Rolandas Rastauskas: lietuvis ligonis – Švedijos sostinėje

Jose atsigręžiama į intelektualo gyvenimą sovietmečiu – tai unikalią istorinę vertę turintis žvilgsnis, ypač nušviečiant neoficialiosios to meto kultūros aspektus.

Taip pat apžvelgiami įvairūs Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniai – nuo televizijos laidų iki teatro pastatymų, žiniasklaidos etc.

Galiausiai čia sudėtos ir itin savitos kelionių apybraižos, kuriose per asmeniško įspūdžio prizmę perteikiama įvairių kraštų atmosfera.

„Kitas“ čia yra ne tiek pasaulis, kiek žvilgsnis į jį.

2006 m. RoRa slapyvardžiu pasirašinėjusio R.Rastausko „Kitas pasaulis“ buvo apdovanotas Ievos Simonaitytės premija bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią metų knygą.

Ši esė, pavadinta „Lietuvis ligonis“, – būtent iš „Lietuvos ryto“ ir knygos „Kitas pasaulis“ puslapių.

Praėjusią savaitę bičiuliai ir jo talento gerbėjai Vilniuje, Šv.Jonų bažnyčioje, ir Palangoje atsisveikino su poetu, eseistu, dramaturgu ir vertėju Rolandu Rastausku (1954–2024), kurio netikėta mirtis sukrėtė daugelį. Ketvirtadienį kūrėjas amžinojo poilsio atgulė Palangos miesto senosiose kapinėse, šeimos kape.

Pateikiame RoRa esė  „Lietuvis ligonis“.

1.

Kai šešias septintąsias gyvenimo išsėdėjęs po sovietine akacija imi it pamišusi gervė trankytis po pasaulį, neretai pagauni save be žado stovintį... išsapnuotose vietose.

Taip seni žmonės, pirmąsyk žiūrėdami kokį nors filmą, sakosi jį jau matę. „Velnias, aš čia jau buvau!“ – nejučiom išsprūsta atsidūrus prieš dar vieną atlantų grupę, parėmusią balkonus.

Jeigu turi laiko – gali prisišlieti, pabūti jų rėmėju. Taip laikui byrant išnyksta geliantis, visą kūną ligi nesvarumo persmelkiantis pirmojo įspūdžio pojūtis.

„Pirmąsyk“ virsta „antrąsyk“, t.y. pakartojimu, vėliau – jų virtine ir t.t., ir pan.

Todėl gyvas būni tik akimirksnį – kol nesusigaudai sugrįžęs į jau patirtą peizažą, interjerą, aplinkybes.

Pirmojo įspūdžio aurai subliūškus tampi tik muziejaus lankytoju arba eksponatu – gal šitas baras be tavęs irgi blogai jautėsi? Barmenas tave užmiršo, bet veidrodine skarda apkaltas stalas – ne. Nuotraukos ant sienų – ne.

Viena lyg ir merkia akį. Taip norėtum pakelti jai vualį ir iš arčiau pažvelgti į apnuogintus vyzdžius. Ji tokia panaši į Gretą Garbo!

Ar žinote, kad jaunystėje GG dirbo pardavėja vieno Stokholmo univermago skrybėlių skyriuje? „Kas buvo ta tavo Džy Džy?“ – paklaustų koks nors tangomanas.

Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – tu vėl Stokholme. Ir tu čia esi buvęs.

2.

O gal sugrįžimas yra Dievo dovana tam, kuris pirmąsyk būna aklas? Gal kaip šuns snukį į išmatas likimo ranka bado tavo veizolus vis į tas pačias vietas ir sritis, kurias privalai ištirpdęs savyje ligi gyvenimo pabaigos nešiotis it stigmas?

Ne, tokioms dovanoms neužtektų nei kūno, nei kraujo. Žmogus yra atminties stigma. Ta, kuri sužėruoja nesumeluotu raudoniu atpažinimo akimirką.

Pažįstame tik atpažindami. Gimstame su pažinimo pažadu, kuris arba išsipildo, arba ne.

Štai kodėl leidžiamės kelionėn – savo sapnų tikrinti. Tikras keliautojas yra sapnų auditorius. Pažinimas visada iliuzija, atpažinimas – palaima.

Klaidžiodamas naktį po miestą atpažinau tiltą. Bingo! Jis mane išves į kitą krantą.

3.

Stokholme sninga. Baltai užbrūkšniuoti veidai. Šiek tiek gedulinga atmosfera, nors soliariumų undinės drąsiai žengia šaligatvio parketu atidengusios kaklo duobutes drėgniems dausų bučiniams.

Dėl tos vietos, mokslo kalba vadinamos „skydine kremzle“, alpo Anglas ligonis. Ką tik pažiūrėjau puikią puikios knygos ekranizaciją apie tamsius ir šviesius meilės darbelius.

Iš smėlio pūgos išėjau į sniego pūgą. Iš „Džilf Kebiro“ – į judrią vakarėjančią Kungsgatan. Stoviu it žibintas, kurį užmiršo įžiebti, it statula, į kurią vis kas nors atsitrenkia.

