Plačiai atvertas žvilgsnis į aplinkybes ir veikėjus – viena iš paslapčių, kodėl McFadden knygos nuolat įsitaiso populiariausiųjų sąrašuose. Kiekvienas veikėjas čia ne toks, koks atrodo, visi turi ką slėpti, o naujas siužeto vingis apverčia iki tol dėliotą pasakojimą. Doriausias personažas gali pasirodyti pamišėlis psichopatas, beširdis žudikas, o neabejotinas įtariamasis – stebuklingas gelbėtojas. Tikėti negali nei kieno nors žodžiais, nei savo akimis. „Vienintelis žmogus, kuriuo galiu pasikliauti, esu aš pati“, – sako viena iš „Tarnaitės“ veikėjų Milė. Ir galbūt irgi klysta.
Įdomiausi McFadden veikėjai – psichologinio paribio ir užribio žmonės. Jei „Tarnaitę“ būtų parašiusi kokia aktyvistė akademikė, apžvalgininkai aikčiodami cituotų mintis apie moterų priešybę ir vienybę. Tačiau McFadden pakanka darbščios gerų romanų autorės šlovės. O neišvengiamas medikės sarkazmas suteikia tikroviškumo – autorė įtikinamai ironizuoja apie prabangią kliniką, skirtą žmonėms, kurie turi ne tik psichikos sutrikimų, bet ir pinigų, ar pašiepia nuobodžiaujančių Bruklino poniučių gyvenimo būdą. Laikai keičiasi, o pasiturinčios ladies who lunch – ne. Pribloškia lengvumas, su kuriuo gudrus manipuliatorius įtikina artimiausius žmones savo aukos psichine negalia. Viens, du, trys – ir štai jau visi kaimynai žino, kad tavo žmonai varžteliai atsisukę. O kartą prilipusią pamišėlės etiketę sunku nusilupti – viskas, ką pasakysi ar padarysi, bylos tavo nenaudai.
Iš pirmo žvilgsnio aiškų vaidmenį turintys veikėjai – netikusi žmona, gražus, kilnus ir turtingas vyras, dėl šeimininko galvą pametusi prasisiekėlė tarnaitė, niūrus sodininkas – per gerus tris šimtus romano puslapių keliskart keičia kailį. Ir užvertęs paskutinį ieškai tęsinio – juk romano pabaigoje Milė turi naują darbdavę. („Tarnaitė“ – pirmoji trilogijos knyga. Antroji – „Tarnaitės paslaptis“ (Housemaide’s Secret) išėjo pernai, trečioji „Tarnaitė stebi“ (The Housemaid is Watching) pasirodys vasarą.) Vaizdų romaną – baltos vienos iš veikėjų suknelės jau knygos puslapiuose atrodo labai iškalbingai – rengiamasi perkelti į ekraną.
Rašytoja didžiuojasi kiekviena iš poros dešimčių savo knygų, nors pirmąją pristatė per „Amazon KDP“ knygų leidybos platformą. Lengvą ranką iškart atpažinsi – lygiai prieš dešimt metų pasirodęs psichologinis trileris „Medicinos mokyklos savižudžiai“ (Suicide Med) iki šiol skaitomas ir puikiai vertinamas. Prireikė devynerių metų ir dvylikos knygų – McFadden pašėlusiai darbšti, ir prieš porą metų išėjusi „Tarnaitė“ pelnė jai rašytojos šlovę, tiražus ir leidėjų meilę.
Jos knygos išverstos į bent 40 kalbų ir mėgstamos visame pasaulyje. „Freida McFadden neleidžia man sudėti bluosto“ ir „Freidos skaitytojas“ – skelbia užrašai ant marškinėlių, džemperių lipdukų ir kitų aksesuarų autorės interneto krautuvėje. Veikli moteris prekiauja net lipdukais su savo autografu ir padėka skaitytojams. Apžvalgininkai svarsto, kad jos sėkmė – ne tik talentingas rašymo stilius, bet ir gebėjimas sujungti skirtingas patirtis bei pasitelkti vaizduotę. Ir tikras rinkodaros talentas.
