Britas Aidenas Aslinas (g. 1994) į Ukrainą atvyko 2018 metais. Prieš tai elitiniame britų pėstininkų pulke – Koldstrymo gvardijoje – tarnavęs jaunuolis kovojo Sirijoje kurdų pusėje prieš Islamo valstybę. Ukrainoje Aslinas tapo 36-osios jūrų pėstininkų brigados kariu ir gavo šalies pilietybę.
2022 m. vasarį prasidėjus rusų invazijai, Aslino dalinys permestas ginti Mariupolio. Rusams vis labiau apgulant ir vis smarkiau apšaudant Mariupolio Iljičiaus plieno gamyklą, kur buvo Aslinas su bendražygiais, be amunicijos likę, kitos išeities nematantys gynėjai ryžosi pasiduoti.
2022 m. balandžio 12 d. Aslinas pasidavė rusų omonininkams, kurie netrukus jį perdavė apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos smogikams.
„Tuomet prasideda apšilimas. Vienuolika valandų esame mušami ir verčiami stovėti prie sienos priglaudę galvas, rankas laikome už nugaros. Pabandykite taip išstovėti bent penkias minutes. Tikrai skausminga. O vienuolika valandų prilygsta suktam kankinimui. Negauname nei maisto, nei vandens. Vietoj išvietės stovi du kibirai“, – prisiminė Aslinas. Kartu su kitais į nelaisvę pakliuvusias bičiuliais jis vežiotas po Donecko tardymo izoliatorius bei kalėjimus.
Prieš pasiduodamas į nelaisvę, Aslinas jautė, kad jis, kaip britas, bus ne tik išnaudotas rusų propagandai, bet ir ypatingai kankinamas. Ir iš tiesų rusai jo gyvenimą pavertė iškrypusiu realybės šou. Norėdami patenkinti savo žiūrovų kraujo troškimą, jie Ukrainos pilietybę turintį karį apkaltino buvus samdiniu. Taip pat sekė kaltinimai „teroristine veikla DLR teritorijoje“, „civilių gyventojų žudymu“, kitais nusikaltimais. Apie jokias Ženevos konvencijas, numatančias humanišką elgesį su karo belaisviais, nebuvo nė kalbos.
Tų pačių metų birželį Aidenas Aslinas, dar vienas Ukrainos pajėgose kovojęs britas Shaunas Pinneris ir marokietis Brahimas Saadoune’as buvo nuteisti mirties bausme. Rusijos laikraščiai su pasimėgavimu trimitavo apie Aideno nerimą ir egzekucijos baimę. Kaltintojai jį privertė giedoti Rusijos himną ir pasistengė išplatinti vaizdo įrašą, kuriame įamžintas šis pažeminimas. Paskelbus nuosprendį, britas neatmetė, kad kiekviena diena gali būti paskutinė jo gyvenime. Jam ne kartą skelbta, kad būtent šiandien jis bus sušaudytas.
Kol Putino kalinys gyveno visiškoje nežinioje, kęsdamas begalinį pažeminimą ir kankinimą, jį ginti ėmėsi Didžiosios Britanijos vyriausybė, Jungtinės Tautos, kitos tarptautinės organizacijos. Pagaliau, tarpininkaujant Saudo Arabijai bei kitoms trečiosioms šalims, 2022 m. rugsėjo 21 d. Aidenas Aslinas, Shaunas Pinneris ir Brahimas Saadoune’as kartu su keliais šimtais ukrainiečių karo belaisvių buvo iškeisti į 55 rusų belaisvius ir „Putino kūmu“ vadinamą Viktorą Medvedčiuką.
Šioje knygoje pateiktas pasakojimas sukrečia paprastumu, atvirumu ir nuoširdumu. Rašant knygą Aslinui talkino britų rašytojas ir žurnalistas Johnas Sweeney, penkiolikos knygų autorius, tarp kurių „Sunday Times“ bestseleris „Žudikas Kremliuje“ (Vilnius: „Briedis“, 2023).
Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
* * *
Budėjimas vykdavo žemės lygyje, todėl visada vilkėdavome maskuojamąsias striukes ir dėvėdavome šalmus. Laimei, turėjome stogą virš galvos, todėl rusų dronai mūsų nepastebėdavo. Rytais, kiek po šešių, saulė lėtai kopdavo į dangų. Ši pamaina paprastai būdavo rami, nes rusai mus mieliau vargindavo vakarais ar naktį. Bet šį rytą viskas buvo kitaip. Vyravo baimę kaustanti keista tyla. Pasigedome įprasto fono: tratėjimo, švilpimo, bumbčiojimo, tolumoje pokšinčių tankų, minosvaidžių, šaunamųjų ginklų. Šnekučiavomės apie šį bei tą, nieko ypatinga, kai tolumoje išgirdau naują silpną ir duslų garsą. Jis vis artėjo, bet negalėjome jo identifikuoti: garso bangos atsimušinėjo į plieno liejyklos plytų sienas ir sunkų metalą.
