Mirtis pažadina netikėtus atsiminimus. Kai šviesaus atminimo R.Rastauskas 2015 metais Poetiniame Druskininkų rudenyje pelnė Jotvingių premiją, aš jo paklausiau, kokie dalykai jį skatina rašyti eilėraščius? „Jei pasakyčiau: noras patekti „Mirusiųjų poetų draugijon“, turbūt nusišypsotumėt. Gal čia vis dėlto padėkime daugtaškį...“, – anuomet atsakė R.Rastauskas, mėgdavęs pasirašinėti tiesiog RoRa.
Atsimenu ir kelis kitus interviu, šiaip susitikimus, pokalbius prie stalo. Tačiau labiausiai įstrigo pirmasis mano interviu su R.Rastausku, vykęs prieš du dešimtmečius. Tada rašytojo knygą „Kitas pasaulis“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išrinko geriausia, kūrybiškiausia metų knyga.
Štai tas interviu.
* * *
„Esu rašęs ir per balius, ir po balių, ir lovoje“ – prisipažino Rolandas Rastauskas. Šiam eseistui ir poetui buvo įteikta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija. Literatūros tyrinėtojai jo esė knygą „Kitas pasaulis“ išrinko geriausia metų knyga.
„Kitas pasaulis“ sudarytas iš tekstų, kuriuos R.Rastauskas ilgus metus rašė dienraščiui „Lietuvos rytas“.
„Rašydamas laikraščiui, parašiau knygą“ – džiūgavo laureatas.
– Kokios mintys aplankė, kai sužinojote, kad jūsų knygą literatūros mokslininkai išrinko geriausia metų knyga? – paklausiau R.Rastausko.
– Neslėpsiu, jau buvau susitaikęs su tradiciškai atsainiu „akademikų“ požiūriu į mano tekstus. Tvirtinimu, esą laikas viską sustatysiąs į savo vietas, netikiu.
Literatūros istoriją rašo ne kokia beasmenė jėga, o nauji kubiliai ir zalatoriai. Ir, žinoma, patys autoriai.
„Literatūros proceso“ paraštėse turėjau susisukęs jaukų lizdelį, tokią atkampią sodybą, į kurią vedė punktyriški ir akupunktūriški takai, kuriais skaitytojai it katinai vaikščiojo žymiai tvirčiau negu specialistai.
Dabar štai ir jie atėjo pas mane į svečius. Brendis žvilga ropinėje, Leonardas Cohenas skalauja gerklę, o Keithas Jarrettas valo dulkes nuo įsivaizduojamų klavišų. Užeikit vidun, godotini ponai!
– Neseniai pasibaigusioje knygų mugėje buvo paskelbtos net dvi geriausios metų knygos – J.Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ ir jūsų „Kitas pasaulis“. Ką apskritai manote apie panašius „geriausiųjų“ rinkimus?
– Nenorėčiau, kad mūsų tekstų priešpriešai atitektų jūros mišinio vaidmuo sprogioje ir spragioje rinkodaros erdvėje.
Paradoksalu, bet rašydamas laikraščiui, parašiau knygą. Daugelį rinkos dievukų ištinka atvirkštinė lemtis: rašydami knygą, jie parašo laikraščiui.
Nuolat klausiu savęs: seni, tu nori sukurpti perkamiausią skaitalą? Ir nesimaivydamas atsakau: ne, dar nenoriu. Ir sykiu žinau, kad romano vis tiek neišvengsiu.
Lygiai taip pat kultūroje neišvengiamas ir tam tikras sportinis aspektas: it`s all about winning (“Laimėjusieji neteisiami“), kaip poetui Josifui Brodskiui pasakė anglų rašytojas Johnas le Carre, kai pastarojo žmona į kinų restoranėlį Londone atnešė gerąją žinią iš Stokholmo.
Įsivaizduokite, kas nutiktų Lietuvos širšalynui, jeigu kam nors iš tautiečių pavyktų pagaliau tą „šnobelį“ gauti – esu tikras, kad apie laureatą būtų rašoma tas pat, kas šiuo metu rašoma apie „LT United“.
– Ką tik pasirodė nauja jūsų knyga – eilėraščių rinkinys „Metimas“. Joje skaitytojai ras ir kompaktinę plokštelę, kurioje jūsų skaitomos eilės įdomiai derinamos su džiazmeno A.Gotesmano perkusija. Kaip kilo tokio bendradarbiavimo idėja? Koks jūsų kūrybos santykis su džiazu?
– Džiazą mėgstu, rašydamas nuolat jo klausausi, teikiu jam platesnę, nei muzikinė, reikšmę: gyvenimo pertekliaus pulsavimo, nuolatinės kaitos parengties, entuziazmo, džiugesio ir taip toliau. Ir sykiu – absoliutaus formos ir saiko pojūčio.