„Man visada patiko rašyti – mokykloje lankiau visas įmanomas rašymo pamokas, bet apie rašytojos karjerą rimtai negalvojau. Tik, kiek save prisimenu, svajojau išleisti romaną. Deja, visi bandymai pristatyti knygą įprastu būdu buvo bergždi. Taigi, iškart pasinaudojau savilaidos galimybe. Nesiverčiau per galvą, nes jau buvau sėkmės lydima gydytoja, tačiau džiaugiausi įgyvendinusi svajonę. Nesu tikra, kaip nutiko visa kita“, – išsitarė McFadden leidiniui „She Reads“.
Rašytoja kiek koketuoja – jos knygas išgyrė populiarusis tiktoko knygų klubas „BookTok“. Ir pradėjo ji ne nuo trilerių, o nuo moteriškos grožinės literatūros – įkvėpta garsiosios „Velnias dėvi Prada“ parašė savąją versiją „Velnias dėvi gydytojo chalatą“ (The Devil Wears Scrubs). „Medicinos praktika yra kur kas baisiau nei mados pasaulis. Norėjau skaitytojams papasakoti, ką man teko patirti. Ši knyga ir jos tęsinys, kurio veiksmas vyksta dešimtmečiu vėliau, – į grožinį pasakojimą sudėti mano atsiminimai“, – prisipažįsta McFadden. Tačiau pati nuo seno mėgo trilerius, todėl perėjo prie šio žanro – ėmė rašyti knygas, kurias patiktų skaityti pačiai. Ir dar milijonams skaitytojų.
Paklausta, kaip sugalvoja netikėtus veiksmo posūkius, Freida prisipažįsta negalinti atsakyti į šį nuolat girdimą klausimą. Tačiau rekomenduoja profesinę knygą Save the Cat! Writes a Novel, padedančią kurti siužetus. „Be to, nuolat kartoju: tiesiog rašykite romaną, nes tuščio puslapio neredaguosite! Nustokite atidėlioti ir tiesiog imkitės darbo, dėl Dievo meilės“, – ragina ji savo interneto svetainėje.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
* * *
Freida McFadden
Tarnaitė
PIRMAS
MILĖ
– Mile, papasakok apie save.
Ant karamelės spalvos odinės sofos įsitaisiusi Nina Vinčester palinksta į priekį. Kojos sukryžiuotos, iš po balto šilkinio sijono vos kyšo keliai. Neką teišmanau apie prekių ženklus, bet akivaizdu, kad viskas, ką dėvi Nina Vinčester, beprotiškai brangu. Žvelgiant į jos kreminę palaidinę taip ir norisi ištiesti ranką, paliesti audinį, tik po tokio poelgio tikimybė gauti darbą prilygtų nuliui. Nors, kalbant atvirai, ir taip nieko nesitikiu.
– Na... – pradedu atsargiai rinkdama žodžius. Nepaisydama visų neigiamų atsakymų, bandau dar kartą. – Užaugau Brukline. Turbūt skaitėte mano gyvenimo aprašyme, – mano kruopščiai patobulintame gyvenimo aprašyme. – Esu tvarkiusi daugybę namų. Myliu vaikus. Ir... – apsidairau kambaryje ieškodama šuns žaisliuko arba katino kraiko dėžutės. – Ir naminius gyvūnus. Internetiniame skelbime dėl namų tvarkytojos augintiniai nebuvo minimi, bet verčiau apsidrausti. Kam nepatiks gyvūnų mylėtoja?
– Bruklinas! – plačiai išsišiepia ponia Vinčester. – Aš irgi užaugau Brukline. Mes praktiškai kaimynės!
– Tikrai! – paantrinu, nors tai toli gražu ne tiesa. Brukline daugybė geidžiamų rajonėlių, kuriuose mažiausias nameliūkštis atsieis kalną pinigų, bet aš užaugau ne tokiame. Mudvi su Nina Vinčester kaip diena ir naktis, tačiau jei ji nori manyti, jog esame kaimynės, nesiginčysiu.
