Pragaro ambulatorija arba Skubios pagalbos skyrius (SPS) vieta, kur niekam nesinori pakliūti, bet vis dėlto smalsu, koks gyvenimas ten verda kiaurą parą. Andrius apie tai pasakoja labai atvirai. Kartu ši knyga – ramių ir išmintingų patarimų rinkinys, ko tikėtis atvykus į SPS, kaip elgtis ir galiausiai – kada reikėtų ten važiuoti, o kada bėda nėra tokia rimta ir galite kreiptis į šeimos gydytoją.
„Pragaro ambulatorijos“ autorius, šiandien Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės SPS vyresnysis gydytojas vienas pirmųjų viešai ir drąsiai prabilo apie gydytojų darbo užmokestį, tinklaraštyje atvirai rašė apie kitas svarbias medicinos problemas. Tad šiandien „Pragaro ambulatorijai“ sugrįžus, su Andriumi kalbam apie tai, o kas priimamajame pasikeitė per tuos 8 metus.
– Esat sakęs, kad pirmą kartą atsidūręs priimamajame jautėtės kaip karo lauke. Kas labiausiai pasikeitė pragaro ambulatorijoje per tuos 8 metus – nuo tada, kai pasirodė knyga?
– Galbūt didžiausias pokytis, kad mano akiratyje esantys SPS pagaliau neblogai pildosi skubiosios medicinos gydytojais (SMG). Pagaliau šis skyrius turi savo tikrąjį gydytoją, kuris puikiai supranta, ką reikia daryti su bet kuriuo į skyrių atvykusiu pacientu. Šalia šių gydytojų keičiasi ir visas kolektyvas: slaugytojų akiratis ir žinios gilėja, tobulėja ir jų padėjėjai, o gydytojai konsultantai, kai nebereikia budėti SPS, gali labiau specializuotis savo srityse. Aišku, dar reikės palaukti, kol „išstumsime“ (didžioji dauguma jų tam visai nesipriešina) kitų specialybių gydytojus iš SPS.
– Tai ar šiandien rašytumėt kitokią knygą? Rašote apie tai, kad priimamasis daugelio suvokiamas kaip pragaras žemėje. Gal šiandien pragaro ambulatorijos nebėra?
– Ar dabar rašyčiau kitokią knygą – tikrai taip. SPS neabejotinai liko tokia pati vieta, pasikeitė mano matymas. Rašiau, kaip tuomet man atrodė, pasitelkiau humorą, kuris tuomet buvo juokingas. Tiesa, buvo žmonių, kurie mano juokus priėmė už gryną pinigą ir, atrodo, nė sekundei nesuabejojo, koks ciniškas antžmogis esu ir kad man tikrai nedera būti gydytoju. Džiaugiuosi, kad jie manęs nesutiko (vadinasi, jiems nenutiko nieko blogo ir nereikėjo apsilankyti SPS). O kas mane sutiko – pažino, suprato ir nenusivylė.
– O ar pasikeitė gydytojų darbo sąlygos? Visuomenę vis supurto kraštutinės skaudžios gydytojų pasitraukimo iš gyvenimo istorijos, tada kyla diskusijos apie medicinos specialistų darbo sąlygas ir uždarbį. Jūs vienas pirmųjų socialiniuose tinkluose paviešinote savo algalapius ir tada tai sukėlė daug diskusijų. Kaip viskas atrodo po 8 metų?
– Gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų darbo sąlygos neabejotinai pasikeitė. Bent kiek žinau. Žinoma, yra skirtumų tarp gydymo įstaigų. Šiandien niekas viešai neberodo algalapių, matyt, supranta, kad tokios reakcijos kaip anksčiau nekiltų. Be to, tie patys rezidentai šiuo metu uždirba žymiai daugiau.
– Per tuos 8 metus sėkmingai klostosi ir jūsų karjera – esate Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės SPS vyresnysis gydytojas. Pasirodžius knygai, sakėte, kad nepaisant pragariškų momentų, jums niekada nekilo noras pabėgti. Ar per tuos metus tikrai nebuvo tokių momentų?
– Kaip sakiau tuomet, taip ir dabar užtikrintai pakartosiu – nė karto nebuvo tokio momento. Esu ten, kur noriu būti. Net per sunkiausius budėjimus ar kai užgriūva milijonas kitų darbų ir problemų, neturiu nė minties bėgti iš čia.
– Kas jums labiausiai padeda išlaikyti tokią vidinę ir profesinę motyvaciją, nepervargti ir netapti ciniku?
– Saikas ir balansas. Net jei esi geriausias savo srities specialistas, nebūtina dirbti 2 ar 3 etatais ir sudegti per kelerius metus. Nepakeičiamų nėra. Reikia laiku daryti pertraukas, ilsėtis, žinoti, kada atsitraukti ir netapti fanatiku. Jei mėgsti būti mieste, patinka jo tempas ir lėkimas, vis tiek privalai atitrūkti ir išvažiuoti į gamtą ar kaimą, pabūti kitur. Tuomet nereikės kardinalių pokyčių, apie kuriuos šiandien tiek daug girdime.
Padeda buvimas gamtoje, stebėjimas, tyrinėjimas, grynas oras. Fizinis krūvis. Tai gali būti sportas, treniravimasis, bėgimas, važiavimas dviračiu ar tiesiog fizinis darbas, atjungiantis smegenis ir racionalų mąstymą. Taip pat bendravimas ir buvimas su žmonėmis, jų gebėjimų, kūrybos, meno stebėjimas. Visa tai svarbu, kad budėjimų metu nė sekundei nesuabejočiau dėl ko dirbu, dėl ko stengiuosi. Ir ką gali žmogus – prisidėjęs prie paciento išgijimo, padėsiu jam toliau gyventi ir kurti.
– Ar keičiasi tie, kurie atvažiuoja į priimamąjį?
– Keičiasi. Auga medicininis raštingumas. Tai turi ir įvairias pasekmes. Jei prieš 10 metų ne taip retai sutikdavom pacientą, kuris apie savo kūną, ligas, sveikatą nė bum bum nesuprato, tai dabar žymiai dažniau su pacientais kalbamės kur kas giliau. Pacientai renkasi, kokio radiologinio tyrimo norėtų ar nenorėtų, kokius vaistus vartoti, o kokių ne. Jei anksčiau skųsdavomės vieninteliu 3 valandos nakties pacientu, atvykusiu dėl nerimo sutrikimo, tai dabar jų būna 3–5, o dažną naktį tų nerimautojų srautas išvis nenutrūksta. Tiesa, pacientai mažiau veržiasi gultis į ligoninę, nes supranta, jeigu sergi nerimtai, ligoninėje nebus ką veikti.
– „Pragaro ambulatoriją“ parašėte su puikiu humoru. Gali atrodyti, kad juokui ligoninės priimamajame ne vieta ir ne laikas. Bet vis dėlto humoras darbe jums svarbus palydovas?
– Humoras gelbsti. Mūsų pacientai nestudijavo medicinos, nesimokė visų tų nesuprantamų nesąmonių, kurias žinom mes, gydytojai, bet jie gyvena ir patiria traumas, suserga ir dėl to nerimauja. Jiems baisu, nes nežino. O aš žinau, ar tai RIMTA, ar NERIMTA. Ir jei gydytojas gali ir moka pajuokauti ar nuraminti, tai ir juoką priimantys pacientai puikiai pagauna esmę: nėra ko bijoti arba ką su tuo daryti. Būna ir nepataikau su tuo humoru, tada vynioju meškeres ir renkuosi kitą kelią.