Juodais kareiviškais drabužiais apsitaisiusių švedų pulkai žengia pro šalį. Žengia kiaurai mane. Kažkur netoliese nupylė Palme.

Čia didžiausias kino teatrų telkinys. Kinų vaistinė. Anglas ligonis turėtų apgydyti lietuvių ligonį. Jis padaro daugiau – nuskausmina. Stoviu nuskausmintas sutemusiam sniego suliniuotam Stokholme ir nežinau, kur mano namučiai namai.

Kišeninis kosmopolitas. Savaitgalio dipukas. Dėmė. Trumpam pabėgęs iš Lietuvos visų karo su visais. Per Marytės plauką išvengęs P.S. bylos su O.K. Esu tikrų tikriausioj užfrontėj.

Prisimenu kartųjį Emilį Cioraną: „Nugyvenęs tam tikrą amžių žmogus privalo pasikeisti pavardę ir užsislėpti kokiam nors užkampyje, kur nieko nepažinotų, kur negrėstų naujo susitikimo su draugais ir priešais pavojus ir kur galėtų sau gyventi ramų persidirbusio niekšo gyvenimą.“ Netgi ne gyventi, o paprasčiausiai egzistuoti.

Taip parašyta originale. O originalą reikia gerbti. Tiek jau žinai. Galbūt – tik tiek.

Sniegas sausėja. Baltos dangaus žuvyčių burnos virsta dygliais.

Kaip parašė poetas: „Ir smigo miestas – adatom į veidą.“

Įeinu į pirmą pasitaikiusią smuklę ir prisišliejęs prie sienos galvoju apie visus pasimirusius bičiulius, kurių sniegas jau nebebado. Ir dykumų smėlis – nebesupusto.

„Pripps“ 400 g – 24 kronos. Prisiminiau svarbų priesaką iš viename turisto žinyne paskelbtų taisyklių „Kaip išgyventi Stokholme“ sąvado: „Pašnekesyje su vietiniais niekad nekelkite neįtikėtinų alaus kainų klausimo. Verčiau nusijuokite ir užsisakykite dar vieną.“

Tą ir padarau prisiminęs patį pirmąjį punktą: „Pašnekesyje su vietiniais niekad nebekelkite balso, jeigu tik neužsisakinėjate bare alaus.“ 24x2=48. 48:2=24. Litai? Litai.

Pro langą matau milžinišką eilę, besidriekiančią nuo pat septintos ryto. Didžiulė sporto prekių parduotuvė stipriai nukainojo viską, ką galėjo. Sale čia vadinamas rea.

Policijos stebimi, tvarkingai išstovėję kelias valandas, karalystės piliečiai ir sostinės svečiai kaip kurmiai puola raustis po pirmtakų supiltas avalynės ir riedlentininkų šarvų kauges.

Toji eilė rimuojasi su antruoju atmintinės paragrafu: „Atminkite būtinybę visur ir visada išsirikiuoti į eilę.

Daugelyje parduotuvių stovi maži raudoni automatai, išspjaunantys talonus su eilės numeriu. Prie automato irgi gali tekti pa—stovėti eilutėje.“

Ilgiausios mandagių nebylių eilės Švedijoje susirango svaigiųjų gėrimų parduotuvėse – vadinamosiose „Sistemose“.

Kartą užėjęs alaus ištraukiau 305 numerį. Po pyptelėjimo virš vienos iš dešimties kasų įsižiebė neonas 204.

Mintyse nusispjovęs įteikiau savąjį taloną paskutiniam prie automato stovėjusiam piliečiui.

Dovanodamas savo vietą prisiminiau dar vieną priesaiką: „Niekada neužmiršk pagirti švedo už jo puikią anglų kalbą.

To nepadaręs smarkiai įžeistum jo jausmus.“

„Ačiū jums taip be galo labai“, – pasakė jaunasis alkoholikas. Aš nedelsdamas pagyriau jo „ačiū“.

Buvo likę dar du punktai. Vienas reikalavo nusiauti vos tik įžengus į švedų namus: „Vadinasi, kojinių klausimas – gyvybiškai svarbus.“

Po kojinių išmušė kavos valanda: „Švedai geria kavą litrais, ir ne bet kokią, o stiprią. Nemėginkite jos išspjauti ir nepradėkite lakstyti aplinkui šaukdami: „Rėmuo ėda!“ Jeigu abejojate savo jėgomis, gerkite arbatą.“

Aš savo jėgomis neabejoju.

Kava man, Raimundo Katiliaus žodžiais tariant, kaip nafta. Smuikininkas be jos nesmuikuotų, skiltininkas – suskiltų į gabalus.

4.

Begeriant antrąjį bokalą ant nugaros nukrito deganti baro žvakė.

Aplietas vašku pasijutau sugrįžęs į kasdienės mistikos valdas, iš kurių niekur ir niekada negaliu ištrūkti.

Okult priviet iš Stokholmo, bičiuliai.