Ponia Vinčester už ausies užsikiša blizgią auksinę sruogą. Plaukai ilgio sulig smakru, pakirpti madingu bobu, kuris atitraukia dėmesį nuo dvigubo pagurklio. Ji baigia ketvirtą dešimtį ir kita šukuosena, kitais drabužiais atrodytų kaip eilinė moterėlė. Tačiau turėdama tiek pinigų, stengiasi maksimaliai išnaudoti, kas duota. Turiu pasakyti, už tai ją gerbiu. Aš su savo išvaizda nusukau į priešingą pusę. Už priešais sėdinčią moterį esu jaunesnė daugiau nei dešimtmečiu, bet nė už ką nenoriu sudaryti įspūdžio, kad galėčiau būti jai konkurentė. Todėl darbo pokalbiui išsirinkau ilgą grubiai megztą vilnonį sijoną, pirktą dėvėtų drabužių parduotuvėje, ir poliesterinę baltą palaidinę pūstomis rankovėmis. Mano plaukai ant pakaušio suimti į griežtą kuodą. Netgi nusipirkau didelius ir savo paskirties neatliekančius akinius vėžlio kiauto rėmais, jie dabar tupi man ant nosies. Atrodau profesionali ir visiškai nepatraukli.
– Taigi, dėl darbo, – taria ji. – Daugiausia tai būtų namų tvarkymas ir, jei neprieštarautum, valgio ruošimas. Kaip tau sekasi virtuvėje, Mile?
– Gerai, – atsakau. Savo gyvenimo aprašyme nemelavau tik dėl vieno – talento virtuvėje. – Virėja esu puiki.
Jos šviesiai žydros akys nušvinta.
– Kaip šaunu! Pasakysiu atvirai – seniai nevalgėme gero naminio maisto, – prajunka. – Kas turi laiko gaminti?
Bet kokį smerkiantį atsakymą pasilaikau sau. Nina Vinčester nedirba, turi tik vieną vaiką, kuris kiaurą dieną mokykloje, ir samdo žmogų namams tvarkyti. Kieme gatvės pusėje netgi mačiau vyrą, besidarbuojantį jos sode. Kaip gali būti, kad ji neturi laiko paruošti valgio savo šeimai?
Man nedera jos teisti. Nė iš tolo nenutuokiu, koks jos gyvenimas. Vien tai, kad ji turtinga, dar nereiškia, kad išlepusi. Tačiau jei reikėtų lažintis iš šimto žalių, sakyčiau, kad Nina Vinčester išlepusi nepataisomai.
– Ir retkarčiais reikia pagalbos su Sesilija, – priduria. – Po pietų nuvežti į būrelius ar pas drauges pažaisti. Automobilį turi, ar ne?
Jos klausimas kone prajuokina. Taip, automobilį turiu – šiuo metu tai vienintelis mano turtas. Mano dešimties metų senumo surūdijęs nisanas, stovintis gatvėje priešais jos namus, dabar yra mano namai. Viskas, ką užgyvenau, jo bagažinėje. Pastarąjį mėnesį miegojau ant galinės sėdynės.
Mėnesį pragyvenęs automobilyje įvertini, kokie svarbūs tokie maži dalykai kaip tualetas, praustuvė. Galimybė miegant ištiesti kojas. To ilgiuosi labiausiai.
– Taip, turiu, – patikinu.
– Puiku! – ponia Vinčester suploja delnais. – Automobilinę kėdutę Sesilijai, žinoma, parūpinsiu. Jai tereikia pakylos. Galėtume atsisakyti ir tos, bet dar nepasiekė reikiamo ūgio ir svorio. Pediatrų akademija rekomenduoja...
Kol Nina Vinčester vardija, kokios automobilinės kėdutės rekomenduojamos konkrečiam ūgiui ir svoriui, apsidairau svetainėje. Visi baldai pabrėžtinai modernūs, o televizorius, neabejotinai aukščiausios raiškos, didžiausias, kokį esu mačiusi. Veikiausiai į kiekvieną kambario kampelį ir kertelę prisprausta garsiakalbių, kad garsas būtų kuo tikroviškesnis. Kambario kampe, regis, veikiantis židinys, jo atbraila nukrauta Vinčesterių kelionių po įvairiausius pasaulio kampelius nuotraukomis. Pakėlusi akis išvystu beprotiškai aukštas lubas nutvieskusį žaižaruojantį sietyną.
– Tau taip neatrodo? – klausia ponia Vinčester.
Atsisukusi į ją sumirksiu. Bandau atsukti atminties juostą ir prisiminti, ko ji ką tik klausė. Bet veltui.
– Taip? – tarsteliu.
Kad ir su kuo sutikau, ji labai patenkinta.
– Kaip džiaugiuosi, kad ir tu taip manai.
– Žinoma, – šįkart pritariu jau tvirčiau.
Ji atkryžiuoja ir vėl sukryžiuoja kojas. Jos kiek stambokos.