– Ša, – pasakiau Mišai. Ištempėme ausis.
Kažkas kažką kalbėjo per garsiakalbius. Pakilo rytinis vėjas, todėl žodžių nesupratome, galiausiai jų visai nebegirdėjome. Staiga viskas paaiškėjo. Į mus kreipėsi rusai, kartodami: „Sudėkite ginklus ir pasiduokite.“
– Pizdiec, – sukuždėjau Mišai.
Lyg būtume aktoriai filme „Priešas už vartų“ apie Stalingrado mūšį, vykusį per Antrąjį pasaulinį karą. Vienoje scenoje nacių propagandinis sunkvežimis važiuoja per sugriautą miestą ir kviečia sovietų karius pasiduoti.
Klausėme su savotiška pagarba. Istorija ir mano patirtis Sirijoje bei Ukrainoje kuždėjo, kad priešui ėmus naudoti šią taktiką, artėja kulminacija: netrukus mūšis dėl Mariupolio ir mūsų plieno gamyklos mums bus prarastas, o jiems – laimėtas. Rusai buvo taip arti, kad galėjo mus mulkinti savo kvaila propaganda. Jų žodžiais netikėjau, bet visi žinojome, kad pabaiga artėja, ir jei neįvyks stebuklo, iš šios dvidešimt pirmajame amžiuje vykstančios Stalingradą primenančios apgulties neištrūksime.
Pasibaigus šiai nuo realybės nutolusiai pamainai, mudu su Miša nuskubėjome į bunkerį pažiūrėti, ar kas nors liko po pusryčių. Mūsų laukė dar viena niūri žinia: maisto nebebuvo. Alkio keliamą skausmą bandžiau numalšinti į kavą įsidėdamas daugiau cukraus. Tada pasukau į laikinąjį tualetą, bet pakeliui mane sulaikė vyriausiasis seržantas Mykola. Jis paprašė padėti sukrauti atsargas fronto linijoje besikovusiems pėstininkams. Į vežimėlį, kurį buvome nukniaukę iš parduotuvės, sukrovėme trisdešimt minosvaidžio minų ir nuvežėme jį prie žigulio – niekam tikusios sovietinės 1970 metų „Fiat 124“ kopijos.
Įvykdęs šią užduotį, nuskubėjau atlikti gamtinių reikalų. Man labiau patiko naudotis nedidele, bet saugesne priežiūros patalpa rūsyje. Mažiausiai norėjau patirti bombardavimą atlikdamas gamtinius reikalus. Baigęs skuodžiau laiptais aukštyn, kai vienas budėjęs vaikinas suriko: „Oro pavojus!“. Mūsų kalba tai reiškė: „Slėpkitės, atskrenda naikintuvas!“ Kai nusileidau laiptais, pasigirdo garsus ŪŪŪŪŠŠŠŠ.
Bomba nukrito visai netoli tos vietos, kur kalbėjausi su seržantu Mykola, prieš nusileisdamas į tualetą. Jei pirma būčiau nusprendęs nusilengvinti ir į pagalbą ateiti vėliau, abu būtume pavirtę skrebučiais.
Davidas, kolega iš minosvaidininkų būrio, pasišaukė mane ir pasakė, kad brigada rengia planą veržtis iš plieno gamyklos ir pasiekti Ukrainos linijas. Vaikinai panaudojo gamyklos oksiacetileno suvirinimo įrangą, kuria ketino metalo lakštus pritvirtinti prie mūsų pikapų ir taip juos paversti atsparius kulkoms. Plieno gamyklą pavertėme filmo „Pašėlęs Maksas“ filmavimo aikštele. Elektros tiekimas jau seniai buvo nutrūkęs, todėl sunkius metalo lakštus turėjome kilnoti patys. Prisijungiau prie penkių vaikinų grupės ir patraukėme į kitą angaro dalį, kur turėjome virsti žmonėmis-kranais. Mechanikų dirbtuvė priminė žuvusių kovos mašinų kapines: ten stovėjo sovietinis nuo senumo suklypusiais vikšrais šarvuotas transporteris BTR ir džipas, kurio variklio blokas atrodė lyg iš serialo „Daktaras Kas“. Plokščių, kuriomis ketinome sutvirtinti savo transportą, kilnojimas buvo sunkus darbas, bet nuotaiką kėlė dirbantys mechanikai ir skraidančios žiežirbos. Darėme tai, kas galbūt padės mums iš čia ištrūkti. Netrukus mechanikų dirbtuvė priminė distopinio mokslinės fantastikos filmo sceną.
