Ar Shehano Karunatilakos romanas apie vaiduoklius? Taip, atsako Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka. Nes vaiduokliai – didžioji mūsų gyvenimo dalis. Jų esame prisikūrę tiek, kad tarp jų ir gyvename. Tie vaiduokliai – tai mūsų mintys, iš kurių kyla didis noras pagerinti pasaulį. Kaip žinome, šis noras dažniausiai baigiasi žudynėmis.
Apie tai ir kalba Karunatilaka – apie karo draskomą savo gimtąją šalį, apie kenčiančius žmones. Tiesa, jis renkasi savitą, Šri Lankos folkloru grįstą vaizdavimą. Jo herojus Malis Almeida – karo fotografas ir nepataisomas laisvamanis pabunda negyvas. Jam duotos septynios dienos esant tarpinės būsenos išsiaiškinti, kas jį nužudė. Kaip fotografas jis yra regėjęs visas žiauraus Šri Lankos pilietinio karo puses. „Vaiduoklišką“, ironiškai humoristinį, magiškai realistinį vaizdavimo būdą rašytojai dažniausiai renkasi tada, kai įprastomis priemonėmis tikrovės pavaizduoti nebeišeina.
Sulaukęs susijaudinusių savo literatūrinių agentų skambučio ir išgirdęs, kad antrasis jo romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ buvo įtrauktas į ilgąjį 2022 m. Bookerio premijos sąrašą, Shehanas Karunatilaka jautėsi pamalonintas, tačiau pernelyg daug sau galvos dėl to nekvaršino.
Kolombe gyvenantis Šri Lankos rašytojas Karunatilaka tuo metu turėjo svarbesnių rūpesčių. Jis vežė vaikus į mokyklą, o jo žmona keturias paras laukė eilėje degalų – štai tokia žiauri buvo kasdienio gyvenimo realybė siaučiant didžiausiai per septynis dešimtmečius Šri Lankos ekonominei krizei. 22 milijonus gyventojų turinčioje šalyje dėl vyriausybės netikusio finansų valdymo ir vėliau dar įsismarkavusios COVID-19 pandemijos, smarkiai sukrėtusios turizmo sektorių, stigo maisto, degalų ir vaistų. Kai kalbėjomės, infliacijos lygis viršijo 50 proc., šalyje stigo užsienio valiutos ir ji nepajėgė mokėti net už būtiniausius importuojamus produktus.
Šiaip ar taip, Karunatilaka galiausiai buvo paskelbtas prestižinės jau 53 metus gyvuojančios literatūrinės premijos laureatu. Žurnalo „Time“ žurnalistė Armani Sved su rašytoju pasišnekėjo apie netikėtai gautą apdovanojimą ir tai, kokias sąsajas anuometinis žiaurus Šri Lankos pilietinis karas turi su dabartine politine kova ir ekonominiais sunkumais.
– Kokios Jums buvo pastarosios 48 valandos?
– Telefonas vis skimbčiojo „dzingt, dzingt, dzingt“ kiaurą naktį. Sulaukiau daug meilės kupinų žinučių, tai puiku. Žinoma, turėjau duoti gausybę interviu ir daug fotografuotis, tačiau praėjusią naktį jau kiek daugiau pamiegojau, o miegas – juk puikus vaistas nuo visko. Ir pagaliau paskambinau mamai, savo agentei, vaikams.
– Į ilgąjį sąrašą Jūsų knyga pateko liepą, kaip tuo metu vertinote savo šansus tapti laureatu?
– Kol parašiau „Septynis Malio Almeidos mėnulius“ ir radau jam leidėjus Jungtinėje Karalystėje, sukoriau ilgą kelią, todėl romanui patekus į ilgąjį sąrašą, suprantama, nudžiugau. Tačiau, kaip žinia, Šri Lankoje tuo metu viskas vertėsi aukštyn kojom. Liepos mėnesį įvyko didieji protestai, aragalaja [„kova“ sinhalų kalba – čia ir toliau laužtiniuose skliaustuose leidinio „Time“ pastabos], pasitraukė prezidentas ir taip toliau.
Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų. Šiaip ar taip, tąkart pamaniau: oho, dabar romanas bent jau tikrai sulauks daugiau dėmesio, juk visas pasaulis kaip tik stebi, kas darosi Šri Lankoje. Vėliau knyga atsidūrė ir trumpajame sąraše, atrodė: ką gi, puiku, tęsiam vakarėlį. Rašytojo gyvenimas toks, kad verčiau būti iš anksto pasiruošus galimiems nusivylimams, nes jų dažniausiai išties nestinga. Laureato paskelbimo vakaras išties suėdė šiek tiek nervų – tikėjausi, pakelsiu tostą į kieno kito sveikatą ir trauksiu namo, o tada išgirdau, kad skelbiama mano knyga. Viskas atrodė gan siurrealistiškai.
– Koks buvo atspirties taškas imantis rašyti „Septynis Malio Almeidos mėnulius“?
– Pilietinio karo pabaiga 2009-aisiais. Šis karas truko ištisą mano kartos gyvenimą. Atrodė, kad jis tęsis amžinai. Vėliau vyko ginčiai dėl to, kaip galėjo nutikti, kad galutiniame šio karo etape buvo nužudyta 40 000 civilių gyventojų. Pamaniau, leisiu šia tema pasisakyti mirusiesiems, nes gyvieji apie tai neturi nė menkiausio supratimo. Štai toks ir buvo mano atspirties taškas.
– Kaip Jums pavyko Malį Almeidą pavaizduoti šitaip įtikinančiai?
– Kurdamas šį personažą rėmiausi realiu žmogumi – Richardu de Zoysa, kuris buvo nužudytas 1990-aisiais. Jis buvo iš Kolombo, viduriniosios klasės anglakalbis aktyvistas, kurio nužudymo byla liko neišnarpliota iki pat šiol. Vis dėlto vėliau Malis virto karo fotografu ir lošėju. Juos sieja ir tai, kad abu buvo užsislaptinę gėjai – tuometinėje Šri Lankoje 1989 m. gėjai tik tokie ir tegalėjo būti – užsislaptinę.
Be to, knygoje jis yra dirbęs visoms pusėms. Yra fotografavęs „Tamilų tigrus“, Šri Lankos kariuomenę ir marksistus. Pasitelkdamas tokį veikėją galiu kalbėti apie skirtingas to laikotarpio Šri Lankos politines grupes ir vykusiai kurti žmogžudystės paslaptį, nes jo mirties trokšti būtų galėjęs bet kuris iš visų tų žmonių.
– Anksčiau esate pasakojęs apie tam tikrą savicenzūrą, kurią taikėte rašydamas kai kuriuos savo apsakymus. Kaip politinis klimatas veikia Jūsų ir kitų rašytojų kūrybą?
– Šri Lankoje esame visada atsargūs. Dabar išgyvename saviraiškos laisvės akimirkas, kai žmonės gatvėse šaukia viską, ką tik gali apie valdančiąją partiją ir žudo ją pokštais internete. Tačiau taip buvo toli gražu ne visada.
Prieš dešimtį metų tvyrojo suvis kitoks klimatas. Lasantha Wickrematunge’as, kultinis angliškai leisto savaitraščio „Sunday Leader“ redaktorius, buvo nušautas tiesiog vidury baltos dienos. Plačiai vyravo nusistatymas „verčiau nesakyk to, nerašyk ano, nes kitaip sulauksi atvažiuojant balto furgono ir tave prigriebs“, Tokia buvo realybė. Žurnalistai tiesiog dingdavo be žinios.
– Kaip atrodo kasdienis Šri Lankos gyvenimas siaučiant dabartinei ekonominei krizei ir kokių sąsajų tai turi su pilietiniu karu?
– Tas karas baigėsi 2009-aisiais. Ir nors po jo liko neužgydytų žaizdų, viena pusė akivaizdžiai nugalėjo („Tamilų tigrus“ Šri Lankos ginkluotosios pajėgos sutriuškino 2009 m. gegužę).
Staiga į šalį ėmė plaukti investicijos, pradėti tiesti greitkeliai, tad bent kurį laiką buvo sukurta pagerėjusios infrastruktūros ir klestėjimo regimybė. Tačiau viena po kitos keitėsi nevykėlių vyriausybės, kurios netikusiai valdė lėšas ir skolinosi negalvodamos apie padarinius. O prie viso to kilo dar ir pandemija, netekome pajamų iš turizmo, kuris maitino išties didelę dalį šrilankiečių.
