Raimondas Kašauskas (1934 10 10–2024 05 28) gimė 1934 m. spalio 10 d. Birikuose, Telšių rajone. 1958 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1954–1968 m. dirbo „Genio“, 1969–1970 m. „Pergalės“ (dabar „Metai“) redakcijoje, 1970–1973 m. dirbo Lietuvos rašytojų sąjungoje. Nuo 1961 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
1960 m. skaitytoją pasiekė pirmoji Raimondo Kašausko knyga „Saloje“. Po metų (1961) – antroji, apsakymų, knyga „Žmonės iš arti“. Kadangi jis daug metų (1954?1968) dirbo vaikų žurnalo „Genys“ redakcijoje, tai ir pats pradėjo rašyti vaikams ir išleido knygą „Arvydas ir saulutė“ (1962, 1975). Septintojo dešimtmečio antroje pusėje išleido tris knygas: apysaką „Senojo miesto amžius“ (1966), knygą vaikams „Šiaurės krantas“ (1967), apsakymų rinkinį ir apysaką „Suaugusiųjų žaidimai“ (1969). Pastaroji knyga sulaukė ypatingo dėmesio. Kritikų nuomone, Raimondas Kašauskas pradėjo kurti klajūnų galeriją – vietos po saule ieškančių bastūnų, nepritampančių prie sėslaus gyvenimo, pasiklydusių tikrovėje ir savyje, tartum sustojusių ant vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio slenksčio, romantikos ir realybės ribos.
Aštuntajame dešimtmetyje, atsisakęs tarnybos „Pergalės“ redakcijoje ir Rašytojų sąjungoje prozos konsultanto pareigų, atsidėjo tik kūrybai. Per septynerius metus nudžiugino skaitytojus keturiomis naujomis knygomis: apysaka „Motociklininkai“ (1973), romanais „Mažos mūsų nuodėmės“ (1975) ir „Gerumo kaina“ (1978), apysaka „Mano motinos akys“ (1979). Apysaka „Motociklininkai“ Raimondas Kašauskas pradėjo Juodsodės ciklą, įtvirtinęs prozos pasistūmėjimą šiurkščios tikrovės, bręstančių socialinių ir ekonominių permainų link.
Devintojo dešimtmečio pradžioje (1982) pasirodė Raimondo Kašausko knyga „Žaliuojančios kalvos. Mažos mūsų nuodėmės“. 1984 m. ji buvo įvertinta valstybine premija. Knyga susilaukė didžiulio skaitytojų, kritikų ir kolegų rašytojų dėmesio. Buvo akcentuota, kad autorius, kaip ir ankstesniais metais, nemažai vietos skyrė kaimo žmogaus analizei, jautriai sekė jo dvasines permainas.
Pagal Raimondo Kašausko kūrinius Lietuvos kino studija pastatė tris vaidybinius filmus: „Suaugusių žmonių žaidimai (1967), „Mažos mūsų nuodėmės“ (1979) ir „Sūnus paklydėlis“ (1985). Jo kūryba buvo išversta į azerbaidžaniečių, bulgarų, estų, latvių, lenkų, rusų, slovakų, vokiečių kalbas.
1995 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Raimondo Kašausko knygą „Visi žemės vaikai“, kurioje tilpo romanas ir apysaka. Šiame romane, kaip nurodo pats autorius, pateikiami Atgimimo laikotarpio pradžios vaizdai ir kolizijos, partizaninio judėjimo, pokario represijų atvaizdai, gvildenami senosios ir jaunosios kartų santykiai, požiūris į atgautą žemę, jaunos šeimos adaptacijos kaime psichologiniai ir materialiniai aspektai. 2001 m. skaitytojus pasiekė „Devynios senų ir naujų laikų istorijos“, paskui – apysakų knyga „Gailestis“ (2003), romanas „Milijoną! arba Stokholmo sindromas“ (2006).
Vėliau išsirikiavo dar keturi didelės apimties autoriaus sumanyto ciklo romanai – „Laukimas“ (2007), „Badmetis arba Žali akiniai arkliams“ (2009), „Paslaptis“ (2012), „Sirenų dainos“ (2014), apysakos ir apsakymai „Kiti dievai“ (2019) bei „Kalnas“ (2023), kur išspausdinti paskutinio laikotarpio jo apsakymai, publicistinės įžvalgos, matymai ir pamąstymai.
Raimondo Kašausko knygos buvo verčiamos ir leidžiamos užsienyje, apie jas buvo rašoma JAV leidinyje „Books Abroad“, nė vienos knygos gražiai neįvertinę nepraleisdavo išeivių „Metmenys“, „Akiračiai“, „Draugo“ literatūrinis priedas.
Prasidėjus Atgimimui, Raimondas Kašauskas rašė straipsnius, kuriuose nedviprasmiškai išreiškė savo nuomonę, su kuo einąs, organizavo tuometinėje Rašytojų sąjungoje garsiuosius susirinkimus. Atgimimo ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais ėmėsi publicistinio darbo, net kurį laiką, dirbo „Pozicijos“ laikraščio redakcijoje.
1969 m. jam buvo paskirta Žemaitės literatūrinė premija už apysaką „Žaizdos“, o 2018 m. – žurnalo „Varpai“ premija už prozą.
