Antradienį Lietuvą apskriejo žinia, kad literatūrologas, semiotikas, vertėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Nastopka mirė eidamas 85-uosius.
Kęstutis Valentinas Nastopka gimė 1940 m. kovo 18 d. Kaune, mokėsi Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1957–1962 m. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. 1962–1965 m. stažavosi Rygos universitete. 1966–1972 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Nuo 1972 m. – Vilniaus pedagoginio instituto (nuo 1992 m. VPU) Lituanistikos fakulteto dėstytojas, 1989–1991 m. – Lietuvių ir užsienio literatūros katedros, 1991–1996 m. – Visuotinės literatūros katedros vedėjas. 1986 m. tapo filologijos mokslų daktaru.
Nuo 1992 m. K.Nastopka tapo ir Vilniaus universiteto dėstytoju, 1998–2005 m. buvo Literatūros teorijos (nuo 2002 m. Literatūros teorijos ir istorijos) katedros vedėjas, 2007–2008 m. A.J.Greimo semiotinių studijų centro vedėjas, nuo 1992 m. profesorius.
K. Nastopka – knygų „Lietuvių eilėraščio poetika“ (1985), „Išsprūstanti prasmė“(1991), „Reikšmių poetika“ (2002), „Literatūros semiotika“ (2010) autorius.
Pateikiame interviu, kurį K. Nastopka portalui Lrytas.lt davė 2012-aisiais pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
– Esate semiotikas, teigiantis, kad pasaulis pilnas reikšmių ir prasmių, kurias reikia atskleisti ir sau paaiškinti. Kaip jūs iššifruotumėte Nacionalinės premijos skyrimo jums reikšmes? – paklausiau K. Nastopkos.
– Semiotikoje kalbama apie tris išbandymus, kuriuos žmogus patiria dalyvaudamas savo veikloje. Pirmasis vadinamas kvalifikaciniu, kai tas žmogus pripažįstamas kaip subjektas, vertas siekti savo objekto.
Antrasis išbandymas – kai žmogus tą objektą pasiekia.
Na, ir trečiasis išbandymas – šlovinamasis, kai, sakykim, karalius trečiam broliui atiduoda dukterį su puse karalystės ir pripažįsta jį herojumi.
Be abejojo, premija yra šlovinamasis išbandymas, kuriuo visuomenė vertina mano veiklą. Tas išbandymas gali būti teigiamas ir neigiamas. Teigiamas, kai karalius atiduoda dukterį tikrajam herojui, o neigiamas, kai tas, kuris apsimetė herojumi, yra pamaunamas ant pilies kuoro.
Bet minėtas objektas, kurio siekiu, man nėra premija. Mano objektas – reikšmės mokslo kūrimas. A. J. Greimas yra sakęs, kad jo gyvenimo prasmė – sukurti mokslinį prasmės aprašymą.
Aš einu A. J. Greimo pėdsakais. Mano gyvenimo prasmė – revizuoti A. J. Greimo idėjas Lietuvoje. Nežinau, kaip man tai sekasi, bet šlovinamasis išbandymas liudija, kad visuomenėje semiotika yra vertinama palankiai. Tai mane labiausiai džiugina.
– Bet daliai visuomenės semiotika yra paukščių kalba ar kone kvantinė mechanika. Tuo tartu tiek jūs, tiek A. J. Greimas esate sakę, kad semiotika – linksmas mokslas. Ar tikrai linksmas?
– Semiotika, visų pirma, yra rimtas mokslas. Kaip ir kiekvienas rimtas mokslas, ji – sunkus mokslas. Juk žinom, kad mokslo šaknys karčios, o tik vaisiai saldūs. Bet kartu tai yra ir linksmas mokslas, nes atrasti netikėtas reikšmes, žaisti tomis reikšmėmis – tikras džiaugsmas.
Semiotika bent mano įsitikinimu neturi būti nuobodi. Stengiuosi to siekti, kiek man išeina. Tai nėra lengva. Yra toks barjeras.
Daug kas tos paukščių kalbos nenori mokytis, nes jiems užtenka ir žmonių kalbos. Bet aš esu įsitikinęs, kad tąja paukščių kalba galima pasakyti labai nemažai žmogiškų dalykų.
– Kuo dabar esate užsiėmęs? Gal kokią knygą rašote?
– Neoficialiai esu pareiškęs, kad 2010 metais pasirodžiusi mano knyga „Literatūros semiotika“ – paskutinė. Ją rašiau kokius dešimt metų – žodžiu, ilgai, lėtai ir sunkiai. Abejoju, ar dar kokią knygą spėsiu parašyti. Bet turiu užmojį toliau versti į lietuvių kalbą A. J. Greimo knygas.
Yra tokia jo daugiau nei 300 puslapių knyga apie Guy de Maupassant'ą. Ją artimiausiu metu ir žadu versti.
Vilniaus universitete dabar esu afiliuotas profesorius. Keistas tas mano statusas – na, esu toks įdukrintas ar įsūnytas. (Juokiasi.) Darbo sutarties neturiu, bet skaitau savo mėgstamus kursus. Turime semiotikos magistrantūrą. Man bendravimas su magistrantais teikia labai daug džiaugsmo.