– Ir, aišku, – priduria, – dar neaptarėme atlygio. Mano pasiūlymą skelbime matei, tiesa? Tau jis priimtinas?
Nugurgiu seiles. Suma skelbime daugiau nei priimtina. Jeigu būčiau animacinis veikėjas, jį skaitant mano akyse būtų pasirodę dolerio ženkliukai. Nors nedaug trūko, kad tie pinigai būtų mane atgrasę. Žmogus, siūlantis tokį atlygį ir gyvenantis tokiame name, nė negalvos manęs samdyti.
– Taip, – išspaudžiu. – Priimtinas.
Ji kilsteli antakį.
– Ir žinai, kad gyvensi su mūsų šeima?
Ji klausia, ar sutinku palikti galinės nisano sėdynės prabangą?
– Taip, žinau.
– Puiku! – trūkteli sijoną žemyn ir pakyla. – Gal tuomet norėtum ekskursijos? Pasižiūrėtum, ar tikrai nori su mumis prasidėti.
Aš irgi atsistoju. Ponia Vinčester su aukštakulniais vos pora colių aukštesnė nei aš su plokščiapadžiais, bet jaučiuosi mažesnė.
– Mielai!
Namus ji aprodo taip smulkmeniškai, kad, galėtum pagalvoti, neteisingai supratau skelbimą ir iš tiesų ji nekilnojamojo turto agentė, laikanti mane potencialia pirkėja. Namas išties gražus. Jeigu kišenę plėšytų keturi ar penki milijonai dolerių, čiupčiau nesvarstydama. Iš pirmo aukšto su milžiniška svetaine ir neseniai renovuota virtuve užlipame į antrą, kuriame įrengtas šeimininkų miegamasis, dukters Sesilijos kambarys, pono Vinčesterio darbo kambarys ir svečių miegamasis, kuris puikiai tiktų vienam geriausių Manhatano viešbučių. Prie kitų durų ji dramatiškai stabteli.
– O čia... – atlapoja duris. – Mūsų namų kinas!
Tai tikras kino teatras, tik kad jų namuose. Tarsi būtų maža milžiniško televizoriaus apačioje. Salėje kelios žemyn besileidžiančios eilės krėslų, o priešais juos ekranas nuo grindų iki lubų. Kampe netgi stovi spragėsių aparatas. Po minutėlės pastebiu, kad ponia Vinčester žvelgia į mane laukdama reakcijos.
– Oho! – aikteliu tikėdamasi, kad nuskambėjo pakankamai entuziastingai.
– Argi ne puiku? – net suvirpa iš pasitenkinimo. – Filmų pasirinkimas didžiulis. Ir, žinoma, esame užsisakę visus įprastus kanalus ir transliavimo paslaugas.
– Supratau, – sakau.
Išėjusios iš kino salės, žengiame prie paskutinių durų koridoriaus gale. Nina stabteli uždėjusi ranką ant durų rankenos.
– Ar čia būtų mano kambarys? – klausiu.
– Beveik... – pasuka rankeną ir ši garsiai sugirgžda. Nejučiomis pastebiu, kad šios durys daug storesnės už anas. Tiesiai už slenksčio – tamsūs laiptai. – Tavo kambarys viršuje. Turime įrengtą palėpę.
Šie siauri laiptai kažkodėl ne tokie ištaigingi. Ir tamsūs, nors į akį durk – ar įsukus lemputę rankos nukristų? Bet aš tik samdoma pagalbininkė. Nesitikiu, kad mano kambariui išleis tiek pat kiek namų kinui. Laiptų viršuje – nedidukas siauras koridoriukas. Kitaip nei pirmame aukšte, čia lubos grėsmingai žemos. Jokiu būdu nesu aukšta, bet norisi pasilenkti.
– Turėsi savo vonią, – galva linkteli į duris kairėje. – O tavo kambarys štai čia.
Ponia Vinčester atidaro paskutiniąsias duris. Viduje visiškai tamsu, bet trūktelėjus virvutę kambarį užlieja šviesa.
Jis mažulytis. Kitaip nepasakysi. Maža to, lubos leidžiasi kartu su stogo šlaitu. Kitame kambario gale jos ne aukščiau mano juosmens. Vietoje plačios lovos kaip Vinčesterių miegamajame su prašmatnia spinta ir riešutmedžio kosmetiniu staliuku čia stovi maža lovelė, žema knygų lentyna ir nedidukė komoda. Viską nušviečia dvi plikos nuo lubų pakabintos lemputės.
