„Šuo vaiduoklis“ – pirmoji U. Toleikytės eilėraščių knyga. Joje aptinkamos asmens tapatumo, atminties, šiuolaikinio žmogaus išgyvenamo nerimo, susvetimėjimo ir nutolimo temos. Žvilgsnis į žmogaus psichiką ir jį supantį socialinį kontekstą.
– Esi aktyvi literatūrinės bendruomenės dalyvė: eilėraščius spaudoje publikuoji nuo 2019-ųjų, skaitymuose dalyvauti pradėjai dar anksčiau. Ką tik pasirodė tavo debiutinis eilėraščių rinkinys „Šuo vaiduoklis“ (išleido „Slinktys“). Ką tau reiškia kūryba? Kaip supratai, kad jau laikas ją sudėti į knygą?
– Iki knygos išleidimo praėjo laiko, nors nežinau, ar vertinti tai kaip ilgą laiką. Būna, poetų tekstus spausdina tik po mirties, tai man pasisekė. Nors naivi svajonė išleisti knygą buvo jau vaikystėje, bet su poezija neskubėjau. Sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą be literatūros, poezija man tapus ir būdu gyventi. Visgi, ,,Šuo vaiduoklis“ toks, koks yra dabar nėra pirmasis knygos bandymas. Bet šunys atkaklūs. Džiaugiuosi, kad visgi pribrendo atsirado galimybė ,,Šuniui vaiduokliui“ įgauti fizinį pavidalą.
– 2021-aisiais laimėjai „Literatūrinių slinkčių“ konkursą. Publikaciją jame galima laikyti pasitreniravimu prieš pirmąją knygą. Kaip žiūrį į savo „LS“ knygelę praėjus trejiems metams? Kokią įtaką tai turėjo tolimesniam kūrybos procesui?
– „Literatūrinių slinkčių“ knygelė man brangi ir jau kiek apiplyšus, daug atlaikė. Patekimas į „Slinktis“ man buvo svarbus kaip lakmusas, kad einu ten, kur ir reikia eiti. Šalia vidinės motyvacijos, tai suteikė jausmą, kad kažkam rūpi tai, ką rašau, kas rašosi. Pamenu ir tai, kad vykom į Klaipėdą su poetais iš Sakartvelo, buvo smagi kelionė. Susipažinau su įvairiais žmonėmis, su dalimi jų tęsiu artimą ryšį iki dabar.
– Savo turiniu „Šuo vaiduoklis“ atrodo kaip labai natūralus žingsnis į priekį po „Literatūrinių slinkčių“ knygelės – išlaikomas savitas braižas, tačiau ryškūs ir pokyčiai. Rinkinyje vietomis tamsia poetika kalbama apie ribines situacijas, šiuolaikinio žmogaus nerimą. Susidaro įspūdis, kad poezija – priemonė tirti žmogaus vidų, nesąmoningumo sferą, skirtingus psichikos reiškinius. Kuo poezija, kaip priemonė apie tai kalbėti, ypatinga?
– Poezija yra labai talpi ir gali sugriebti gilumines prasmes. Kai rašau poeziją, iš tiesų, negalvoju, kad tai būdas tirti žmogaus vidų. Tai gal ateina natūraliai, ir gal net nesąmoningai. Domiuosi kaip suvokiame save, kaip matome pasaulį ir jame būname, itin traukia ir mažiau racionali sfera. Na, ir tai, kas dabar vyksta pasaulyje, kartais primena ne realybę, o stebimą filmą, sapną. Ne visus dalykus įmanoma suvokti sąmoningai.
– Tačiau knygoje yra ir socialumo. Kaip šios dvi sritys sudera?
– Manau, jos glaudžiai dera. Mes negyvename vakuume. Kiekvienas įkūnijame socialinį sluoksnį –aplinką, kurioje augome, kurioje dabar gyvename, edukacines ir finansines galimybes, socialines normas, platesnio konteksto įvykius, aplinką. Ir tai veikia, kaip matome dalykus, kaip jaučiamės, socialinis sluoksnis persisunkia net ir į fantazijas. Taip pat prijaučiu neišblizgintoms istorijoms, paraštėms. Augau nedideliame miestelyje Švėkšnoje ir didelėje šeimoje, tas gal suformavo kažkokias socialiai jautrias antenas. Galimai tai veikia ir tai, ką rašau, ką skaitau.
