41 metų P.Giordano žinomas ir mėgstamas ne tik daugelyje pasaulio šalių, bet ir Lietuvoje. Tokie į lietuvių kalbą jau išversti jo romanai kaip „Pirminių skaičių vienatvė“, „Žmogaus kūnas“, „Užgrobti dangų“ ir mūsų šalyje sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Ką tik pasirodė į lietuvių kalbą išverstas naujausias P.Giordano romanas „Tasmanija“ – jį išvertė Rasa Di Pasquale, o išleido „Alma littera“.
Susitikimas su P.Giordano ir jo knygos „Tasmanija“ pristatymas įvyks vasario 24 d. 12 val. „Litexpo“ parodų rūmų 5.1 konferencijų salėje.
Nuo šio romano aptarimo prasidėjo ir šis pokalbis su P.Giordano, kuris prieš keletą mėnesių jau lankėsi Lietuvoje, Kauno literatūros savaitėje.
– Esate prasitaręs, kad „Tasmanija“ labai skiriasi nuo ankstesniųjų jūsų romanų. Kuo?
– Visų pirma, tuo, kad romano pasakotojas labai artimas autoriui, tai yra man. Jame susipina daug rašymo būdų, stilių, kuriuos esu praktikavęs anksčiau: grožinį tekstą čia paįvairina reportažas, kiti žurnalistikos žanrai. Siekiau, kad pasakojimas suformuotų artimesnį santykį su skaitytoju, savotišką dialogą.
– Skaičiau, kad šio romano pasakojimą stengėtės kuo labiau priartinti prie tikrovės.
– Taip. „Tasmanijoje“ vaizduojamas labai konkretus laikotarpis – nuo 2015-ųjų lapkričio, kai Paryžiuje buvo surengta Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija, iki 2020-ųjų pradžios, kai prasidėjo koronaviruso pandemija. Romane chronologiškai pasakojama penkerių metų istorija, užsimenama apie kelis teroristinius išpuolius Europoje, kitus svarbius įvykius.
Keisčiausia yra tai, kad po visų tų įvykių, anuomet atrodžiusių siaubingais, prabėgo keleri metai, o mes viską jau tarsi pamiršome, gyvename toliau apie tai nesusimąstydami ir net to neprisimindami.
– Beveik pamiršome ir karantinus dėl koronaviruso. Rusijos invazija į Ukrainą viską užgožė.
– Tas tiesa, bet turėčiau pasakyti vieną gal ir keistą dalyką: skirtingai nei jūs, lietuviai, mes, italai, esame toliau nuo Ukrainos, nuo ten vykstančio karo, todėl dauguma mūsų nesame taip giliai pasinėrę į baisius įvykius Ukrainoje.
Mane apskritai pastaruoju metu labai domina paradoksali žmonių elgsena krizių akivaizdoje: mes staigiai įsitraukiame į krizes, tampame itin pažeidžiami, bet lygiai taip pat staigiai nuo jų nutolstame, kone akimirksniu pamirštame, kas ką tik įvyko.
– Mes taip elgiamės kone kasdien. Ką apie mus sako tai, kad, tarkime, feisbuke vieną dieną mes itin karštai reaguojame į vieną naujieną, o kitą dieną ją pamirštame ir visa galva neriame į kitą?
– Mano galva, technologijų kūrėjai ir siekia būtent emocinio atsidavimo – kad kasdien tarsi netektume proto ir visa esybe nertume vis į kitą dalyką.
Šiais laikais itin sunku įveikti savo emocijas – reikia įdėti daug jėgų ir pastangų, kad sugebėtume nereaguoti į ne pačius reikšmingiausius dalykus. Dėl įvairių šiuolaikinių medijų tai tampa praktiškai neįmanoma. Socialiniai tinklai mus užverčia tokiu informacijos kiekiu, kokio anksčiau nė nesapnavome. Tad galima suprasti ir mūsų užmaršumą, svarbių dalykų ignoravimą – tiesiog tai yra savotiška mūsų gynybos forma.
– Esate sakęs, kad kiekvieno jūsų romano idėjoje glūdi tam tikras mokslinis pagrindas, susijęs su fizika ar matematika. Kaip su mokslu susijusi „Tasmanija“?
– Šiame romane mokslo yra daug daugiau nei ankstesniuose mano romanuose. Beveik visi romano veikėjai yra ne tik pasakotojo draugai, bet ir mokslininkai. Ir pats pasakotojas rašo knygą apie atominę bombą, tyrinėja jos kūrimo užkulisius, priežastis ir skaudžias pasekmes.
– Jūsų populiariausio romano „Pirminių skaičių vienatvė“ idėja susijusi su pirminiais skaičiais, kurie dalijasi tik iš savęs ir vieneto. Kaip su mokslu susiję į lietuvių kalbą jau išversti jūsų romanai „Užgrobti dangų“ ir „Žmogaus kūnas“?
– „Žmogaus kūnas“ gal mažiausiai susijęs su mokslu, nes jame rašiau apie karą ne tik Afganistane, bet ir tarp žmonių, šeimoje, apie nematomą ir pavojingą kovą su pačiu savimi.