Vis dėlto kuo daugiau galvojau apie prasiveržimą, tuo mažiau tikėjau jo sėkme. Širdį slėgė du faktai. Pirma, Mariupolis buvo apsuptas jau du mėnesius, antra, Ukrainos linijos driekėsi už 140 kilometrų. Tai – neįsivaizduojamas atstumas karo zonoje, net ir sėdint „Pašėlusio Makso“ sunkvežimyje. Bent jau galėjau nufilmuoti tai, ką darė vyrukai. Giliai širdyje jaučiau, kad kuo daugiau filmuosiu gyvų mūsų vaikinų, tuo daugiau prikaupsiu įrodymų apie rusų karo nusikaltimus ir jie pasieks teismus, net jei priešai mus visus nugalabys. Tad griebiau kamerą ir ėmiau filmuoti kibirkštis, skriejančias gaminant dar vieną fantastiniam filmui tinkantį automobilį.
Apie 15.00 val. nusprendėme pailsėti ir grįžome į bunkerį, kur gavome po porciją grikių: maistas neypatingas, bet geriau nei nieko. Mano draugas Šonas Pineris kovėsi fronto linijoje už plieno gamyklos ribų. Su juo susisiekdavau retai, be to, mums buvo draudžiama palaikyti ryšį per radiją, bet netikėtai susidūriau su vienu iš jo bendražygių, atvykusiu pasiimti atsargų. Paklausiau, kaip sekasi Šonui, ar jam viskas gerai. Prieš kelias dienas, norėdamas susisiekti su Diana, pasikroviau telefoną. Mobiliojo ryšio signalas veikė apgailėtinai, bet kartais pavykdavo kelias minutes pasikalbėti. Sužadėtinė minėjo, kad su ja susisiekė Šono žmona Larysa, pranešė ištrūkusi iš Mariupolio ir saugiai apsistojusi Kirovohrade, apie 280 kilometrų į šiaurę nuo Mykolajivo. Tad kaip galėčiau šią žinią perduoti draugui?
Aha! Nubėgau į administracijos pastato, kurio viršutiniai aukštai buvo subombarduoti, biurą ir susiradau rašiklių, ant stalo kažkas buvo palikęs geltonų lipukų. Ant vieno iš jų užrašiau: „Ukrainoje viskas gerai, rusai pasitraukė iš Kyjivo srities, mūsų vaikinai atlaiko. Larysa saugi Kirovohrade. Bet mums – ragai!“
Pranešimą apie neišvengiamai artėjančią mirtį užbaigiau nupiešdamas šypsenėlę. Tada raštelį susukau, apklijavau lipniąja juosta ir perdaviau Šono bendražygiui, prašydamas pabūti pašto pasiuntinuku.
Vaikinai prie amerikietiško radijo „Harris“ buvo primontavę ilgą išorinę anteną, tad štabo radijo galėjome klausytis įsitaisę pirmame aukšte po žeme. Taip jautėmės truputį saugiau, bet ne taip saugiai, kaip giliai po žeme įkurtame bunkeryje. Pamainos metu mūsų kuopos vadas ir seržantas buvo išleisti atlikti kitų darbų, tad pareigą vykdžiau vienas. Ankstyvo vakaro pamainą, trukusią nuo 16.00 iki 18.00 val., rusai atsigaudavo. Neseniai jie ir vėl pradėjo mus atakuoti tankais, apšaudė iš pozicijų, nuo plieno gamyklos nutolusių kilometrą ar du. Tvyrojo nuolatinė bombardavimo grėsmė, nė viena pamaina nepraeidavo be šūksnių „Oro pavojus!“, po kurių puldavome slėptis, kol virš galvų riaumodavo rusų naikintuvai. Visų nervai buvo ištampyti, bet aš jaučiausi ypač prastai. Plieno gamykloje tikriausiai buvau vienintelis, patyręs ir amerikiečių, ir rusų bombardavimus. Geriau, kai bombarduoja rusai, nes jie ne tokie taiklūs.
