Nors A.Tilindė vadina save pradedančia kūrėja, ji yra parašiusi ir išleidusi istorinį psichologinį romaną „Pabėgimas“, istorinę knygelę vaikams „Anita ir kiti pasauliai“ bei kartu su vyru – lengvai skaitomą finansinio augimo knygą „Stiprus žmogus. Asmeninio bankroto gidas“.
Konkurso komisija jos kūrinį „Šiurpnakčio istorijos“ nugalėtoju išrinko vienbalsiai, paminėjusi įtemptą istorijų siužetą, originalumą ir dinamiką. Knygą papuošė Robertos Railaitės iliustracijos.
– Kaip susiklostė jūsų gyvenimo kelias? Kodėl pasirinkote ne literatūrą, o teisę?
– Tiesą sakant, galvojau stoti į žurnalistiką, bet paskutinėmis savaitėmis persigalvojau. Egzaminus pavyko išlaikyti labai gerai, taigi galėjau rinktis. Galiausiai nusprendžiau: straipsnius galėsiu rašyti ir vėliau, o pirmiausia reikia įgyti specialybę, kad turėčiau apie ką rašyti.
Negaliu pasakyti, kad teisė buvo blogas pasirinkimas, teisininkai nuolat bendrauja su žmonėmis, sprendžia jų problemas, be kita ko, jie privalo turėti gerų analitinių ir rašymo gebėjimų.
Po keliolikos metų teisės srityje supratau, kad būtų pats metas atnaujinti ir grožinės literatūros rašymo stilių. Pajutau, kad kalba tampa šabloninė, formali. Buvau pasiilgusi rašymo, kai sakiniai vinguriuoja tarsi užburianti melodija.
– Esate sakiusi, kad rašymas iššovė tarsi terapija po sunkios darbo dienos. Kodėl rašymą prilyginate terapijai?
– Rašymas, kaip ir skaitymas, leidžia mums nukeliauti į kitus pasaulius, kartu su personažais nagrinėti aktualias problemas. Kai paneri į vaizduotės pasaulį, kasdieniai rūpesčiai pasimiršta, susikuri naujų, tik jau įsivaizduojamų.
Rašydama dažnai net pati nežinau, o kaip herojus išspręs šį klausimą? Ar susidoros? O gal jam nepavyks? Rašymas – tarsi nuotykis, kurį pats susikuri. Gera, kai nuotykis patinka ir kitiems.
– Kaip atsirado „Šiurpnakčio istorijos“? Kodėl jus traukia šiurpūs nutikimai?
– Man atrodo, kad šiurpios istorijos traukia mus visus, ypač mažuosius. Juk jiems taip norisi išbandyti ribas, o šiurpi knyga – toks puikus būdas! Gali ją užversti, kai pasidaro pernelyg baisu.
Vienu laikotarpiu mano dukra buvo apsėsta siaubo knygų, perskaitė visas išleistas lietuvių kalba, vėliau ėmėsi angliškų. Kaip tik tada ji pradėjo man sakyti: čia gera knyga, čia – šiaip skaitalas. Gal toks dukros vertinimas mane užkabino parašyti siaubo istoriją gerai.
Prisiminiau savo vaikystės baisias ir nevaikiškas pasakas. Dabar jos nėra populiarios, dažnai tėvų numetamos į šalį kaip nebeaktualios, senovinės, pernelyg gąsdinančios vaikus. Iš tiesų neturėtų taip būti – baugios istorijos yra gerai įsimenamos, moko vaikus atskirti grėsmes, paaštrina vertybes.
Leisdami vaikams gyventi burbule, kuriame viskas visada baigiasi gerai, nemokome jų gyvenimiškos patirties ir nesuteikiame įgūdžių atskirti pavojų. Būtent šią funkciją turi siaubo žanras. Galų gale įsijausti į siaubo istoriją yra pats geriausias būdas vaizduotei lavinti.
– Kaip į knygą sureagavo jūsų dukra? Ar ji turi išsirinkusi savo šiurpo istoriją?
– Dukra buvo pirmoji skaitytoja ir pati didžiausia kritikė. Bet jos kartelę peršokau – „Šiurpnakčio istorijos“ dukrai labai patiko. Labiausiai jai patikusi istorija – iš tiesų nutikusi mūsų miške, tačiau neišduosiu, kuri, nes smalsūs nuotykių ieškotojai išbaidys visus miško vaiduoklius, apie kuriuos dar norėčiau parašyti. (Juokiasi.)
– Kas tas šiurpnaktis?
– Daugeliui šiurpnaktis asocijuojasi su Helovino – vaiduoklių – švente. Diskusija apie tai, gera tai šventė ar bloga, gali būti begalinė, tačiau jos populiarėjimas atskleidžia vieną svarbų aspektą – vaikams reikia šiurpo! Gal per daug juos nuo jo saugome?
Būtent dėl to ir pasirinkau tokį intriguojantį „Šiurpnakčio“ pavadinimą. Juk iš tiesų šiurpnaktis gali būti bet kada – karštą kvepiančią vasaros naktį prie laužo kartu su draugais klausantis šiurpių nutikimų, klasės šventėje užtemdžius langus ir uždegus keletą žvakių...
– Ko jus vaikystėje išmokė šiurpios pasakos?
– Baisiausia pasaka, kurią atsimenu iš savo vaikystės, buvo apie mergaitę, kopiančią į ledo kalną išgelbėti savo mylimojo. Kad stačiu šlaitu galėtų pasiekti kalno viršūnę, mergaitei teko... nusipjauti pirštus ir juos naudoti kaip laiptelius.
Šiurpu, tiesa? O man buvo vos penkeri ar šešeri metai. Labai gerai atsimenu, ką tada pagalvojau: „Oho, kaip ji myli savo princą, aš taip negalėčiau!“ Ir užaugau su mintimi, kad meilė – didis reikalas, juk dėl jos gali nusipjauti pirštus. (Juokiasi.) Pasakos visais laikais mokė didžių dalykų.
Seniau pasakos, sekamos iš kartos į kartą, buvo pagrindinis būdas vaikams atskleisti gyvenimo vertybes ir pamokas, paslėptas magiškuose simboliuose (viliojantis saldus obuolys), mitiniuose veikėjuose (pikta atsiskyrėlė ragana su karpa ant nosies), jų žygdarbiuose (kvailelis trečias brolis, išgelbėjęs pasaulį) ir nesėkmėse (tas rūbus nugvelbęs žaltys!).
Galbūt technologijų ir literatūros gausos užgožtos senosios pasakos tapo nebeaktualios šiuolaikiniame pasaulyje? Tačiau siaubo elementas, kurį jos skleidė mokydamos apie amžiną gėrio ir blogio kovą, vis dar toks pat svarbus.
