Vasario mėnesį lietuviškai išleistos O.Tereščenkos knygos „Gyvenimas po 16.30. Po septynerių metų“ atsiradimo istorija išties neįprasta. Pirmiausia pasirodė įrašai autoriaus feisbuko paskyroje, nors tikrąja pradžia galima įvardinti ankstesnį laiką – 2014 metų vasarą, kai Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus pulti Donecką ir Luhanską O.Tereščenka savanoriu įstojo į Ukrainos kariuomenę, tarnavo oro divizijoje.
Budint Donecko oro uoste į patalpą, kurioje jis buvo su kitais kariais, įlėkė granata. Ją karys pagriebė ir bandė išmesti lauk, bet granata sprogo rankose. Jis buvo sunkiai sužeistas – neteko dešinės rankos ir kairės rankos plaštakos, gavo sunkią akies traumą, tačiau išgelbėjo bendražygių gyvybę.
Visa tai įvyko 16.30 val. Nuo šios akimirkos O.Tereščenkos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.
– Jūsų knygoje susitinka drąsa ir baimė, humoras ir kančia, kasdienybė ir nusiteikimas gyventi prasmingai, kad ir kas nutiktų. Knygos pradžioje rašote apie tai, ko nenorėjote, – išspausti užuojautos ašarų. Ir paaiškinate: „Aš pasveikau, turiu modernius protezus, kurie, nors ir nepakeitė rankų, leido man būti gana savarankiškam ir nepriklausomam. Esu laimingas galėdamas su bendraminčių komanda dirbti svarbų darbą, apie kurį galima tik svajoti.“ Iš kur sėmėtės stiprybės?
– Žmogus, kuris neturi didelių sveikatos problemų, turi abi rankas, kojas, gyvenimą supranta kitaip nei tas, kuris jų neteko. Jis gali įprastai gyventi, tarkim, paimti arbatos puodelį. Kai jis sutinka tokį kaip aš, jam gali pasirodyti, kad tai pasaulio pabaiga.
Tą akimirką, kai sužeistas kritau ant grindų, supratau, kad mano gyvenimas pasikeitė. Knygoje pabandžiau be patetikos ir lozungų papasakoti, kas nutinka žmogui, kai jo gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis. Jis ieško savo vietos ir nori būti laimingas.
Mano gyvenimas po sužeidimo, kad ir kaip keistai tai atrodytų, tapo visavertiškesnis negu anksčiau, kai turėjau rankas.
Galbūt todėl, kad aš jį pradėjau vertinti. Manęs klausė, kodėl ant knygos viršelio mano nuotrauka iš senesnių laikų, matyti sveikos rankos?
Nenorėjau, kad manęs gailėtų. Žinau, kad dažnai Ukrainoje žmonės, nusipirkę mano knygą, negali pasiryžti jos skaityti, nes baiminasi, jog širdis gali neatlaikyti iš gailesčio, kad jaunam žmogui taip nutiko. Aš nenoriu gailesčio, todėl knygoje daug ironijos, humoro. Taip, rankų netekimas – ne sudegęs butas arba pavogta mašina, kuriuos gali nusipirkti. Bet to, kas atsitiko, nebepakeisi. Reikia užversti šį puslapį ir gyventi toliau. Man norėjosi, kad kiekvienas mano pasakojimas knygoje turėtų šviesą tunelio gale.
– Knygą „Gyvenimas po 16.30. Po septynerių metų“ galima vadinti dokumentine publicistika, dienoraščiu, išgyvenimo literatūra. Pasakojate ir apie gyvenimą iki 2014 metų. Kas sieja ir skiria šiuos jūsų gyvenimo tarpsnius – iki 16.30 val. ir po?
– Skiria tie pokyčiai, kurie manyje įvyko. Iki karo, atsimenu, buvo sunkių moralinių akimirkų, kai ieškodavau savęs, netekdavau darbo, išgyvendavau dėl nemalonumų šeimoje, atrodė, kad gyvenimas baisus, gal net pasibaigęs, net Dievo prašiau, kad mane pasiimtų, nes pavargau.
Dabar juokinga, kaip taip galėjau galvoti turėdamas visas galimybes pakeisti savo gyvenimą.
Po sužeidimo permąsčiau savo gyvenimą ir save gyvenime. Daugiau jį vertinu, nes suprantu, kad galėjau jį prarasti. Tai gali nutikti kiekvienam žmogui. Mano išvada buvo tokia – reikia džiaugtis kiekviena diena, jei kas nors nepavyksta, stabtelėti, padaryti pauzę, užsiimti kuo nors kitu, daryti tai, kas patinka.
Visoje mano knygoje ryški kovos su baime mintis. Mums atrodo, kad kare vien drąsuoliai, kurie veržiasi į mūšį lyg kokie superherojai, robotai. Pabandžiau knygoje parodyti kitą pusę – nuolatinę kovą su baime visuose etapuose, kai ateini į komisariatą, patenki į poligoną, kariuomenę.