Kai naikintuvas praskrido, tolumoje išgirdau tanko šūvį – bum! Iki smūgio paprastai lieka trys sekundės. Pasileidau laiptais žemyn, laimei, šūvis buvo netaiklus. Tada sulaukėme pagalbos prašymo: reikėjo, kad kas nors nueitų į bataliono štabą, įsikūrusį po apgriautu administracijos pastatu – tuo pačiu, kur rašiau žinutę Šonui. Nuėjo Miša, o aš likau prie radijo. Tada pasigirdo dar vienas bumbtelėjimas – į mus skriejo antras tanko sviedinys. Vėl nubėgau į apačią, kur man kelią pastojo leitenantas Ihoris:
– Ką tu čia veiki?
Akimirką patikėjau, kad tanko šūvį tik susapnavau, ir mane apėmė gėda, tad pajutau palengvėjimą, kai pastatą supurtė stiprus smūgis ir nuo jo bangos laiptinėje pakilo dulkių tumulai. Kartu su vadu puolėme į bunkerį, pasislėpėme už masyvių plieninių durų ir ten likome tol, kol įsitikinome, kad kito smūgio nebus.
Grįžęs į viršų pamačiau, kad sviedinys atsimušė nuo masyvaus plieninio vandens vamzdžio ir trenkėsi į pastatą, stovintį tiesiai virš mūsų bunkerio. Patikrinome radiją ir aš grįžau prie įprastų darbų. Iššovus tankui, minosvaidžiui ar nukritus bombai, skambinau visiems padaliniams ir klausinėjau, ar viskas gerai. Daugybę kartų.
Dešimtą valandą tarp vaikinų kilo didelis šurmulys. Seržantas Mykola paaiškino, kad sprendimas priimtas: visas batalionas mėgins prasiveržti pro priešo linijas. Greta manęs sėdėjo Davidas.
– Apžiūrėk savo ginklą, – pasakiau jam. – Susipakuok amuniciją, išmesk nereikalingą šlamštą, žiūrėk, kad kuprinė būtų lengva.
– Mes grįšime namo, Džoni, – atsakė jis.
– Taip, – patvirtinau.
Nemanau, kad kuris nors iš mūsų tuo patikėjo.
Kai kurie vaikinai ant mūsų sunkvežimių ėmė purkšti dideles raides Z, kad pravažiuotume kaip rusų kariai. Žinoma, taip galėjome pravažiuoti pro vieną patikros punktą. Gal pro du. Daugiausia pro tris. Bet Ukrainos batalionui vaidinti rusus 140 kilometrų – be proto kvaila idėja.
Apie vidurnaktį buvau pakviestas budėti – turėjau pakeisti ištisas valandas dirbusį vaikiną. Į angarą atvyko daugybė mūsų žmonių, kuriems buvo nurodyta pėsčiomis, šarvuotais automobiliais BMP, tankais ir sunkvežimiais atsitraukti nuo išorinių linijų. Iš viso turėjome apie keturiasdešimt transporto priemonių. Naktis pasitaikė tinkama, tvyrojo rūkas, nešvietė mėnulis – puikios sąlygos mūsų beprotiškai misijai. Laikas ėjo, bet nieko nevyko. Žmonės laukė. Tuščios transporto priemonės ėmė išvažinėti. Kai baigėsi mano pamaina, grįžau į bunkerį.
Apsnūdęs Davidas gulėjo ant gulto. Išvydęs mane, pavargusiu balsu anglų kalba pasakė:
– Eik miegoti, Džoni. Nevažiuosim namo.
Atsiguliau svarstydamas, ar kada nors ištrūksime iš šios pragaro skylės. Vėliau paaiškėjo, kad, lyginant su vieta, į kurią papulsiu, Iljičiaus plieno gamykla nė iš tolo nepriminė pragaro. Tai buvo rojus tropikų saloje.
Keltis. Slėptis. Išsivirti kavos. Slėptis. Kartoti.
Viskas kaip visada. Ryte atsibudau supykęs, kad nepasinaudojome nakties rūku, nors ir supratau, jog mintis buvo beprotiška. Apie dešimtą išsiruošiau pasituštinti – tai buvo vienintelis mano gyvenime likęs malonumas. Priežiūros patalpa, kuria naudojausi vietoj tualeto, buvo užrakinta, tad tualetu paverčiau didelę gretimą zoną. Eidamas į išvietę, prie tunelio, vedusio į bataliono štabą, pamačiau daugybę vaikinų.
