidų darbą su jaunaisiais rašytojais ir įvairiapusę pagalbą festivalio metu“. Ką tau reiškia šis apdovanojimas?
– Buvo netikėta ir smagu. Nors ta „ranka“, kad ir kaip žiūrėtume, nei griežta, nei kažkaip specialiai globojanti, – dėkoju ir spaudžiu ja visų rinkikų dešines.
