In memoriam Rolandui Rastauskui: pomirtinė kaukė (1)

Lemtingą rytą nubudau gerokai per vėlai – pakirdęs iš košmaro, kuriame skridau krentančiu liftu, dar nenujausdamas artėjančių žinių. Netrukus įžengęs į realią lifto kabiną pasisveikinau su neregiu. Leidžiantis jis prasitarė: „Žinai, tamsoje nėra jau taip beviltiška, kaip galėtum pamanyti.“ Ir nusijuokė. Atsivėrus lifto durims išmaniajame automatiškai įsijungė bevielis interneto ryšys, o tada jau atskriejo šimtai žinučių ir praleistų skambučių iš kitos laiko juostos... 

Sąmoningai vengiu pradėti tekstą citata iš Rolando Rastausko eilių ar prozos, norėdamas apeiti banalias mirties metaforas. Išėjusiųjų kūryba mums, liekantiems šiapus, iš karto tampa mitologija, o kiekvienas žodis apauga nebeperregimais reikšmių ir prasmių klodais, sublimacijomis bei asmeniniais kodais, kurie, patekę į viešosios apyvartos teritoriją, praranda savo esenciją. Santykis su tekstu gali būti tik asmeninis, todėl tebus šis lakoniškas in memoriam – keli kadrai, pašėlusiu greičiu lekiantys atminties fotojuostoje.  

Vieną lietingą praėjusių metų lapkričio vakarą paskambinęs Rolandas paprašė iš MO muziejaus Pylimo gatvėje paimti paketą. Administracinėse patalpose pasitikusi mergina perdavė lauknešėlį – Žilvino Kempino nulietą gipsinį Rolando veido atspaudą, jo paties tarsi juokais pramintą pomirtine kauke. Kaukė mano bute pragulėjo apie pusmetį. Pranyko Tavo Veidas, o mums belieka jo atspaudas „milimetriniame atminties popieriuje“. Kaukės, įskaitant ir pomirtinę, buvo Rolando kūrybinis kredo, kurį beveik prieš du dešimtmečius viename straipsnyje aprašė literatūros tyrinėtoja ir filosofė Nijolė Keršytė: „Rastauskas iš esmės niekur netampa svarbiausiu savo teksto objektu. Jis daugiau stebėtojas nei pagrindinis herojus, pateikiantis liudijimus apie kitus – žmones, tekstus, kūrinius, miestus. Rastauskas – aktorius, žodžių žonglierius, iliuzionistas. Jis niekur nenusirenginėja, jis tik keičia kaukes. Nepamirškime, jis ne tik poetas, bet ir dramaturgas.“

Poeto ir dramaturgo simbiozė Rolando kūryboje, matyt, nulėmė ir jo literatūrines formas – menzūras sakinio mikstūrai. Jo žaidimo teritorija buvo trumpo metro filmai, kuriuose kiekvienas kadras – tarsi improvizacija vis kita džiazo tema. Viliuosi, maestro Petras Geniušas nesupyks, jei pasidalinsiu sykį nugirstu jųdviejų pokalbiu: „Norėčiau skambinti taip, kai jūs rašote.“ Rolandas, be abejo, atsakė tuo pačiu. Šis bičiulystės pavyzdys – tam tikras prigimtinis stiliaus pojūtis, pranokstantis disciplinas, žanrus, medijas, netgi menininkų kartas. Tai tam tikra, anot Giedros Radvilavičiūtės, kraujo grupė, kuriai galime priskirti Vladimirą Nabokovą, Kęstutį Navaką ir kitus. Ir civilizacinė bendrystė, kurią Rolandas mėgdavo įvardyti fraze „biografijos partneriai“.

Kas lieka partneriams šiapus? Elektroniniai laiškai, žinutės, memai... Trūkčiojanti atminties pantomima. Tačiau Tu jau kyli kitu liftu aukštyn (su liftininku Šv. Antanu Škėma), pas Leonardą Coheną, Jeaną-Lucą Godard’ą. „Tamsoje nėra jau taip beviltiška, kaip galėtum pamanyti“, – tau sako neregys. „Tiems, kurie turi literatūrinę klausą – netgi šviesu“, – galbūt atsakytum. Šioje menamo dialogo vietoje ir dedu daugtaškį. 

Sudie, Rolandai.