– Vaikystėje svajojote būti kariu, tačiau tai ne jūsų profesija – ginti Ukrainos į kariuomenę įstojote savanoriu. Žmona nepritarė jūsų sprendimui, bet pasakėte jai, kad tai patriotizmas. Kas yra patriotizmas?
– Tai mano namai, mano miestas, mano žemė, kur gimiau, kur gimė mano vaikai. Kai kažkas ateina ir nusprendžia tai atimti, turiu arba išvažiuoti ir susitaikyti, arba kovoti. Pasirinkau antrą variantą. Myliu savo šalį, kad ir kas joje vyktų, todėl turiu ją ginti.
Kai prasidėjo karas, aš nebuvau kovojęs, gal vieną kartą automatą rankose laikęs ir du šūvius iššovęs. Man buvo 47 metai, kai supratau, kad turiu eiti ginti savo šalies. Mačiau, kad kariauja jauni žmonės, tad negalėjau pasilikti namie, kai žūsta mano sūnaus amžiaus vaikinai. Supratau, kad negalėsiu sėdėti prie televizoriaus ir laukti, kada karas baigsis. Mano sprendimas ir buvo tai, ką vadinu patriotizmu.
– Rašytojas irgi nebuvo jūsų profesija.
– Niekada neplanavau tapti rašytoju ir dabar ironiškai į tai žiūriu. Praėjus trejiems metams po sužeidimo pradėjau rašyti feisbuke, nes viską, kas nutiko sužeidimo metu, prisiminiau, mano sąmonė nebuvo dingusi.
Prisimenu, kaip prašiau, kad mane nušautų, buvau nustebęs – aš toks geras žmogus, tad man taip negalėjo nutikti.
Vienu įkvėpimu, per pusvalandį, parašiau apie tai feisbuke. Aišku, praleisdamas kruvinas smulkmenas, kad nešokiruočiau skaitytojų. Tas įrašas sulaukė tūkstančių patiktukų, žmonės komentavo – rašyk dažniau.
Tada kas savaitę ar dvi vis rašydavau prisiminimus iš reanimacijos, iš klinikų, apie pirmuosius žingsnius išėjus iš ligoninės, kai pradėjau valgyti pats. To reikėjo skaitytojams, jie prašė, kad rašyčiau toliau, tad tęsiau.
– Jūsų įkvėpėjas ir palaikytojas – Mykolajivo poetas, redaktorius Volodymyras Pučkovas – skaitė jūsų užrašus ir patarė išleisti knygą. Jis spausdino jūsų kūrybą laikraštyje „Večirnij Mykolajive“. Dabar jūsų knyga išleista lietuviškai. Tai pirmasis leidimas užsienio kalba?
– V.Pučkovas išties mane paskatino rašyti knygą. Jis tikino, kad mano tekstai nuoširdūs, tikri, be patoso, heroizmo, kad tai išgyvenimai žmogaus, kurie gali būti įdomūs kitiems.
Išsigandau, nes nežinojau, ar rytoj galėsiu rašyti. Sakiau, palaukime, kai parašysiu daugiau pasakojimų, tada pasikalbėsime. Sutarėme, kad laikraštyje bus skelbiami mano pasakojimai. Jis pats redaguodavo juos. Kai supratau, kad įkvėpimas tebėra, parengiau knygą. V.Pučkovas surado leidyklą, dizainerį, redagavo pats, kad niekas autentiško teksto nesugadintų, nes ten buvo ir keiksmų. Taip tapau rašytoju.
Antra priežastis, kodėl nusprendžiau, jog reikia tokios knygos, – feisbuko komentaruose žmonės rašė, kad jie turi rankas ir kojas, bet jaučiasi nelaimingi, tad po mano įrašų gal permąstys savo gyvenimą. Dabar štai išleistas pirmasis vertimas – būtent į lietuvių kalbą.
– Dauguma žmonių nori ramiai gyventi, bet kiti nori žudyti ir priverčia tai daryti besiginančius. Ar kas nors galėtų tai sustabdyti?
– Sustabdyti? Tai galėjo padaryti išankstinis geras pasirengimas duoti atkirtį. Manau, mes visi, kurie manė, kad kariuomenės nereikia, iš dalies esame kalti. Mes buvome tokie ramūs, taikūs, manėme, kad mūsų niekas nepuls. Ir aš taip maniau.
Pasirodo, Rusija manė kitaip, ji iki šiol mano, kad Ukraina – jos žemė. Štai toks kaimynas. Turėjome ruoštis duoti atkirtį, kito kelio nebuvo. Juk nenusileis marsiečiai mūsų ginti. Amerika, Europa gali padėti, bet už mus to niekas nepadarys. Tik pasirengimas ginti savo žemę tai gali.
