Trečiadienį Lietuvos rašytojų sąjungoje įvyko A.Marčėno naujausios eilėraščių knygos „Mirkt. Eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ (LRS leidykla) pristatymas, kuriame pilna salė klausėsi A.Marčėno, Viktorijos Daujotytės ir Mindaugo Nastaravičiaus pokalbio.
„Dabartiniai laikai nėra labai geri poezijai, – kalbėjo A.Marčėnas. – Kad ir kaip būtų keista, pernelyg gerai gyvename, kad galėtume rašyti gerą poeziją. Man atrodo, kad tas laikotarpis iki mano knygos „Pasauliai“ buvo poezijos renesansas. Aišku, mes patys net nepastebėjome, kokiais įdomiais laikais gyvenome. Po renesanso visada ateina manierizmas, kurio dabar apstu.
Nenoriu sakyti, kad manierizmas yra blogai. Anaiptol. Man labai patinka tas manierizmas, kuris sekė po tikrojo Renesanso, – tie išilginti kaklai. Dabar taip pat yra, viena vertus, išilgintų kaklų laikai, kai siekiama padaryti geriau nei darė meistrai, kita vertus, jai svarbios visokios trauminės patirtys.
Aišku, poezija apskritai neįmanoma be trauminių patirčių, kompleksų, net ir renesanse. Bet šiais laikais, man atrodo, poezija iš tų trauminių patirčių neišauga, ji tiesiog malasi tose gimdymo traumose. Turbūt pasenau, nes tarsi noriu pasakyti, kad mūsų laikais buvo geriau.
O aš rašau tai, ką diktuoja laikas. Kitaip net nepavyksta. Gal ir teisi toji marksistinė literatūros kritika, kuri kiekvieną meno apžvalgą pradėdavo nuo ekonominių sąlygų. Būtent tas chaosas ir valstybės tapimas iš to chaoso diktavo poeziją, kurią mano karta, taip pat šiek tiek jaunesni bei šiek tiek vyresni rašė iki mano „Pasaulių“ (juokiasi).“
V.Daujotytė užsiminė, kad anksčiau buvo toks laikas, kai A.Marčėnas tikrai pasitikėjo galimybe rašyti poeziją ir parašė išties labai gerų eilėraščių. „Dabar skaitytojai įvedami į gana klampią situaciją, – kalbėjo literatūros tyrinėtoja. – Poetas dažniau kartoja „nežinau“, „negaliu žinoti“, „klausiu“, „negaliu sulaukti atsakymo“.
Bet šiame etape yra ir įdomių dalykų. Poetas jau gal trečioje pastarojoje knygoje iš naujo susitinka su poezija ir iš jos „gauna“ tarsi signalą, kad yra ta poezija, yra ta poezijos erdvė, ir tiek, kiek toji erdvė įsileidžia kuriantįjį, turbūt ir skaitantįjį, tiek poetas ir yra įgalinamas. Poetas jaučiasi tarsi susiaurėjęs, gal todėl pasigirsta ir tie tragiški motyvai apie besibaigiantį, pasibaigusį pasaulį, jo nyksmą, niekio didėjančias valdas. Ir tada kalba įgauna naujų galimybių – atsinaujina iš to, ko anksčiau negalėjo tikėtis, kai vyravo pasitikėjimas tiek poezija, kuri yra, tiek savimi, kuris lengvai patenka į tą kalbos ir poezijos malonę. Dabar toji malonė yra sudėtinga, sunki, ją reikia tiesiog pasiekti savo dvasios pastangomis.“
A.Marčėnas teigė, kad nuo seno buvo tas, kuris visada grumiasi su kalba: „Man nuo senų laikų labai svarbus Jokūbo ir angelo grumtynių įvaizdis. Ir žinau, kad visą laiką būsiu kalbos įveiktas, bet nenugalėtas. Visada bus vienokios ar kitokios lygiosios. Negana to, pastaruoju metu aš grumiuosi ne tik su kalba, bet ir su taisyklinga kalba. Man reikia redaktoriaus Vytauto Būdos, kuris yra matematikas ir tikslus teisingos lietuvių kalbos žinovas. Jis man reikalingas, kad tos grumtynės būtų dar sudėtingesnės – kad aš galėčiau pasiūlyti sprendimų, kurie įveiktų dar ir teisingą lietuvių kalbą, kuri, be visa kita, yra ir labai graži.
Toji kalba, galima sakyti, turi dvi galvas. Atsimenu, šviesaus atminimo Leonardas Gutauskas gal prie trisdešimt metų buvo nupaišęs Sūnų paklydėlį su dviem galvom. Kai L.Gutausko paklausė, kodėl tasai Sūnus paklydėlis su dviem galvom, jis atsakė: „Todėl, kad kai jau grįžo, tai visiems laikams“. Nežinau, kodėl man iškilo šis vaizdinys. Kažin kas turi tas dvi galvas – aš ar kalba? Ir kas čia šeimininkas, kas svečias, kas grįžta? Šiaip ar taip, aš neįsivaizduoju savo buvimo be kalbinės terpės.
Dažniausiai kiekvienoje knygoje yra kokie penki ar septyni išties geri, verti eilėraščiai, kuriuose nejusti tų grumtynių, jie tiesiog vyksta ir įvyksta, atsiranda tarsi iš nieko, be pastangų. O visa kita yra šlakas. Pastaruoju metu skaitau Almio Grybausko eilėraščių knygą, kurioje akivaizdžios didžiulės pastangos, dėl to ten netrūksta ir šlako. Kita vertus, ir tose pastangose labai daug grožio. Bet štai ima ir iššoka tikras deimantas. Tarkim tokia eilutė, kuri galėtų būti mano naujos knygos paantraštė, paaiškinanti, ką aš joje bandžiau padaryti: „Mėginau nupiešt akimirksnį, bet pritrūko laiko.“
A.Marčėnas sakė, kad jam rašyti yra viena, o leisti knygas – visai kas kita: „Rašyti vis dėlto yra gerai, nes tai yra mąstymo būdas, padedantis suteikti struktūrą matymui, jutimams. Aš mielai knygų neleisčiau, bet esu priverstas tai daryti dėl daugybės priežasčių, kad ir finansinių, nes, tarkime, sulaukiu finansavimo iš Kultūros tarybos.
Aš galėčiau nerašyti, jei sugebėčiau kokybiškai suvokti pasaulį nerašydamas. Tad man reikia rašyti, kad susivokčiau, kur esu, kodėl esu, kodėl viskas yra, kodėl taip gražu, kodėl taip baisu, kodėl mūsų visų nebuvo milijardus metų ir nebus milijardus metų, o dabar štai esame čia, susirinkę šioj salėj.
Rašydamas eilėraštį galiu geriausiai visa tai pajusti, nes tada atsiveria net ir tai, ko negalėjai tikėtis. Rašymas – būdas mąstyti.“
