Neseniai lietuviškai pasirodęs jos romanas „Potvyniai“ – pirmoji trilogijos „Fairmile“ knyga, kurioje pasakojama vienos šeimos saga, prasidėjusi XVII amžiaus Anglijos pelkynuose, vėliau nukelianti į Italiją bei Ameriką, ir atskleidžianti, kaip paprasta moteris gali pradėti dinastiją ir kurti istoriją. Romaną išleido BALTO leidybos namai, vertė Almantė Rimavičienė.
Sostų karai be drakonų
Apie Gregory romanus „Karalienės sesuo“ ar „Baltoji karalienė“ girdėjo net tie, kurie neskaitė penkiolikos tomų Tiudorų ir Plantagenetų ciklo. 2008 metų ekranizacija „Karalienės sesuo“ su Scarlett Johansson, Natalie Portman ir Ericu Bana uždirbo dukart daugiau nei kainavo. 2013-ųjų BBC serialas „Baltoji karalienė“ nominuotas „Emmy“, lyginamas su „Sostų karais“ (ir lygiai taip pat kaltinamas nutolęs nuo literatūrinio šaltinio). Prieš šešerius metus pasirodęs tęsinys „Baltoji princesė“ laikomas geriausia Gregory ekranizacija.
Gregory knygos apskritai kaip reta vaizdingos ir perkeltinos į ekraną, nors autorė nuolat pabrėžia, kad rašo prisilaikydama įvykių. Ir viename iš interviu leidiniui „Canberra Times“ prisimena, kaip kartą „Sostų karų“ tėvas George’as Martinas juokais apkaltino ją pasisavinus jo medžiagą. Abu autoriai šmaikštavo: Martino „Ledo ir ugnies giesmė“ įkvėpta tų pačių Rožių karų, išmaitinusių ir daugybę Gregory siužetų. Savo ruožtu Martinas yra sakęs, kad kolegės atskleisti nevaržomi Henriko VIII dvaro intymūs įpročiai persikėlė į jo Vesterosą. Tiesa, nė vienoje Britų ordino komandorės (rašytoja ir labdarė juo įvertinta prieš dvejus metus) knygoje nesutiksi drakonų ar kitų pramanytų padarų – užtat gali būti tikras dėl istorinės tiesos.
Anot autorės, kiekvienam romanui reikia maždaug metų kruopštaus tyrimo ir dar pusmečio rašymo, ieškant atsakymų į konkrečius klausimus, kurie iškyla sėdus prie popieriaus lapo.
Toks skrupulingas darbas žavi. Juolab Gregory tvirtina nerašanti nei istorinės fantastikos, nei istorinių meilės romanų. Ir nė neskaito tokių knygų. Kiti autoriai gali elgtis su praeitimi kaip panorėję, bet pačiai patinka nenukrypti nuo įvykių.
Rašytoja istoriją pamėgo universitete. Mokyklos laikais vos išlaikė šio dalyko egzaminą – istorijos nekentė kaip ir geografijos. Baigė žurnalistikos koledžą, porą metų sukosi „Portsmouth News“ laikraščio redakcijoje, dirbo vietos radijuje. Galiausiai Sasekso universitete pradėjo gilintis į anglų literatūrą. Tačiau privalomas istorijos kursas taip sužavėjo, kad galiausiai pati tapo diplomuota istorike, vėliau Edinburgo universitete apsigynė daktaro disertaciją. „Istorija atsako į visus egzistencinius gyvenimo klausimus ir visko išmoko“, – neabejoja ji.
Studijuodama doktorantūrą Edinburge, ji parašė pirmąjį vėliau graibstyte išgraibstytą romaną „Wideacre“ („Vaidekeris“). Ir nulėmė savo, kaip metraštininkės, likimą. Gregory nuo seno traukė Tiudorų dinastija, ypač domino rūmų moterų, dažnai vaidinusių nematomą, bet svarbų vaidmenį politikoje ir visuomenėje, likimas: atstumtos ar engiamos jos veikėjos rasdavo būdų, kaip įtvirtinti savo galią ir valią. Ji grąžino sudėtingą ir prieštaringą reputaciją Henriko VIII žmonai Anai Bolein, neretai vaizduotai kaip gašlaus vyro ir intrigantų giminaičių auka. Ir ištraukė į dienos šviesą daugelio primiršus ar net negirdėtus istorinių veikėjų moterų vardus. Plantagenetai, Tiudorai ar Stiuartai istorikei rašytojai artimi kaip kokie kaimynai. Ji pati gyvena Lesteršyre su dukra, žentu, anūkais ir airių seteriu. Ir toliau pasakoja istorijas.
Nematomos didvyrės
Neseniai lietuviškai pasirodęs romanas „Potvyniai“ – pirmoji trilogijos „Fairmile“ knyga. Jos fonas neišeina iš apyvartos per visus žmonijos gyvavimo metus: šalį krečia kruvinas pilietinis karas, neramu net atokiausiuose kampeliuose. Įtarūs kaimynai stebi vieni kitus: ar tik kas nors neparodys palankumo nuverstam karaliui. Žolininkė ir pribuvėja Alinora – visais laikais reikalinga ir kartu mirtinai pavojinga profesija – ypač rizikuoja. Žmonės plaka liežuviais, o peno gandams nestinga: ar tik jos grožis nėra šėtono dovana? Gal ir vyras dingo norėdamas išsivaduoti iš sutuoktinės kerų? Ir už kokius pinigus našlė ar gyvanašlė nusipirko valtį?!