Jūsų klausimas apie žudymą. Taip, tai sunku normaliam žmogui, tai moralinis smūgis, barjeras, kurį reikia perlipti. Mat normalūs žmonės pripratę padėti vieni kitiems, yra empatiški ir žmogiškais būdais sprendžia problemas. Bet jei tu neiššausi pirmas, kai žmogžudys į tavo namus užsuks nužudyti tavo vaikų, išeities nebeliks. Privalai ginti savo žemę, savo namus. Ir tai suteikia jėgų įveikti didžiausius sunkumus.
– Visiems mums aštriausias šiuo metu išlieka karo ir taikos klausimas, į kurį kol kas niekas negali atsakyti. Jūsų knygoje žmogiškosios stiprybės šviesa suteikia vilties, kad šiame pasaulyje gyvena jį sugebantys ginti žmonės. Ar mes dar turime laiko tai padaryti, ar žmonija pavėlavo?
– Esu nepataisomas optimistas ir manau, kad mūsų rankose, mūsų protezuose – galimybė pakeisti bet kurią situaciją. Pralaimime pirmiausia savo galvose, jei mes pasiduodame, tada pralaimime.
Sunku taikiems žmonėms, kai reikia eiti kariauti, bet tai reikia daryti, nes tik tokiu būdu galima įveikti blogį. Blogis, kuris susiformavo Rusijoje, yra grėsmė visam pasauliui. Mes turime susivienyti, Ukraina kovoja ne tik dėl savęs. Jei mes pralaimėsime, Rusijai bus signalas, kad galima užpulti kitas šalis, pasaulyje įsivyraus chaosas. Pavėlavome gal kitu atžvilgiu – bus išlieta daug kraujo, neteksime daug gyvybių, žus geriausi žmonės. Bet kito pasirinkimo nėra.
– Jūs su bičiuliais įkūrėte paramos fondą, padedate kovojantiems kariams. Iš kur tas tvirtumas, kurio nesužlugdė karas ir jo žaizdos? Įgimtas ar įgytas?
– Tai mane ir palaiko. Nelabai tikėjausi iš savęs to, nebuvau aktyvus visuomenininkas, daugiau vienišius – šeima, darbas. Po sužeidimo pradėjau dirbti pagalbos karo veteranams organizacijoje, mano atsakomybės jausmas sustiprėjo.
Atsimenu ryškų vaizdą – važiuojame per kaimą, išeina žmonės, močiutės peržegnoja mus, vaikai mojuoja. Tu supranti, kad prezidentas, vyriausybė toli, o esi tik tu ir šie žmonės, ir tu turi juos apginti. Man buvo labai sunku, kad negalėjau eiti kovoti, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija 2022 metais. Mano geriausias draugas buvo sužeistas, neteko kojos, bet jis išėjo vėl kariauti. Jis žuvo.
O aš neturiu rankų, negaliu kovoti, man sunku, kad to negaliu. Todėl suprantu, kad turiu padaryti daugiau. Atvažiavau į Lietuvą, dabar svarbiau būti čia, taip atsirado fondas, kurį įregistravau, kad galėtume pasirūpinti kovojančiais kariais. Kiekvieną vakarą eidamas gulti galvoju, kad padariau per mažai, nes ten, kare, sunkiau. Bet viltis suteikia jėgų judėti toliau ir suvokti, kad nesu atleistas nuo savo šalies gynimo reikalų.
– Kas gali užbaigti Rusijos karą Ukrainoje? Dronai, kariai, savanoriai, politikai?
– Visi kartu. Tai toks karas, kad visų reikia. Nugali motyvuotas karys, kuris pasirengęs žūti už tėvynę, o ne tas, kuris pasamdytas. Bet tai ir technologijų karas. Tad motyvacijai reikia ginklų, jeigu jų nėra, tai maksimaliai gali tik didvyriškai žūti. Politinis spaudimas taip pat labai svarbus. Jeigu viso pasaulio geros valios žmonės susivienys ir tai darys, tai padės laimėti.
– Ko palinkėtumėte lietuviams, skaitysiantiems jūsų knygą?
– Norėčiau palinkėti nenusiteikti sunkiam skaitymui. Laikau save laimingu žmogumi, o laimingiausias būsiu po Ukrainos pergalės. Daug mano svajonių išsipildė po sužeidimo. Tad ir skaitytojams linkiu niekada nenuleisti rankų, norėti gero, atrasti naujus savo bruožus, neatidėlioti svajonių, kad jos išsipildytų ir naujos atsirastų. Sako, gerumas turi būti su kumščiais, kad galėtų apsiginti ir netapti blogiu. Lietuviams dėkoju už nuoširdžią paramą mano šaliai, niekada neužmiršiu tos šilumos, kurią patyriau per pirmą susitikimą 2018 metais. Esate broliška tauta.
Vilniaus knygų mugėje susitikimas su O.Tereščenka rengiamas penktadienį, vasario 23 d., 17 val. „Litexpo“ 1.3 salėje.