– Tamsos ir nepatogių temų šiuolaikinėje lietuvių poezijoje nemažai, ypač tarp jaunų rašytojų. Kodėl taip yra?
– Yra tokia grupė ,,Solo ansamblis“, jie dainuoja: Nebijokim paragauti tamsos. Antrinu jiems. Ir tamsoje gali būti dalykų, kurie tau nušvies kelią, o pernelyg ryški šviesa gali apakinti. Be to, tamsa gali būti visokia, įgauti įvairius pavidalus, su ja galima žaisti. O jaunieji rašytojai gal kiek drąsiau kalba apie nepatogius dalykus, nes yra mažiau tildomi aplinkos, gali atviriau permąstyti save, savo santykį su kitais ir nebūti baudžiami (nors čia dar klausimas). Psichoterapijos kontekstas čia turbūt irgi prisideda.
– Rinkinyje ne kartą pasirodo šuns figūra. Netgi pavadinime, kuris sutampa su Jimo Jarmusho filmu. Knygoje yra ir citata iš scenarijaus. Ar su J. Jarmusho filmais turi išskirtinį santykį?
– Nors knyga ir filmas turi jungčių, bet šuns figūra mano sąmonėje yra pirmesnė nei filmo pamatymas. Pastebėjau, kad šuns įvaizdis vis iškyla rašant. Vaikystėje buvau labai prisirišusi prie auginamų šunų. Deja, jų gyvenimas nebuvo rožinis. Paskutinis šuo buvo Snaigius, jį partrenkė ir nors liko gyvas, šlubavo ir galiausiai kažkur pabėgo, man regis, jį gatvėje nušovė. Knygoje, šuo tiek konkrečiais, tiek metaforiniais pavidalais vis prabėga, kaip laiko vaiduoklis.
Jarmusho filmas knygai įneša dar ir kitą sluoksnį, pradedant nuo pirmojo eilėraščio ,,Brolio metamorfozė“. Nesaugumas, grėsmės pojūtis, sapnui artimos būsenos, o taip pat svarba ryšiui, kovingumas, manau, susieja filmą ir knygoje esančius eilėraščiais. Tų jungčių galima būtų atrasti ir daugiau, bet visgi, eilėraščiai nešasi ir savus krūvius. Viliuosi, kad vartant knygą skaitytojai sukurs savas šuns vaiduoklio prasmes.
– Taip pat eilėraščiuose daug šeimos paminėjimų (brolis, pusbrolis, mama, teta) – kiek knygoje autobiografiškumo ir kiek poetinės vaizduotės?
– Autobiografiškumo yra, bet juo neapsiriboju. Įvykiai, asmenys iš artimos aplinkos, nešdamiesi dalį savęs, eilėraščiuose visgi įgyja naujus pavidalus. Neretai atsispiriu nuo autobiografiškų, biografiškų motyvų, bet kartu juos perkuriu. Knygoje galime rasti manęs ir mano aplinkos, bet ir tai, kas išeina už manęs, ir tai, ką sukuria vaizduotė. O skaitytojai šias persipinusias realybes gali dar labiau pratęsti.
– Akivaizdu, kad tau menas neapsiriboja tik estetine funkcija: esi vedusi rašymo terapijos grupes, kūrusi ir vedusi psichoedukacines pasakas apie jausmus projekte vaikams „Nedėk jausmų į stalčiukus“ Vinco Mykolačio-Putino muziejuje. Papasakok apie šią veiklą plačiau.
– Kadangi turiu klinikinės psichologijos studijų bagažą ir sukuosi literatūroje, bandžiau šiuos dalykus susieti. Ir toliau šia kryptimi domiuosi, nors šiuo metu labiau telkiuosi į sociologijos studijas ir kūrybą. Manau, socialiniai mokslai veikia, kaip matau dalykus, literatūrą ir kitus menus. Ir, priešingai, – mirkimas literatūroje veikia tai, kaip suprantu žmogaus vidų bei jo ryšį su socialine aplinka. Šie dalykai visai gerai sugyvena, nors vis dar bandau suprasti jų santykį savyje ir tai, ką ir kaip aš ir mano bei kitų kūryba ištransliuoja į aplinką.
– Dar prieš išleidžiant debiutinę knygą sulaukei dėmesio kultūrinėje spaudoje („Literatūrinių slinkčių“, „Poezijos pavasario“ almanacho“ recenzijose). Kiek tau svarbus atgalinis ryšys, skaitytų ir kritikų reakcija?