Tai buvo keista. Vyrukai man pasakė, kad aukščiausioji valdžia sutarė dėl ryšio „Starlink“, tad jie susirinko prie įėjimo į bataliono štabą, tikėdamiesi pagauti signalą ir pasinaudoti telefonu. Norėdamas pabendrauti su šeima, įsijungiau telefoną. Prisėdau ant kėdės, kuri stovėjo prie paskutinės laiptų pakopos, palinkau virš turėklų ir ėmiau rašyti Dianai bei mamai. Sužadėtinei netgi pavyko prisiskambinti. Jos balsas buvo nepaprastai gražus.
Bekalbėdamas išvydau didelį oranžinį šviesos kamuolį. Po oranžinės šviesos sekė sprogimo banga, užliejusi akis, ausis ir plaučius, o tada pasipylė tiršti juodi dūmai. Nuskuodęs į priedangą, susidūriau su Davidu. Prie smūgių jau buvome pripratę – šį kartą tai buvo artilerijos sviedinys, spėju, paleistas iš didelio ginklo, haubicos ar kažko panašaus. Davidas į mane pažiūrėjo kaip Rodžeris Mūras iš filmų apie Bondą – klausiamai pakėlė antakį. Juokas padėjo išgyventi sprogimo siaubą.
Po kelių minučių atsargiai užlipome į viršų. Sviedinys nukrito toje vietoje, kur ketinau atlikti gamtinius reikalus. Jei nebūčiau sustojęs įsijungti telefono, tikriausiai būčiau žuvęs. Prasidėjo antras apšaudymas, bet brangus telefono signalas buvo svarbesnis už galimybę išlikti gyvam. Nors ne, perdedu: pastebėjome, kad signalą galime pagauti ir būdami antrame aukšte po žeme. Kol didžiulė mūsų gauja buvo prilipusi prie ekranų, kas penkias minutes virš galvos pasigirsdavo švilpimas. Tai priminė dvidešimt pirmajame amžiuje atkurtą filmo „Ak, koks mielas karas!“ sceną.
Nusprendžiau paskambinti savo draugui Aleksui, Odesoje gyvenančiam amerikiečiui. Jis buvo pirmasis amerikietis, su kuriuo susipažinau Ukrainoje, geras ir ištikimas sveiko proto vaikinas. Pasitikėjau jo sprendimais. Aleksas irgi buvo prisijungęs prie Ukrainos jūrų pėstininkų. Su mama ir Diana kalbėjau pozityviai, o Aleksui atskleidžiau tiesą: išdėsčiau, kad neturime vilties, mums šakės, bet kurią akimirką būsime paimti į nelaisvę. Jis man trumpai paaiškino, ko galiu tikėtis. Atskleidžiau planus sunaikinti viską, ką buvau nufilmavęs, nes rusai, supratę, kad įamžinau jų karo nusikaltimus, manęs nepagailės. Mums bekalbant virš galvos sprogo dar vienas sviedinys.
– Girdėjai? Mus mala į miltus! – pasakiau kosėdamas nuo dulkių. Sviediniai krito vis arčiau, jaučiau kylančią baimę. Kai atsisveikinome, ėmiau skaityti naujienas internete. Kitas sviedinys nukrito dar arčiau, pasipylė dulkės ir tinkas. Seržantas liepė atsitraukti tuneliu. Rusai iššovė dar tris sviedinius, bet staiga apšaudymas baigėsi kaip vasaros liūtis.
Nusprendžiau išeiti iš būstinės tunelio, užlipti į viršų, perbėgti per lauką ir grįžti į saugų mūsų dalinio bunkerį. Skuodžiau kaip Forestas Gampas ir tikslą pasiekiau pašėlusiai besidaužančia širdimi.
Mano gultas buvo taip giliai po žeme, kad pagaliau jaučiausi saugus. Vienas mūsų kuopos vaikinas paskolino pypkę, tad sėdėjau rūkydamas tabaką, kurio išmaldavau iš kito vyruko, ir mąsčiau. Kaip rusai sužinojo, kad mūsų vyresnieji vadai įsikūrę tunelyje po administracijos pastatu? Galbūt šią žinią jie išpešė iš kokio į nelaisvę paimto kario. Nevertėjo svarstyti, kokiu būdu išgauta tokia informacija. Nemačiau jokio kelio iš pragaro, į kurį papuolėme. Išsiveržę galėjome prasibrauti kelis kilometrus, bet tikrai ne 140. Tad žūsime arba teks pasiduoti. Jei pasiduosime, manęs laukia galas dėl aktyvumo socialiniuose tinkluose. Kas, jei rusai mane kankins? Ar atlaikysiu? O gal išduosiu savus?
Buvo tik vienas būdas sužinoti atsakymus į šiuos klausimus.
