Ankstesniais metais Maironio premijos laureatas tapdavo ir „Poezijos pavasario“ laureatu, tačiau šiemet festivalio rengėjai nusprendė teikti dvi premijas. Maironio premija I.Rudžianskaitei įteikta gegužės 24-ąją Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o „Poezijos pavasario“ laureatas Vytautas Kaziela gegužės 26-ąją bus vainikuotas Vilniuje.
38 metų I.Rudžianskaitė – poetė, literatūros kritikė, katalikų teologijos bakalaurė, filosofijos magistrė, filosofijos daktarė. Maironio premija jai skirta už eilėraščių rinkinį „Tryliktasis mėnuo“. Tai ketvirtoji poetės knyga.
I.Rudžianskaitė – viena ryškesnių jaunosios kartos poečių. Jos knygos jau yra pelniusios Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus, Antano Miškinio, Vieno lito literatūrines „Atokių stočių“ ir „Varpų“ premijas.
– Pergalės skonį pajutote. Ar negąsdina mintis – kas toliau? – „Lietuvos rytas“ paklausė I.Rudžianskaitės.
– Rašau ne dėl premijų. Kūryba yra anapus norų, apdovanojimų, konkurencijos. Bet kai prasideda knygų siūlymai premijoms, pasvarstai, ar jį pavyks pelnyti. Įvertinimas, be jokios abejonės, teikia džiaugsmo.
Turiu kūrybinių planų, jų dėl to, kad pelniau Maironio premiją, nekeisiu. Manau, kad įvertinimas gražiai paženklina nueitą etapą.
Jaučiu, kad kažkokiomis temomis dar norėčiau kalbėti, – nauja mano knyga pakeliui.
– Koks buvo jūsų kelias į poeziją?
– Poezija nuo vaikystės ėjo šalia manęs. Pirmas eilėraštis pasirašė labai anksti, kai dar buvau vaikas, trečioje klasėje. Paskui rašiau su didelėmis pertraukomis.
Kai studijavau, buvau nutolusi nuo poezijos ir sąmoningai laikiausi atokiai nuo literatūrinio pasaulio. Man norėjosi savęs paieškoti ir kitose srityse, nes studijavau teologiją ir filosofiją. Šios studijos man labai padeda ir dabar, bet kai mokiausi, nesistengiau rašyti, buvau toli nuo poezijos.
Viskas prasidėjo, kai pabaigiau doktorantūros studijas, apsigyniau disertaciją. Tada grįžau prie kūrybos ir pradėjau intensyviai rašyti. Pirmoji knyga „Be skaičių“ (2018 m.) buvo net ne poezijos – aš pavadinau ją mažųjų meditacijų knyga. Na, o paskui sekė trys poezijos knygos.
Jos buvo išleistos kas metus ar dvejus ir sėkmingai gyveno savo gyvenimą. Pirmoji knyga „Kita“ (2019 m.) pelnė Z.Gėlės-Gaidamavičiaus premiją, antroji „Iš gervių“ (2021 m.) – A.Miškinio premiją, o naujausioji „Tryliktasis mėnuo“, pasirodžiusi 2023 metais, – vėl sėkminga.
– Kuo save laikote – filosofuojančia poete, poeziją kuriančia filosofe, o gal tai neatsiejama?
– Žinios, kurias turiu iš studijų laikų, nori nenori ateina į poetinį pasaulį. Būna, kad poetinį pasaulėvaizdį kuriu iš tokių sąvokų, kurios artimos filosofijai arba yra filosofinės.
Literatūrologė Gintarė Bernotienė taikliai pažymėjo, kad aš jungiu abstrakčias sąvokas su konkrečiais įvaizdžiais. Tai būdinga ne vienai mano knygai. Kartais bandau filosofines sąvokas susieti su kasdienybe, su mums artimesniais įvaizdžiais. Man kartais to norėtųsi atsikratyti, bet filosofija natūraliai įsilieja į kūrybą. Kaip ir teologijos studijos. Nors Teologijos fakultetą baigiau seniai, 2010 metais, pati nustembu, kokią didelę įtaką studijos man padarė.
Ypač mano vidiniai prieštaravimai, kurie susiję su teologijos studijomis ir atsispindi knygoje „Tryliktasis mėnuo“. Man atrodo, kad mokydamasi teologinių dalykų tarsi esi įpareigota viską sudėti į stalčiukus, bet gyvenime taip nepavyksta ir iškyla vidinių prieštaravimų.
Pavyzdžiui, dabar pasaulyje vyksta įvairūs neramumai. Kaip galvoti apie dieviškumą visų šių dalykų akivaizdoje? Kyla vidiniai prieštaravimai ir man buvo svarbu juos išreikšti poezijoje, parodyti abejonę, nerimą – neigiamas, kartais destruktyvias būsenas.
Knygos anotacijoje literatūros kritikė Janina Riškutė pažymėjo, kad aš ginčijuosi su savimi. Tikrai – ypač naujausioje knygoje man buvo labai svarbu parodyti tuos ginčus, kai kartais tiesiog nesutari su savimi. Man atrodo, tai būdinga daugeliui žmonių.
– Esate minėjusi, kad vienas jūsų mokytojų buvo poetas, eseistas, prozininkas, „Poezijos pavasario“ laureatas Donaldas Kajokas.
