Greta moterį praminė Dičke šveicare, nes ji aukšta ir kilusi iš Šveicarijos. Tiesa, toks vaizdinys tik Gretos spėlionės – Dičkės šveicarės ji niekada nematė. Girdėjo tik jos balsą – terapijos seansų garso įrašuose, kuriuos transkribuodavo sekso ir santykių koučeriui. Vieną dieną Greta netikėtai sutinka Dičkę šveicarę – atpažįsta iš balso. Dičkė šveicarė nenutuokia, kokias jos paslaptis žino Greta. Nepaisydama pasirašytos konfidencialumo sutarties ir kaltės jausmo, Greta darys viską, kad šis susitikimas nebūtų paskutinis.
Kas slypi už intriguojančio siužeto vingių? Ir kodėl jau skaičiusieji „Mano šveicarę“ vadina viena kūrybiškiausių pastarojo meto knygų? Apie tai pasakoja romano autorė J. Beagin.
– Knygoje „Mano šveicarė“ atveriate ne bet ko, o sekso terapeuto kabineto duris. Šio kabineto sienos išgirsta ne vieną pikantišką mažo miestelio gyventojų paslaptį ar nusivylimą. Kaip gimė romano idėja?
– Studijuoti universitete pradėjau sulaukusi trisdešimties, tuo pat metu dirbau transkribuotoja. Tad dieną klausydavausi paskaitų, o naktimis užsidėdavau ausines ir kelias valandas transkribuodavau garso įrašus. Namuose neturėjau darbo kambario, todėl dirbdavau užsidariusi belangėje drabužinėje, dažniausiai ten būdavo taip karšta, kad vilkėdavau vien apatiniais.
Viena mano klienčių buvo onkologijos klinikoje dirbanti terapeutė. Visi jos pacientai sirgo viena tam tikra vėžio forma. Mane labai erzindavo, nes ji gana dažnai pertraukdavo pacientus, kad papasakotų apie būsimą savo knygą. Negana to, ji pacientams nuolat užduodavo abstrakčius klausimus, į kuriuos jie neįstengdavo atsakyti, pavyzdžiui: „Pasakykite vienu sakiniu – kas yra meilė?“ Ji buvo pati blogiausia terapeutė, su kokia kada nors teko susidurti, tad transkribuodama jos įrašus daug aikčiodavau ir keikdavausi.
Kai po penkiolikos metų pradėjau rašyti „Mano šveicarę“ ir galvojau, kokį darbą pagrindinė veikėja Greta galėtų dirbti iš namų, pirmiausia į galvą atėjo būtent transkribavimas. Įsivaizdavau romano veikėją sėdinčią vienais apatiniais, klausančią garso įrašo per ausines, spaudančią klavišus ir garsiai besikeikiančią. Iš karto žinojau, kad romane bus smurto – pirmiausia parašiau užpuolimo sceną. Parašiau ją kaip monologą, kai dar nebuvau iki galo sukūrusi terapeuto Omo personažo.
Atvirai vaizdavau smurtą, tad norėjau tai scenai suteikti lengvumo, kitaip ji būtų nugramzdinusi skaitytoją. Pagalvojau, kaip būtų absurdiška, jei pradėjus pasakoti apie traumas, terapeutas tave pertrauktų ir imtų kalbėti apie save. O jei jis dar rengtųsi taip, lyg būtų pakeliui į orgiją ir praktikuotų Kundalini jogą?
Tiems, kas nežino, pasakysiu, kad Kundalini – ne kokia makaronų rūšis, o dieviška moteriškumo energija, tarsi gyvatė susirangiusi jūsų pamatinėje čiakroje. Kaip atrodytų terapeutas, raginantis pacientus pažadinti Kundalini skanduojant kokį nors keistą žodį? O jei jis dar turėtų gongą, laidytų apie jį nešvankius juokelius ir kiekvieną seansą baigtų garso maudynėmis? Štai taip į romaną, kuris nagrinėja daug sudėtingų ir trikdančių temų, Omas įnešė tokio reikalingo lengvumo.
– „Mano šveicarė“ nėra tipinis meilės romanas. Vieniems jis gali pasirodyti nepatogus, gal net vulgarus, bet jame telpa gausybė šiandienos žmogui svarbių temų – traumos ir jų padariniai, aistra ir santykiai. Kokia tema, jūsų akimis, šiame romane svarbiausia?
– „Mano šveicarė“ – visų pirma istorija apie meilę, tačiau, galima sakyti, kad tai ir romanas apie terapiją. Jungtinėse Valstijose terapeutai pakeitė kunigus ir dvasininkus, apie savo terapeutus žmonės šneka su didžiule pagarba. Per seansus žmonės atskleidžia gėdingiausias mintis, nusižengimus, ir net realius nusikaltimus, bet užuot klaupęsi ant kelių, gailėjęsi ir meldę atleidimo, jie pagiriami už nuoširdumą ir drąsą. Panašu, kad šiandien žmonės nuoširdžiausiai atsiskleidžia terapijos seansuose ir internete. Neretai su savo terapeutais išlaikome ilgalaikius santykius, kartais jie tampa artimesni net už mūsų vyrus ar žmonas.