– Atgalinis ryšys man svarbus – tiek skaitytojų, tiek kritikų. Ne tiek daug to atgalinio ryšio esu gavusi, bet įdomu, kaip kiti perskaito tai, ką rašau. Aišku, vertinimo momentas ne visada malonus, esu gan jautri kritikai, bet toje kritikoje būna ir gerų minčių pamąstymui – leidžia iš šono pamatyti kūrybą, atrasti naujas prasmes, suprasti poeziją kontekste. Smagu, jei skaitytojus ar klausytojus mano kūryba įtraukia, paliečia. Buvo keletas kartų, kai po renginio priėjo žmonės ir kažką pasakė, tai įsirėžė į atmintį.
– Ir pati esi skaitytoja – kartą sutikau tave besinešančią gal 3 verstines poezijos knygas. Koks tavo santykis su užsienio ir su lietuvių poezija?
– Būna būna, kad tenka pasvyruoti nešant poezijos knygas iš bibliotekos. Kodėl verstinės? Skaitau ir lietuvių literatūrą, bet stengiuosi ja neapsiriboti, pažinti skirtingo stiliaus, įvairių šalių, įvairaus laikmečio poeziją. Panašiai man yra ir su muzika. Tai praplečia suvokimą, neleidžia užkerpėti, Na, ir vis nustebina, kokia poezija gali būti.
– Grįžtant prie „Šuns vaiduoklio“, leisdama knygą bendradarbiavai ir su dailininke Greta Šležaite, ir su garso menininku Luku Černiausku – knygą lydi ir iliustracijos, ir muzika, ir netgi lipdukai. Papasakok apie tokio bendradarbiavimo tikslus, tarpdisciplinines ambicijas.
– Su Greta Šležaite susitikome per „Literatūrines slinktis“, jos piešiniai naudoti „LS“ knygelėje prie mano eilėraščių. Tuomet savo tapybos darbuose ji tyrinėjo tamsą, tad man labai rezonavo. Vėliau kartu vaikščiojom po parodas, ėjome į humaną, taip užsimezgė draugystė. Kadangi Greta dar ir stipri jaunoji menininkė, nujaučiau, kad mes kartu dar kažką sukursime. Tai ir kūrėme, ir lipdukų prikūrėme.
Poezijos ir garso jungtimi domiuosi jau senokai, literatūros lauke to vis daugiau atsiranda. Mėgstu klausytis poezijos ir ją skaityti. Taip pat namuose beveik be perstojo groja koks muzikos gabaliukas. Taigi, buvo svajonė jungti poezijos skaitymus su muzika. Yra tekę paeksperimentuoti. Su Luku susipažinome ne taip ir senai, slemo skaitymuose, ir po jų keletą gabaliukų pakūrėme, visai gerai gavosi. Muzika lydės knygos pristatymą.
Turiu dar svajonių, šį bei tą su poezija nuveikti.
– Prie knygos taip pat prisidėjo ir jos redaktorė – poetė ir vertėja Greta Ambrazaitė. Ką išmokai redagavimo etape? Kokią įtaką tai turėjo galutiniam knygos variantui?
– Gretą Ambrazaitę pirmiausiai pažįstu kaip poetę, jos poezija man artima. Tad pasitikėjau ja kaip redaktore. Greta atidi detalėms ir kartu geba matyti visumą, tai leido ir man naujai pamatyti savo eilėraščius bei apskritai darbą su žodžiais. Daug išmokau. Pirmiausiai, prisileisti kito žmogaus žvilgsnį į eilėraščio vidų. Tai nėra lengva, kartais gali atrodyti, jog braukiant, keičiant žodį, tarsi kas atimtų tavo paties dalį.
Vis dėlto vėliau ateina supratimas, jog eilėraštį galima šlifuoti. Redagavimo procesas buvo lankstus, galėjau pasirinkti, kiek ir kaip redaguoti, iškilus abejonėms, klausti. Per knygos formavimo procesą, manau, mano žvilgsnis į poeziją pagilėjo, įgavo naujų matymo kampų. Esu labai dėkinga už bendrą darbą su redaktore ir visiems, kurie prisidėjo, kad knyga išėjo tokia, kokią galima laikyti rankose.