Tuo tarpu romane „Užgrobti dangų“ užčiuopiau tas problemas, kurias išplėtojau „Tasmanijoje“. Abiejuose kūriniuose svarbios ekologijos, gamtosaugos temos, tik jos perteiktos labai skirtingai.
Romane „Užgrobti dangų“ ne tik pasakojama ypatingos draugystės istorija, bet ir aprašoma epidemija, kuri užpuolė alyvmedžius Italijos Apulijos regione. Žmonės šios nelaimės akivaizdoje stojo į priešingas puses – vieni tikėjo mokslu, kiti jį neigė. Man rūpėjo išsiaiškinti, kodėl krizės akivaizdoje dažnai atsitinka būtent taip.
– Ar tiesa, kad „Žmogaus kūno“ idėja kilo, kai nuvykote į Afganistaną rengti reportažo?
– Taip. Iš pradžių parengiau reportažą ir tik vėliau ėmiausi romano. Afganistane lankiausi du kartus po tris savaites. Niekas ten manęs nebūtų įleidęs, jei būčiau prabilęs apie norą parašyti romaną. Reportažas buvo tam tikras pasiteisinimas.
– Šių metų pradžioje lankėtės karo niokojamoje Ukrainoje. Ar galėtumėte palyginti įspūdžius, susijusius su išvykomis į šias dvi šalis?
– Galima sakyti, kad karas yra karas. Visuose karuose yra šis tas universalaus. Mane, kaip rašytoją, domina būtent tie universalūs dalykai, susiję labiau ne su politika, o žmogiškumu. Karo metu kai kurie mūsų kasdienio gyvenimo aspektai tarsi praranda prasmę, mes atsibundame, viską pamatome kitomis akimis.
Kita vertus, karas Afganistane ir karas Ukrainoje – du labai skirtingi dalykai. Vis dėlto tai, kas vyko Afganistane, buvo profesionalų karas, neturėjęs aiškios pabaigos. Tuo tarpu karas Ukrainoje yra rezistencinis, paliečiantis visus be išimties – joks ukrainietis negali nuspręsti, kad jame tiesiog nedalyvaus, liks nuošalyje.
– Užsiminėte, kad italai kiek kitaip, gal kiek abejingiau seka karą Ukrainoje. Kaip jie reagavo į jūsų tekstą „Tarsi laukinės gervuogės“, kurį paskelbėte po kelionės į Ukrainą?
– Šiaip ar taip, didžioji dalis italų palaiko Ukrainą. Ir aš nebuvau pirmasis, kuris apie tą karą papasakojau.
Didelė italų problema – savotiškas laisvės romantizavimas ir įsivaizdavimas, kad viską galima pakeisti nenaudojant ginklų. Dar didesnė problema, kad gal dėl išsilavinimo stokos dauguma italų Ukrainos prieš Rusijos invaziją nematė kaip ryškios atskiros valstybės – jiems ji buvo savotiška Rusijos dalis. Italijoje sunku paneigti tokį požiūrį ir įrodyti, kad tai ne civilinis karas, o akivaizdi okupacija.
Tokių nuomonių galima išgirsti ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, bet Italijoje – ypač dažnai. Gal tai absurdiška, gal lietuviams sunku tai suvokti, bet taip, deja, yra.
– Stephenas Kingas yra užsiminęs, kad per įvairius interviu niekas jo nėra klausęs apie rašymo ypatumus, stiliaus ieškojimus. Tad nusprendė parašyti knygą „Apie rašymą“. Akivaizdu, kad rašydamas jūs vengiate moralizavimo, abstraktaus filosofavimo, net reiškinių vertinimo. Nežinau, ar jūsų to yra kas nors klausęs, bet kokie jūsų rašymo ypatumai?
– Man rašymas yra nuolatinis dalykas. Aš rašau net tada, kai nerašau. Atidžiai stebiu aplinką, kitus žmones ir nuolatos telefone žymiuosi pastabas. Štai ir šio interviu metu buvau kelioms minutėms nutilęs – tiesiog telefone užfiksavau kelias mintis, susijusias su vertėjos drabužiais, judesiais ir, beje, su jūsų marškinėlius puošiančiais piešiniais.
Esu prisirašęs šimtus tokių pastabų, minčių. Nežinau, gal jos pravers, kai rašysiu naują romaną. Tad tokie tie mano rašymo ypatumai – niekada neprarasti budrumo, atidžiai stebėti ir klausytis aplinkinių žmonių ir viską kuo tiksliau užsirašyti.
– Gal tas naujasis romanas bus apie karą Ukrainoje?
– Naujausioje knygoje tikrai turėtų būti tam tikrų karo Ukrainoje motyvų, bet man šiek tiek trukdo tai, kad esu italas – gyvenu per toli nuo Rusijos ir Ukrainos, tad sunkiau galiu perteikti esmę, atsidurti kuo arčiau tikrovės. Tokių romanų tikiuosi iš ukrainiečių ir iš jūsų, lietuvių, – jūs tikrai aštriau jaučiate tą karo tikrovę.