Beveik visi mano pažįstami lanko terapiją. Aš taip pat. Tai normalu, bet kartais man atrodo, kad žmonės sulaukia per daug palaikymo bei užuojautos ir, deja, kai kurie suaugusieji tampa vaikais, šikniais, arba ir tuo, ir tuo. Žinote, tuos žmones, kurie nueina į muziejų ir pradeda kalbėti: „Nu taip aš irgi galėčiau nupiešti!“ Bet nenupiešei, tiesa? Dalis šitų šiknių dabar lanko terapiją ir galvoja tą patį apie savo terapeutus: „O, aš irgi galėčiau būti terapeutu, juk esu toks empatiškas.“ Tada jie išeina pavakarieniauti su draugais ir pradeda reikalauti, kad šie viešai, be jokios gėdos pasipasakotų apie savo poreikius. Pati taip darau – tikras košmaras.
Šiandien būtų keista rašyti romaną ir nepaminėti terapijos, nes ji taip paplitusi mūsų kultūroje. Atsidarius instagramą, atrodo, kad visi traumuoti, labai lengvai pažeidžiami ir dar, pasirodo, dehidratavę, nes trauma niekaip nepalieka jų kūnų. Juk traumos neva atima iš mūsų kūnų gyvybiškai svarbius vitaminus ir mineralus. Ne, neužteks gerti daugiau vandens – baikite juokus! Jums reikės nusimesti drabužius, atsigulti ant sniego, susirangyti į vaiko pozą ir daug kartų kartoti: „Aš myliu save“.
Apie sekso terapiją nusprendžiau rašyti todėl, kad jos metu personažai galėjo išsakyti slapčiausias mintis, būti išsigandę, nedori, kartais vulgarūs. Galėjo išlikti savimi, arba, kitais žodžiais tariant, saviti ir ydingi. O man reikėjo, kad veikėjai turėtų trūkumų, nes ir realiame gyvenime smagiausi žmonės man atrodo tie, kurie priima prastus sprendimus.
– Viena iš knygos veikėjų Greta transkribuoja sekso terapeuto Omo ir jo klientų seansus. Romane nestinga pokalbių išrašų – ne atpasakojate, o sudarote galimybę skaitytojui betarpiškai patirti tai, kas vyksta terapeuto kabinete. Kodėl?
– Nusprendžiau į pasakojimą įtraukti transkripcijas, nes buvo labai įdomu jas rašyti – nereikia jokių aplinkos aprašymų, kabučių ar į dialogus įsiterpiančių pasakotojo žodžių. Kartu seansai atrodo labai realistiški. Manau, kad skaitytojui toks stilius irgi labai įdomus ir pagaulus. Toks grynas ir nepertraukiamas dialogas.
– Knygoje nėra daug aprašymų, o aktyviai veikia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai: šunys, bitės, asilai. Įspūdingą istoriją turi ir vienas namas. Kodėl renkatės tokį kalbėjimo būdą?
– Rašydama beveik visada remiuosi tikrais savo gyvenimo įvykiais. Kai pradėjau rašyti „Mano šveicarę“, iš tiesų gyvenau tokiame name. Jis atrodė būtent taip, kaip aprašau romane: labai senas, labai šaltas, pilnas bičių ir langų sutrūkinėjusiais stiklais. Bitės išmirė netrukus po to, kai atsikrausčiau, visai kaip knygoje.
Trejus metus gyvenau tame name su savo geriausia drauge (namo savininke) ir dviem nykštukiniais asilais. Abi neturėjome pinigų, neišgalėjome susimokėti už šildymą, todėl šildėmės malkomis, o asilai dažnai leisdavo laiką su mumis viduje. Žiemomis ten gyventi būdavo sunku, bet į nieką neiškeisčiau šios patirties. Daug ko išmokau ir prisirinkau puikios medžiagos kūrybai!
– Galbūt „Mano šveicarės“ ir nedera vadinti psichologiniu romanu, tačiau psichologinių temų ir problemų čia gausu. Kas įkvėpė kurti sudėtingų gyvenimo patirčių sužeistus personažus?
– „Mano šveicarę“ rašiau per pandemiją, tad atrodė visiškai natūralu kalbėti apie psichologinį skausmą. Be to, pati buvau sužeista skaudžių gyvenimo patirčių ir jaučiau poreikį papasakoti apie savo išgyvenimus. Teko iš arti susidurti su prievarta, priklausomybe, skyrybomis, neištikimybe, savižudybe, taip pat esu dirbusi daug kvailų darbų. Įtraukdama visa tai į romaną, gavau progą perrašyti savo istoriją ir pergalvoti kai kuriuos absurdiškus praeities sprendimus.
Neslėpsiu, apie traumuojančias patirtis kalbėti nelengva, tačiau paprastai palaukiu, kol praeina šiek tiek laiko. Magistrantūros studijose mums sakydavo: „Rašykite, kai jau aišku, o ne tam, kad išsiaiškintumėte“. Palaukiu, kol į tam tikrą patirtį galėsiu pažvelgti iš šiokios tokios distancijos arba būsiu pradėjusi virškinti jos sukeltą skausmą.
– Skaitytojai knygoje ras ir Lietuvą. Ką žinote apie šalį, kurioje pasirodo jūsų knyga?
– Lietuvą romane paminėjau visiškai atsitiktinai! Man paprasčiausiai patiko, kaip šis žodis skamba sakinyje, o, kai rašau, skambesys man labai svarbus.
