Laiko tėkmė
Matyt, tai jaučia ir skaitytojai, nes mielai renkasi A. Ernaux romanus. Šios prancūzų rašytojos neseniai pasirodęs romanas „Metai“ („Baltos lankos“, vertė G. Štikelytė) pateko tarp perkamiausių vasario mėnesio grožinių kūrinių.
A. Ernaux (gim. 1940 m.) – autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros kūrėja. Ji studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja.
A. Ernaux parašė per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A.Ernaux pelnė Nobelio literatūros premiją. Jos „Metai“ buvo įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.
„Metai“ – ketvirtasis A.Ernaux romanas lietuviškai. 1994-aisiais leidykla „Žaltvykslė“ buvo išleidusi jos „Sustingusią moterį“ ir „Vietą gyvenime“, o pernai „Baltos lankos“ išleido „Įvykį“. A. Ernaux daugelyje savo kūrinių išmoningai naudoja autobiografinius faktus, nevengia tikrų ne tik savo, bet ir giminės gyvenimo detalių. „Metai“ – ne išimtis.
Šiame romane rašytoja iš asmeninės perspektyvos kalba apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją. Per kasdienybės fragmentus dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką.
„Metuose“ aprašomas autorės gyvenimo kelias – nuo Normandijos darbininkų klasei priklausančios jaunos merginos iki licėjuje prancūzų literatūrą dėstančios moters, gyvenančios Paryžiaus priemiestyje, auginančios du sūnus ir patiriančios skyrybas.
Tačiau ne vien tai svarbu šioje knygoje. Joje ne mažiau reikšmingi ir kiti sunkiai apčiuopiamos laiko tėkmės ženklai – karas Alžyre, Jeano Paulio Sartre’o ir Simone de Beauvoir istorija, branduolinio karo grėsmė, vartotojiškumo suklestėjimas, nedarbas, imigracija, naujosios technologijos.
Visa tai taip darniai supinta, kad kone fiziškai jauti sėkmingas autorės pastangas „išsaugoti ką nors iš laiko, į kurį jau negrįšime“.
Įveiktas laikas
Tie, kurie bent akies krašteliu sekė Leonido Donskio (1962–2016) veiklą, o to nedaryti buvo beveik neįmanoma, kažin ar leidyklos „Tyto alba“ išleistame jo tekstų rinkinyje „Blogis yra laikinas“ ras ką nors nauja. Vertėjo, literatūros kritiko Laimanto Jonušio sudarytoje knygoje sugulė per 11 metų (nuo 2006 iki 2016 m.) įvairiose knygose publikuoti L. Donskio darbai.
Tačiau tai anaiptol nėra šio leidinio trūkumas. Akivaizdu, jog daugelis L. Donskio tekstų taip įžvalgiai parašyti, kad sugebėjo įveikti laiką ir pasiūlyti dabarties skaitytojams tai, kas buvo aktualu prieš dešimtmetį, kas aktualu dabar ir kas greičiausiai bus aktualu po dešimtmečio.
Tad gal ir nenuostabu, kad „Blogis yra laikinas“ pateko į perkamiausių negrožinių knygų dešimtukus. Mat net ir antrąsyk skaitydamas L. Donskio tekstus užkliūni ne tik už anuomet nepastebėtų dalykų, bet ir už įdomaus daugelio minčių skambėjimo šiandien.
L. Donskis – filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas, politikas. Jis ne tik daug rašė, bet ir dėstė studentams, dalyvaudavo konferencijose, rengė televizijos laidą, penkerius metus darbavosi Europos Parlamente.
Negana to, mėgo groti gitara, pianinu, dainuoti. Karštai domėjosi ne vien visuomenės problemomis, politika, bet ir Europos daile, literatūra, futbolu, šachmatais. Atrodo, kad jį domino viskas, kitaip tariant, pačios įvairiausios gyvenimo apraiškos. Todėl ir jo tekstų temų įvairovė – begalinė.
L. Donskis svarstė apie naująjį snobizmą ir vidutinybių revanšą, apie lėtojo skaitymo poreikį ir liberaliąsias vertybes, apie Vladimiro Putino Rusiją, Klaipėdos tapatybę ir politinį korektiškumą, apie meilę be atsako.
Atskiras L. Donskio tekstų blokas skirtas įvairioms asmenybėms. Šiuose tekstuose galbūt ne tokie ryškūs autobiografiniai ar biografiniai motyvai – svarbiausia čia asmenybių idėjos, pažiūros, veiklos rezultatai. O tos asmenybės – itin įvairios: nuo Algirdo Brazausko iki Vytauto Landsbergio, nuo Kazio Pakšto iki Algio Mickūno, nuo Rembrandto iki Vincento van Gogho, nuo Rolando Rastausko iki Tomo Venclovos.
„Muzikantai kartais siūlo savo mokiniams groti taip, tarsi jie grotų paskutinį kartą gyvenime. Tik tada žmonės tave išgirs ir patikės tavimi. Jei grodamas galvosi apie kitą atlikimą, nebus nei šio, nei kito karto. Taip ir su gyvenimu. Gyvenimą reikia gyventi suvokiant, jog jis gali bet kada nutrūkti“, – rašė L. Donskis.