– Jūsų garsiausia knyga „Pirminių skaičių vienatvė“ dedikuota Eleonorai. Kas ji tokia?
– Tai labai sena istorija. Ją pažinojau būdamas labai jaunas.
– Perskaičiau tuziną interviu su jumis, bet labai mažai sužinojau apie jūsų asmeninį gyvenimą, pomėgius ir panašius dalykus. Kita vertus, esate sakęs, kad savo romanus laikote savotišku užmaskuotu dienoraščiu.
– Apgailestauju dėl sugaišto laiko skaitant tuos interviu (juokiasi). Bet galiu pasakyti, kad „Tasmanijoje“ išklojau viską.
Kita vertus, net su artimiausiais žmonėmis aš labai retai kalbuosi apie save. Man labiau patinka klausytis nei kalbėti. Viskas, ką išgirstu bendraudamas su kitais žmonėmis, sugula į knygas.
– Na, bet pakalbėkime ir apie jus. Štai „Pirminių skaičių vienatvės“ personažė Aličė romano pradžioje prisipažino, kad tiesiog nekenčia kalnų slidinėjimo. O jūs?
– Vaikystėje daug slidinėjau, net lankiau slidinėjimo mokyklą. Bet mane erzino šaltis, tie sunkūs batai, nuolatinis slidžių tampymas. Atsimenu, tėvas nuolatos kartodavo, kad savo slides privalai nešti pats. Man buvo nesuvokiama, kaip pramoga gali būti susijusi su šitokiu sunkiu darbu. Pastaruoju metu jau visiškai nebeslidinėju.
– Aličės aistra – fotografija. O jūs ar dažnai fotografuojate?
– Ne, fotografija nėra mano aistra. Paprastai fotografuoju reikalo prispirtas, tarkime, kelionės Ukrainos pafrontėje metu. Mano nuotraukos – siaubingos. Bet visada žaviuosi gerais profesionalių fotografų kadrais.
– Ne tik „Pirminių skaičių vienatvėje“, bet ir kituose jūsų romanuose daug paauglystės, vaikystės. Kaip atsimenate savo vaikystę, paauglystę?
– Buvau labai jautrus, bijantis suklysti vaikas. Dažnai apimdavo gėdos jausmas. Kita vertus, labai atsigaudavau gamtoje. Be to, mane itin traukdavo pavojingi dalykai, dažnai nejausdavau ribos, kurią jausdavo kiti. Žodžiu, buvau įdomus vaikas.
– Studijavote fiziką. Ar kartais tai nebuvo tėvo pageidavimas?
– Ne. Tėvas norėjo, kad studijuočiau mediciną, nes jis pats buvo medikas. Neįsivaizduojate, kiek buvo nusivylimo, kai pasirinkau ne mediciną, o fiziką.
– Ar nors sykį esate pagalvojęs, kuo būtumėte tapęs, jei nebūtumėte priėmęs lemtingo sprendimo rašyti arba jei jūsų kūriniai nebūtų sulaukę sėkmės?
– Būtų blogai pasibaigę. Šiandien būčiau daug liūdnesnis.
– O ar nepasiilgstate mokslinių uždavinių, kurie, skirtingai nei literatūriniai, turi vienintelį teisingą atsakymą?
– Kartais to trūksta. Smagu, kai žinai, kad egzistuoja vienintelis sprendimo būdas. Bet dabartinį savo darbą laikau privilegija, kai nesi jokios srities ekspertas ir gali domėtis viskuo.
* * *
Buvo fizikas, tapo rašytoju
P.Giordano gimė 1982 m. Turine. Gimtajame mieste studijavo fiziką ir apgynė disertaciją dalelių fizikos srityje. Ruošdamasis baigiamiesiems egzaminams atrado rašymą, nes esą jam labai trūko žmogiškojo ryšio.
2008 m. išleido debiutinį romaną „Pirminių skaičių vienatvė“, kuris autoriui pelnė pasaulinę šlovę. Knygoje pasakojama dviejų jaunuolių brendimo ir meilės istorija, gvildenama vienatvės tema, kalbama apie vaikystės traumų pasekmes. Romanas tapo perkamiausia metų knyga Italijoje ir buvo išverstas į daugiau nei 40 kalbų. Po poros metų pagal knygą buvo pastatytas filmas. Už jį P.Giordano buvo apdovanotas prestižiškiausia Italijos literatūrine premija „Premio Strega“.
Vasaras rašytojas leidžia Apulijos regione, į kurį važiuoja nuo tada, kai suėjo dvidešimt. Jis nepailsta viešai kalbėti apie gamtosaugą ir sako, kad literatūra gamtosaugos problemas padeda geriau suprasti.
Šių metų vasarį P.Giordano keliavo po Ukrainą. Savo patirtis jis sudėjo į straipsnį „Tarsi laukinės gervuogės“, kuris buvo paskelbtas Italijos dienraštyje „Corriere della sera“.
