Gvadelupos rašytoja M.Conde (Maryse Boucolon) gimė 1937 vasario 11 d. Rašė prancūzų kalba. 1975 baigė karibų literatūros studijas Sorbonos universitete. Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose dėstė Vakarų Indijos literatūrą.
Parašė istorinius romanus "Hérémakhonon" (1976, apie jaunos moters iš Vakarų Indijos šaknų paiešką), "Sezonas Rihatoje" (Un Saison a Rihata 1981, apie 20 a. pabaigos vieną Afrikos žemių). Žymiausiame romane "Ségou" (2 t., 1984–85) aprašomos istorinio miesto Ségou (dabartiniame Malyje) vergų prekybos, religinių klausimų ir kolonizacijos problemos 1797–1860 metais. Romane "Aš, Tituba: Salemo juodoji ragana" (Moi, Tituba, sorciere noire de Salem, 1986) pasakojama amerikiečių vergės istorija. Kiti svarbesni romanai: "Gyvybės medis" (La Vie scélérate, 1987), "Naujojo pasaulio kolonija" (La Colonie du nouveau monde 1993), "Širdžių migracija" (La Migration des coeurs, 1995), "Dezirada" (Desirada 1997), "Kanibalo moters istorija" (Histoire de femme cannibale, 2003), "Jolibos kreivė" (A la Courbe du Joliba 2006).
2018 m. ji pelnė Naujosios akademijos literatūros premiją. Ji skiriama kaip alternatyva Nobelio literatūros premijai.
Į lietuvių kalbą išverstas M.Conde romanas „Belaukiant, kol pakils vanduo“, kurį išvertė A.Melkūnaitė, o išleido „Alma littera“. Romano anotacioje rašoma: „Babakaras – gydytojas. Gyvena vienas, paskendęs prisiminimuose apie vaikystę Afrikoje dar prieš egzilį į Gvadelupą, apie juodaodę mėlynakę mamą, kuri ateina jo aplankyti sapnuose, seną meilę Azeliją, taip pat mirusią, ir kitas savo gyvenime sutiktas moteris. Atsitiktinumas ar Apvaizda atsiunčia jam vaiką – ir jis yra priverstas atsisakyti savo vienatvės, savo vaiduoklių.
Mažoji Anais neturi nieko, tik jį. Jos mama, pabėgėlė haitietė, mirė gimdydama, paliko jai tik vargą ir nuolatinį bėgimą. Babakaras nori padovanoti jai kitokią ateitį. Jie išskrenda į Haitį – kamuojamą smurto, korumpuotų vyriausybių, sukilėlių gaujų, bet labai gražią, užburiančią salą. Babakaras ieško Anais šeimos – tetos, dėdės, galbūt senelių, kurie galėtų papasakoti jos istoriją. Savo klajonėse jis gali pasikliauti tik savimi ir dviem draugais – Movaru ir Fuadu. Tie vyrai panašūs į jį – tremtiniai, vienišiai, ieškantys savęs, perėję ugnį ir vandenis.“