Kambarys kuklus, bet man tinka. Jeigu būtų pernelyg gražus, tai būtų garantija, kad šis darbas ne mano nosiai. Prastas kambarys yra ženklas, kad šeimininkės reikalavimai ganėtinai žemi ir esama menkutės tikimybės, kad juos atitiksiu.
Tačiau šiame kambaryje yra dar kažkas. Kažkas, kas neduoda man ramybės.
– Apgailestauju, kad mažiukas, – ponia Vinčester suraukia nosį. – Bet turėsi visišką privatumą.
Prieinu prie vienintelio lango. Jis kaip ir kambarys – mažas.
Vos didesnis už mano delną. Ir žvelgia į vidinį kiemą. Ten sodininkas – tas pats, kurį mačiau priešais namą, – ilgomis sodo žirklėmis gnaibo gyvatvorę.
– Tai ką manai, Mile? Tau čia patinka?
Nusigręžiu nuo lango ir atsisuku į besišypsančią ponią Vinčester. Vis dar negaliu pasakyti, kas neduoda man ramybės, bet kažkodėl stovint šiame kambaryje skrandyje susiveja baimės kamuoliukas. Galbūt tai dėl lango. Jis užpakalinėje namo pusėje. Jeigu man grėstų pavojus ir norėčiau atkreipti kieno nors dėmesį, niekas manęs nepamatytų. Galėčiau rėkti ir šaukti, kiek pajėgčiau, ir niekas neišgirstų.
Bet ką aš apgaudinėju? Man būtų didžiausia laimė gyventi šiame kambaryje. Su nuosava vonia ir tikra lova, kurioje galėčiau iki galo ištiesti kojas. Palyginti su automobilio sėdyne, ta mažutė lovelė atrodo taip gerai, kad tuoj apsiverksiu.
– Jis tobulas, – atsakau.
Išgirdus mano atsakymą, ponią Vinčester, regis, ištinka ekstazė. Ji nusiveda mane atgal į antrą aukštą, o aš, jai uždarius palėpės laiptinės duris, giliai atsidūstu, nepastebėjau sulaikiusi kvėpavimą. Tame kambaryje buvo kažkas labai baisaus, bet jeigu man pavyks gauti šį darbą, tą baimę įveiksiu. Jokių problemų.
Pečiams pagaliau atsipalaidavus, jau sudedu lūpas klausimui, bet mums už nugarų pasigirsta balsas:
– Mamyte?
Sustingstu ir atsisukusi koridoriuje išvystu mažą mergaitę. Jos akys tokios pat žydros kaip ir Ninos Vinčester, tik dar keliais tonais blyškesnės, plaukai tokie šviesūs, kad kone balti. Dėvi šviesiai melsvą suknelę, apkraštuotą baltais nėriniais. Ir žvelgia į mane, tarsi permatytų kiaurai. Permatytų kiaurai sielą.
Žinote tuos filmus apie kraupią pamėkliškų vaikų sektą? Kur mažieji sektantai moka skaityti mintis, garbina šėtoną ir gyvena kukurūzų laukuose? Jeigu vyktų tokio filmo aktorių atranka, ši mergaitė tikrai gautų vaidmenį. Jai nė nereikėtų skaityti teksto. Pakaktų į ją pažvelgti ir atrankos vadovas tartų: Taip, tu būsi pamėklė numeris trys.
– Sisi! – aikteli ponia Vinčester. – Jau grįžai iš baleto pamokos?
Mergaitė iš lėto linkteli.
– Mane parvežė Belos mama.
Ponia Vinčester rankomis apsiveja kaulėtus dukters pečius, bet šios veido išraiška nesikeičia, o blyškiai žydros akys ir toliau žvelgia į mane. Ar aš nenormali, jei bijau, kad ši devynmetė mergaitė mane nužudys?
– Čia Milė, – ponia Vinčester pristato mane dukrai. – Mile, čia mano dukra Sesilija.
Mažosios Sesilijos akys – du ežerai.
– Malonu susipažinti, Mile, – mandagiai taria ji.
Sakyčiau, esama maždaug dvidešimt penkių procentų tikimybės, kad jei gausiu šį darbą, ji nužudys mane miegančią. Bet vis tiek jo noriu.
Ponia Vinčester pakšteli dukrai į šviesų viršugalvį ir ji nuskuodžia į savo kambarį. Ten neabejotinai turi šiurpulį keliantį lėlių namą, kurio gyventojos naktį atgyja. Galbūt mane nužudys viena iš jų.
Na gerai, tauškiu nesąmones. Greičiausiai mergaitė labai miela. Ne ji kalta, kad ją aprengė Viktorijos stiliaus drabužiais kaip vaiką vaiduoklį. O vaikai apskritai man patinka. Nors per pastarąjį dešimtmetį su jais daug bendrauti neteko.
Nulipus į pirmą aukštą, mano kūną kausčiusi įtampa galutinai išgaruoja. Ponia Vinčester – kaip tokia turtuolė – maloni ir ganėtinai normali. Jos pliurpalų apie namus, savo dukrą ir siūlomą darbą klausausi viena ausimi. Žinau tik viena – šis darbas būtų didžiausia laimė. Už jį dešinę ranką atiduočiau.
– Ar turi kokių klausimų, Mile? – klausia ji.
Papurtau galvą.
– Ne, ponia Vinčester.
Ji cakteli liežuviu.
– Prašau, vadink mane Nina. Jeigu čia dirbsi, bus labai keista, jei kreipsiesi į mane ponia Vinčester, – nusijuokia. – Tarsi būčiau kokia turtinga poniutė.
– Ačiū... Nina, – tarsteliu.
Jos veidas švytėte švyti, nors galbūt tai dėl jūrų dumblių ar agurkų griežinėlių, ar dar kokio galo, kurį turtuoliai dedasi ant odos. Iš pažiūros sakyčiau, kad Nina Vinčester – nuolatinė spa procedūrų lankytoja.
– Manęs neapleidžia gera nuojauta, Mile. Tikrai.
Sunku neužsikrėsti jos entuziazmu. Sunku nematyti vilties kibirkštėlės, kai mano šiurkščią ranką spusteli jos kūdikiškai švelnus delnas. Noriu tikėti, kad po kelių dienų sulauksiu Ninos Vinčester skambučio ir ji man pasiūlys galimybę dirbti jos namuose ir pagaliau palikti Casa Nissan. Labai noriu tuo tikėti. Tačiau apie Niną sakyk, ką nori – ji ne kvailė. Nesamdys moters dirbti ir gyventi savo namuose ir rūpintis savo vaiku išsamiau ja nepasidomėjusi.
O kai tik pasidomės...
Nuryju gumulą gerklėje.
Prie laukujų durų Nina Vinčester šiltai atsisveikina.
– Labai ačiū, kad atėjai, Mile, – palinkusi į priekį dar kartą suspaudžia mano ranką savojoje. – Pažadu, netrukus susisieksiu.
Nesusisieks. Tai paskutinis kartas, kai keliu koją į šiuos gražius namus. Išvis be reikalo čia ėjau. Užuot švaisčiusi mūsų abiejų laiką, verčiau būčiau nuėjusi pasikalbėti dėl darbo, kurį bent jau tikiuosi gauti. Galbūt greitojo maisto sektoriuje.
Sodininkas, kurį mačiau pro palėpės langą, vėl darbuojasi vejoje priešais namą. Rankose tos pačios didžiulės žirklės, formuoja gyvatvorę po langais. Jis stambus vyrukas, trumparankoviai marškinėliai atidengia įspūdingus raumenis ir tatuiruotes ant žastų. Pasitaisęs beisbolo kepuraitę trumpam nuo žirklių pakelia tamsias akis ir kitapus vejos sutinka manąsias.
Sveikindamasi kilsteliu ranką.
– Sveiki.
Vyras toliau į mane žiūri. Nepasisveikina. Nesudraudžia, kad netrypčiau jo puoselėjamų gėlynų. Tik žiūri.
– Malonu susipažinti, – sumurmu sau panosėje.
Išeinu pro elektroninius metalinius vartus ir nupėdinu prie savo automobilio-buto. Paskutinį kartą atsigręžusi į sodininką kieme matau, kad jis vis dar mane stebi. Kažkodėl nuo jo veido išraiškos šiaušiasi oda. O tada vos pastebimai papurto galvą. Tarsi mane įspėdamas. Bet neprataria nė žodžio.
