Tarkim, jei pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m. Kaune, tai, savaime aišku, po šimto metų ji tiesiog privalo vykti Vilniuje.
Kauniečiai, žinoma, džiaugiasi, kad 90 procentų šimtmečio Dainų šventės renginių po mėnesio vyks Vilniuje ir kad bilietai į juos seniai parduoti, nors geležinės logikos ūkininkui iš kokių Butrimonių toks džiaugsmas atrodytų įtartinas.
Tarkim, kurių velnių tradicinę Šokių dieną rengti Vilniuje įsikūrusiame Lietuvos futbolo federacijos stadione, kur telpa tik 5 tūkst. žiūrovų? Juk toks renginys labiau atsipirktų, jeigu vyktų Kaune, Dariaus ir Girėno stadione, kuriame telpa per 15 tūkst. žiūrovų. Tačiau dvimiestyje nėra vietos ūkiškai logikai – svarbu euforija ir viltis, kad dar po šimto metų, 2124-aisiais, Dainų šventė su visais šokiais grįš į Kauną. Galbūt.
Gali būti, kad po tų šimto metų kita tradicinė šventė – „Poezijos pavasaris“ – vainikuos kokias penkias dešimtis šio festivalio laureatų.
Iki šiol „Poezijos pavasario“ laureatu tapdavo poetas, kuriam buvo skiriama Maironio premija. Tas laureatas būdavo vainikuojamas ąžuolo vainiku Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.
Šiemet ši procedūra vyko daug sklandžiau. Dar prieš „Poezijos pavasario“ renginius iš Kauno atskriejo pranešimas, kad Maironio premija ir festivalio laurai skirti 38 metų I.Rudžianskaitei. Po kurio laiko jau iš Vilniaus atlėkė kita žinia: dvimiesčiui reikia dviejų laureatų! Tad Kaune buvo vainikuota Maironio premijos laureatė, o Vilniuje – „Poezijos pavasario“ laureatas 68 metų V.Kaziela.
Pikti liežuviai plakė, kad susiriejo vienos įstaigos – Lietuvos rašytojų sąjungos – Vilniaus ir Kauno skyriai, bet dvimiesčio gyventojai tuo netikėjo.
Jie džiūgavo, kad naujoji laureatų pora atspindi šiais laikais taip trokštamą lygybę ir įvairovę: jaunystę ir patirtį, moterišką ir vyrišką pradus. Tik patys laureatai liūdėjo taip ir nesupratę, kuris iš jų didesnis laureatas.