Pakanka vien įtarimo ir raganų teismo, kai būti išteisintai ar nuteistai – vienodai prapultis. Moteris stengiasi niekam neužkliūti ir nieko neužrūstinti, nes prasčiokės gyvybė XVII amžiuje verta dar mažiau nei princesės. Jei iš tiesų – ne tik XVII amžiuje. Rašytoja primena, kad į istorijos pamokas žmonija linkusi žvelgti pro pirštus: „Liūdna, bet niekur nedingo įprotis smurtauti prieš moteris, įprotis joms mokėti mažiau, neatlyginti už nematomą darbą, kurį dauguma iš mūsų atlieka šeimose.“
Nenuostabu, kad vyrus, ir ne tik specialistus, erzina bandymas pažvelgti į praeitį kitomis akimis. Tačiau Gregory dažniau giriama už istorinį tikslumą ir įtraukiančius pasakojimus, įvertinta daugybę apdovanojimų, tarp jų – Sandraugos rašytojų premija ir telekomunikacijų bendrovės „Orange“ apdovanojimu už grožinę kūrybą. Pati autorė sako, kad suderinti tiesą ir knygos populiarumą visai paprasta – žmonėms patinka istorine tikrove pagrįsti tekstai, o tiesa kartais nuostabesnė už pramaną.
Autorės žodžiais, vyrų istorijos per visą žmonijos istoriją pasakoja apie didvyrius, kurie imasi išskirtinių žygių. Tačiau moterys elgiasi išskirtinai kone kiekvieną dieną. Neįtikėtinu atkaklumu ir gyvumu apdovanotos Gregory veikėjos net nelygiomis sąlygomis sugeba sėkmingai vadovauti verslui ir auginti vaikus. Dėl to jai ypač brangi trilogija „Fairmile“ – „Potvyniai“, „Dark Tides“ („Tamsiosios bangos“) ir „Dawnlands“ („Aušros žemė“) O ir šių romanų veiksmas apima XVIII amžių – Gregory daktaro disertacijos laikotarpį, kurį ji mėgsta ir puikiai išmano.
35 knygų (neskaičiuojame vaikiškų leidinių ir mokslinio veikalo „The Women of the Cousins’ War“ („Pusbrolių karo moterys“), pasakojančio apie tris garsias Rožių karo epochos veikėjas) autorė neketina sustoti. Praėjusių metų spalį ji grįžo prie negrožinės literatūros – pristatė knygą „Normal Women“ („Paprastos moterys“), perrašančią devynis šimtus Didžiosios Britanijos metų lūpomis tų, kurios iki šiol stokojo balso. O ateinančiais metais ketina debiutuoti kaip dramaturgė, pasiryžusi grąžinti gerą vardą nepelnytai apjuodintam karaliui Ričardui III – papasakoti apie riterišką, ištikimą ir ypatingų moterų (kaip be jų?) apsuptą monarchą, kurį apšmeižė Williamas Shakespeare’as. Pustrečios valandos pjesė „Richard, My Richard“ („Ričardai, mano Ričardai“) bus pristatyta Šiaurės Preskoto Shakespeare’o teatre.
Meilė lyg iš romano
Gali būti, kad žanro pokyčius įkvepia dar sykį pasikeitęs pačios rašytojos gyvenimas: prieš porą metų ji išsiskyrė su trečiuoju vyru Anthony’iu Masonu, su kuriuo praleido dvidešimt metų. Jų jausmų istorija papuoštų jos pačios romaną – kadaise išvydusi Anthony’į ji išsyk pametė galvą. „Netikiu meile iš pirmo žvilgsnio, bet savo nuostabai įsimylėjau tą pačią akimirką, vos tik susitikome“, – pasakojo ji „Gazette & Herald“ žurnalistei Maxine Gordon. Tačiau tada abu jie buvo įsipareigoję ir vėl susiėjo tik po gerų trijų dešimtmečių. Ir iškart tapo daugiavaikiais: Philippa išaugino dukrą ir sūnų, Anthony’is – taip pat keturių vaikų tėvas.
Gregory prisimena tada ir supratusi, kad galima pradėti iš naujo – nesvarbu, kokio amžiaus būtum. Ir lygina savo istoriją su romanu „Baltoji karalienė“, kurio veikėja Elžbieta Vudvil, ištekėjusi už Eduardo IV, suvienijo Lankasterių ir Jorkų giminės. Kilminga našlė iš Lankasterių susuko galvą Jorkų karaliui – juodu greitai pamilo vienas kitą ir slapta susituokė vos po keturių savaičių pažinties, susilaukė dešimties vaikų. Philippa šventai įsitikinusi, kad ši jungtis buvo nulemta tikros meilės. Kaip ir jos sąjunga su Masonu, dovanojusi jiems ilgus ir gerus metus nuostabiame Jorkšyro ūkyje, kur pasaulį išvydo garsiausios jos knygos.