– Kai man buvo 19 metų, buvau ką tik tapusi studente, į žurnalo „Nemunas“ redakciją nunešiau pluoštą savo eilėraščių, kurie vėliau žurnale buvo išspausdinti. Tuo metu D.Kajokas buvo „Nemuno“ literatūrinės skilties redaktorius. Mes sklaidėme tuos eilėraščius ir juos gvildenome. Jis pateikė daug įvairių komentarų, kurie buvo naudingi ir kuriais vadovaujuosi iki šiol. Man tai svarbu.
Kai baigiau studijas, D.Kajokas tapo mano pirmosios knygos redaktoriumi. Tuo metu ir pati buvau patobulėjusi, bet ir jis davė naudingų patarimų. Be abejo, D.Kajokas – vienas mokytojų, padariusių įtaką mano kūrybai.
Dabar – kitas etapas. Pati mėgstu ieškoti vis ko nors naujo, knygos „Tryliktasis mėnuo“ redaktore tapo J.Riškutė. Iš jos irgi daug išmokau. Ji pateikė įdomių pastabų.
Pavyzdžiui, man buvo išties įdomu, kad ji sakė, jog aš turiu per daug neužsibūti vienoje būsenoje, eiti tolyn.
– O dabar jau pati esate mokytoja. Ar tai kaip nors atsispindi jūsų kūryboje?
– Dirbu gimnazijoje etikos mokytoja. Darbas su mokiniais naujausioje knygoje taip pat paliko pėdsakų. Man labai įdomu, kaip jauni žmonės mąsto.
Vienas mokinys svarstė, kad jei pasaulis egzistuotų be gamtos, jis būtų štai toks, ir parodė nubraižytas geometrines figūras. Man patiko ši mintis ir ją įkomponavau į eilėraštį „Įžvalga“. Tai parodo, kad mes galime mokytis iš visokios veiklos ir iš jaunų žmonių.
– Jūs pati recenzuojate knygas. Kas atkreipia jūsų dėmesį ir kaip reaguojate į savo kūrybos kritiką?
– Renkuosi recenzuoti tokias knygas, kurios man yra artimos, bet stengiuosi neprimesti savo kriterijų. Tai praturtina mane pačią. Patinka jaunesniosios kartos autoriai. Jie drąsūs, gvildena socialines, tapatybės, skaitmenizacijos ir robotizacijos problemas, kurios ateina ir į poeziją, patinka jų atsakymų į klausimus ieškojimai.
Atkreipiu dėmesį į tai, kokias idėjas autorius transliuoja, kokią estetiką kuria, į autoriaus intelektualumą.
Man visada įdomu, kaip autorius suvokia religiškumą, kokie teologiniai ar dievoieškos motyvai, įdomu, kaip autoriai žaidžia filosofinėmis idėjomis.
Poezija ir kalba keičiasi, bet aš labai vertinu atsigręžimą į mūsų kalbą, mokėjimą surasti tinkamą žodį, kai ką nutylėti, bet ką norisi – pasakyti tinkamiausiais žodžiais.
Pati į kritiką reaguoju ramiai, abejonės nežeidžia, bet suteikia galimybę pastabas permąstyti.
– Kokia jūsų kūrybos virtuvė, kurios kiti nemato?
– Man eilėraštis ateina tada, kada ateina.
Koks nors jausmas, potyris ar įvykis skatina jį pavaizduoti ir užsirašyti. Labai mėgstu rašyti ranka, paskui perrašau kompiuteriu, o redagavimo, šlifavimo, dėliojimo darbas geriausiai sekasi rytais.
Esu sėslus žmogus, man patinka pastovumas, geriausia dirbti namuose prie savo rašomojo stalo, kai fone groja muzika. Tai gali būti klasika, džiazas ar elektroninė muzika. Tyloje nelabai mėgstu dirbti.
– Man jūsų knygos pavadinimas „Tryliktasis mėnuo“ sukėlė minčių apie tai, ko tikimės, bet kas gali ir neįvykti, arba įvyks, kai mūsų jau nebus.
– Mėgstu pajuokauti, kad tryliktasis mėnuo – kaip tryliktasis atlyginimas. Sakyčiau, tai kaip ir neegzistuojantis laikas, bet kartu ir tąsa, ir amžinybė, ir tai, ko galbūt nėra.
Man svarbi laiko tema, knygos viduryje yra ciklas „Kybojimai“, jį sudaro 9 eilėraščiai, simbolizuojantys žmogaus atėjimą į pasaulį, bet galima suprasti kitaip ir buvimą, ir nebuvimą.
Pavadinimas rodo, kad mes kartais pakimbame savo būsenose, išgyvename įvairias prieštaras, sunku surasti sprendimą, tad tryliktasis mėnuo yra kaip ir tęstinumas ar kaip neegzistuojantis laikas.
* * *
Ieva Rudžianskaitė. Tryliktasis mėnuo
keistas tas tryliktasis mėnuo –
pažada susimokėti bet vis neatsiskaito
kalendoriuje numato gimtadienio šventę
bet jai besiruošiant
per stipriai suverži kaklaraiščio mazgą
įsispraudęs tarp kitų liudininkų tvirtina –
tavo veidukas pamėlęs
nors dar nežinai
ką iš tiesų reiškia nekvėpuoti
sunokina uogas
kurios patekusios į burną
įsirėžia kaktoj dviem vertikalėmis
prieš akis pakišęs bjaurų portretą vilioja eiti tolyn
bet skudurėliu taip nublizgina stiklą
kad visų akivaizdoje trenkiesi į jį ir patiri gėdą