Man tai „skėtinė“ sąvoka. Labai gaila, kad džiazas „musyse“ neįsišaknijo plačiau. Na o savo rašyme, kurį pavadinčiau „dialoginiu“, dažnai kaitalioju kryptį, stiliaus registrus, visiškai atsiduodamas akimirkos bei nuotaikos diktatui. Arba – visam tam džiazui.
Kelerių metų dialogas su reto subtilumo perkusininku gimė iš vieno spontaniško projekto „Vasaros“ restorano griuvėsiuose, kai pajutome vienas kitą taip, kaip pajuntama tik kartą gyvenime.
Tą „kartą“ pernai logiškai užkonservavome plokštelėje. Tikiuosi, nenumarinome. Kompaktinė plokštelė knygoje pratęsia poeto balsą, suteikia tiesioginės informacijos apie jo tembrą bei ritmą. Meta adresatui į nasrus eilėraščio akustinį substratą, bet, viliuosi, neprimeta.
– „Metimas“ – taip pat savotiškas Palangos ir Vilniaus susidūrimas. Jūs gyvenate Palangoje, o Arkadijus Vilniuje. Pažįstu krūvą žmonių, kurie nuoširdžiai nekenčia Palangos. Ar jums, gyvenančiam šioje „popsostinėje“, netrūksta įvairiapusio Vilniaus kultūrinio gyvenimo? Ar teisūs tie, kurie įsitikinusiu balsu šaukia, kad provincijoje nėra jokio kultūrinio gyvenimo?
– Rašto žmogui provincija mažiau baisi nei kitų menų bei kovų meistrams. Palanga rašytojui netgi per graži – turiu omeny ne vasaros šurmulį, o likusių metų laikų gaivalingą atvertį.
J.Basanavičiaus traktu vaikštau itin retai, klubams, ačiū Dievui, esu jau per senas. Vilniuje kažkada gyvenau taip ilgai, kad grįžimas atgal prilygtų nevaisingiems emigrantų bandymams vėl įsidaiginti istorinėje tėvynėje. Išėjusiems, kaip žinome, negrįžti. Bent jau – ligi pensijos.
O kultūrinio gyvenimo provincijoje išties vis mažiau: Juozas Baltušis ir „Lietuvos“ ansamblis nebeatvažiuoja. Kino teatrus ir kultūros namus ištiko kolūkių fermų likimas. Visi žinome, kas dėl to kaltas.
– Kokios nuotaikos ir aplinkybių reikia, kad parašytum gerą esė, ir kokios – kad parašytum gerą eilėraštį?
– Abiem atvejais pageidautina kruopelytė mistiškos substancijos – talento. Visas esė parašiau ir teberašau tik pagal užsakymą, visus eilėraščius – tik iš mūzų malonės.
Aplinkybės neturi reikšmės. Esu rašęs ir per balius, ir po balių, ir lovoje. Pastaroji pozicija – geidžiamiausia.
– Žinau, kad rašote libretą Mindaugo Urbaičio operai „Aris“. Gal galite detaliau pristatyti šį projektą?
– Tasai projektas gimsta iš Franzo Kafkos miniatiūros „Geležinkelio keleiviai“. Dviejų dalių vyksmo pagrindinis herojus – traukinys. Pirmoje dalyje – garvežio varomas, antroje – elektrovežio. Visa kita, tikiuosi, išvysite scenoje.
– Esate prisipažinęs, kad tam tikras jūsų kūrybos ir galbūt gyvenimo siekis – parašyti gerą sakinį. O koks sakinys yra geras?
– Gimęs iš sentencijos ir kalambūro sueities. Paliekantis nenusakomai geliančią brydę skaitytojo sąmonėje. Primenantis tatuiruotę ant paauglės peties. Ne, tiesiog palendantis po oda! Štai taip!
– Apie jūsų eseistikos stilių galima būtų kalbėti ilgai ir įdomiai. O koks jūsų gyvenimo stilius?
– Kartą pajuokavau, kad priklausau tai mažumai, kuri pasikeitus epochoms nepakeitė gyvenimo būdo.
Sovietmečiu stengiausi būti mažiausiai panašus į „homosovietiką“. Dabar, kapitalistinės nomenklatūros „siautmečiu“, vis daugiau atrandu savy anos epochos rudimentų.
Praeities netapatinu su tarybų valdžia. Tebevertinu draugystės „sakramentą“, nors visi mano geriausieji draugai jau aname pasaulyje. Dažnai šnekuosi su jais. Tariuosi. Jie žino, kad nebuvau ir nesu joks herojus.
Pridariau daug kvailysčių, bet niekada nieko neįskundžiau ir neišdaviau. Ir, kaip sakė poetas Sergejus Jeseninas, nei šunų, nei katinų nedaužiau per galvą.
