Knygos autorė teigia, kad nuo pat ankstyvos vaikystės vaikai patiria nerimą dėl įvairiausių situacijų. Todėl pasakų rinkinio tikslas – padėti tėvams bei tiems, kurie dirba su vaikais, atrasti būdą, kaip neutralizuoti nerimą bei diegti vaikams sveiką pasitikėjimą aplinka ir savimi.
„Į jūsų, pirmiausia į terapeutų, tėvų ir vaikų, rankas atiduodu knygą, kuri turėtų padėti išsklaidyti vaikystės baubus ir išspręsti vaikui kylančias problemas. <...> Pasakos – vaikui artimiausi kūriniai, kuriuose realus pasaulis pinasi su išgalvotu ir kuria jam suprantamą tikrovę. Jose vaikas susipažįsta su nerimą keliančiomis situacijomis ir randa puikių pavyzdžių, kaip spręsti problemas. Pasakų pasaulyje galima sutikti draugų, patirti įvairių nuotykių, ir svarbiausia – jos gali padėti atsikratyti baimių. Pasitelkus pasakas galima maloniai ir džiugiai įveikti emociškai sunkias situacijas. <...> Šia mintimi ir vadovavausi rašydama knygą terapinės pasakos. Mes galime išmokyti vaikus išvengti nerimo. Tiesiog sunkiomis akimirkomis reikia sau padėti ir į baimę pažvelgti kitaip. Pažvelgti kitaip – reiškia ne pasiduoti panikai, baimei, sukeliančiai neviltį, pasyvumą ar chaotiškus veiksmus, o elgtis taip, kad išliktume ramūs, „ – sako M. Molicka.
Neilgos, tačiau labai aiškiai sukonstruotos pasakos mažiesiems padės įsitraukti, susitapatinti su stebuklingais veikėjais ir per juos atpažinti realybėje kylantį nerimą bei jį įveikti.
Kiekviena iš vienuolikos pasakų skirta įvairiausiems mažųjų nuogąstavimams: baimei būti paliktam tėvų (pasaka „Mikutis darželyje“), baimei pasiklysti (pasaka „Pasiklydęs spinduliukas“), mirties (pasaka „Veidrodis“), konfliktų šeimoje (pasaka „Mėnulio namelis“), atsiskyrimo nuo motinos (pasaka „Zuzutė-Bututė“), tamsos (pasaka „Prieblandos draugai“), pajuokų (pasaka „Lapiukas smaližiukas“) ir kitoms baimėms.
„Stebuklingas pasakų pasaulis leidžia pakeisti įvykius, „atkerėti“ juos, susieti priežastis su pasekmėmis, t. y. su baimės apraiškomis. Įvardijus veiksnius, lemiančius paslaptingus, niūrius ir sukrečiančius įvykius, jų galia sukelti baimę sumažėja.
Pasakos moko vaikus pozityviai vertinti baimę sukeliančias situacijas. Jose taip pat veikia kiti psichologiniai mechanizmai, didinantys atsparumą baimei arba mažinantys jos mastą.
Psichoterapeutams ir tėvams ši knyga suteiks žinių apie baimes, jas sukeliančias priežastis bei būdus, kaip su jomis kovoti ir net visai atsikratyti. Naudodamasis knygoje išdėstytomis schemomis, kiekvienas tėvas, mama ar terapeutas galės pats sugalvoti terapines fabulas, kurios būtų priešinamos su baimę sukeliančiomis situacijomis. Taip keliančios nerimą paslaptingosios baimės netektų galios ir virstų paprastomis situacijomis, iš kurių vaikas sugebėtų rasti išeitį. Atlikus eksperimentus su ligoninėse gulinčiais vaikais, buvo įrodyta, kad terapinės pasakos vaikų baimes sumažina.“
Leidyklos „Vaga“ išleistos Marios Molickos „Terapinės pasakos“ – tai suprantama kalba parengta pagalba, padedanti vaikams ramiau reaguoti į emocinius iššūkius. O išsami vidinio vaikų nerimo analizė įvadinėje knygos dalyje padės geriau pažinti ir suprasti, kaip ir kodėl vaikams kyla šie pojūčiai ir kaip pasitelkę pasakų terapiją galime palengvinti vaikų reakciją į iškilusius emocinius sunkumus.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Pasaka – tai kūrinys, kuris formuoja vaiko asmenybę. Pasakos pasaulis padeda pažinti tikrovę, persikelti į kitokią aplinką, tolimus laikus. Mažasis skaitytojas susipažįsta su žmonių siekiais ir tikslais, suvokia būties prasmę, mokosi tinkamo elgesio, moralės ir elgesio normų, kurių iš jo tikimasi. Pasakos sužadina norą pažinti jose vaizduojamą tikrovės dalį. Viena svarbiausių pasakos užduočių – lavinti vaizduotę. Vaikas ne tik įsivaizduoja pasakos tikrovę, kurią gretina su pažįstamais faktais, įvykiais, pažįstamais kraštovaizdžiais ir pan., bet, įsijautęs į pasakas, ima kurti naujas istorijas, pakeičia ar paįvairina jų turinį, kol galų gale sugalvoja visiškai naujų siužetų. Vaikas ne tik mokosi suprasti tikrovę, bet ir sužino, kaip ją pakeisti. Įgytas žinias jis tikrina realybėje ir stengiasi pakeisti įvykių eigą. Mažylis mokosi atskirti fikciją nuo teisybės. Vaikai dažnai tapatinasi su pasakos veikėjais, perima jų moralės nuostatas, mąstymo ir veikimo būdus, o tai padeda formuoti asmenybę. Mažieji skaitytojai žavisi pasakos herojais, nori būti tokie pat kaip jie – drąsūs, gražūs, geri, laimingi. Čia vaikas atranda savo tapatybę – kas jis yra ir kuo norėtų būti.
Kaip jau minėjome, universalus pasakų vaidmuo – jų galia išlaisvinti emocijas ir visų pirma sumažinti baimę. Vaikai mėgsta pabijoti tada, kai žino, kad po valandėlės viskas baigsis gerai. Vaikas suvokia, kad veiksmas vyksta sąlyginiame pasaulyje, ir iš tikrųjų nei jam, nei veikėjui niekas negresia. Mažieji skaitytojai nemėgsta pasakojimų, kurie baigiasi liūdnai. Tokios istorijos sukelia baimę ir netikrumo jausmą tiek dėl savo, tiek dėl kitų likimo. Liūdni pasakojimai tikrai neišsklaidys nerimo. Optimizmo ir vilties, kad savos problemos išsispręs, gali suteikti tik laiminga pabaiga.
Maria Molicka, „Terapinės pasakos“, iš lenkų kalbos vertė Halina Kobeckaitė, iliustravo Gintarė Lučiūnaitė. Leidykla „Vaga“, 2024.