Nežinau, ar dabartinė krizė yra susijusi su pilietiniu karu. Tačiau kasdienis gyvenimas tapo gan niūrus – toks niūrus, kad žmonės išėjo į gatves, nes jie net neturi dujų maistui gamintis. Man pasisekė, aš laisvasis rašytojas, tad sėdžiu namuose, bet žvelgdamas į didžiąją dalį šalies gyventojų matau, kad jų išgyvenimas priklauso, nuo to, ar jie turės kuro ir ar galės važinėti į darbą. Kai kurie žmonės bus neišvengiamai nustumti į skurdą.
– Liepą tuometinis prezidentas Rajapaksa dėl protestų buvo privestas pasitraukti. Ar galima tai laikyti lūžio tašku Šri Lankai?
– Viliamės, kad tai bus lūžio taškas. Dabartinis prezidentas Ranilas Wickremesinghe nebuvo visuotinai išrinktas, o tiesiog parašiutu nuleistas į šias pareigas (įstatymų leidėjai parinko Wickremesinghe’ą Gotabayos Rajapaksos įpėdiniu, po to, kai šį protestuotojai privertė pasitraukti ir jis pabėgo į Maldyvus, tačiau rugsėjo mėnesį grįžo). Daugelis mano, kad jis geriausias iš visų galimų blogų pasirinkimų, tačiau visi tie vyrai yra įžengę jau į septintą ar aštuntą dešimtį, o kai kurie – ir dar vyresni, be to, jie vadovavo per visas iš eilės suirutes mūsų šalyje.
Valdžioje būnant Rajapaksų šeimai atrodė nė neįsivaizduojama, kad mes, gyventojai, galėtume prabilti taip garsiai, kad net nušalintume prezidentą, finansų ministrą ir ministrą pirmininką. Viskas brendo pamažu, užtruko gerus tris mėnesius, tad tai buvo išties nepaprastai svarbus momentas. Dabar reikia stebėti, ar iš to tikrai bus naudos. Ar žengsime į priekį turėdami viziją? O gal politikai ir toliau kimšis sau į kišenes į šalį įliejamus pinigus? Ar valstybę valdysime tinkamai?
Turėjome daugybę neveiksnių vadovų, ir mano gyvenimas bėgo dažniausiai valdant kaip tik tokiems, todėl šiek tiek nuogąstauju, ar dedamos viltys tikrai bus pateisintos. Vis dėlto, tikiuosi, kad bus imtasi tam tikrų žingsnių, kad situacija nesieskaluotų dar labiau.
– Kaip, tikitės, klostysis Jūsų knygos gyvenimas ilgalaikėje perspektyvoje? Kokį poveikį ji darys?
– Tikiuosi, romanas bus priskirtas maginės fantastikos kategorijai ir jį vis dar pakartotinai spausdins – juk tai toli gražu nėra savaime suprantami dalykai. Jei po dvidešimties metų padėtis mūsų šalyje bus likusi tokia pat, kokia yra dabar, jausiuosi tragiškai. Rašau magiško siužeto knygas, kuriose figūruoja vaiduokliai ir demonai, o žmonės sako: „Aha, kaip tik tokia dabar ir yra Šri Lanka.“ Norėčiau, kad bibliotekose ši knyga atsidurtų prie „Hario Poterio“ ir „Žiedų valdovo“. Šitai jau savaime skamba kaip fantastika, tačiau būtent to aš tikiuosi. Kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties.
Be to, knygoje gana aiškiai parodoma, kad esu nusivylęs, jog mes nelaikome savęs visų pirma šrilankiečiais. Mes vis dar tam tikru lygmeniu pirmiausia tapatinamės arba su sinhalų budistais, arba su tamilais, arba su musulmonais. O juk, atrodytų, visiškai akivaizdu, kad visi esame tiesiog šrilankiečiai, nors ir kilę iš skirtingos aplinkos, galbūt kalbantys skirtingomis kalbomis ir tikintys skirtingais dalykais. Labai tikiuosi, kad vieną dieną šitai visi suvoksime – gal prie to kažkiek bus prisidėjusi ir ši mano knyga.
Rašytoją kalbino žurnalo „Time“ žurnalistė Armani Sved. Pokalbis vyko 2022 m. spalio 19 d.
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas
