Leidykla VAGA skaitytojus kviečia atrasti klasikinės muzikos žavesį ir sykiu nusileisti į užkulisius, kur klasika toli gražu nėra tokia įstabi, kokią dažnas įsivaizduojame. Knygoje „Išslaptinta klasika“ A. W. F. Rauch su humoru ir talentu kalba apie savo kaip profesionalios smuikininkės kelionę po klasikinės muzikos pasaulį.
„Aš žaviuosi muzika. Žavėjausi būdama dvejų, kai vos nesusidraskiau balso stygų, žavėjausi ir tą vakarą Monrealyje, sulaukusi dvidešimt ketverių. Na taip, reikėjo, kad toji penkerių metų mergytė netiesiogiai tėkštelėtų man per veidą ir tokiu būdu primintų esmę.
Gavusi antausį suvokiau, kad niekuo nesiskiriu nuo daugybės kitų žmonių. Kaip aš leidau, kad nerimas dėl profesinės karjeros sudarkytų ir iš esmės pakeistų mano santykį su šia muzika, lygiai taip pat ir daugybė potencialių klausytojų leidžiasi užvaldomi šią muziką lydinčių atstumiančių stigmų ir atitinkamų kultūrinių stereotipų – būtent tai galiausiai lemia jų požiūrį į klasikinę muziką. Ir aš, ir tie žmonės pasiduodame toksiškiems įsivaizdavimams, kurie galiausiai suardo tai, kas svarbiausia, – neprilygstamą šios muzikos grožį ir gelmę, šių sielą į dangų nešančių bendrą visos žmonijos istoriją talpinančių garsų jėgą. Susivokusi pajutau, kaip tai tragiška ir kvaila. Troškau kažkaip atitaisyti šią absurdišką lemtį, ir tai galiausiai paskatino mane parašyti šią knygą. Norėjau, kad visi išgirstų klasikinę muziką taip, kaip anądien ją girdėjo toji penkiametė prancūzakalbė kanadietė. Taip, kaip aš anksčiau jos klausydavausi. Ir kaip dabar vėl ją girdžiu. Kitaip tariant, norėjau, kad žmonės girdėtų šią muziką tokią, kokia ji yra. O ji – nuostabi,“ – apie knygą kalba autorė.
Pradėdami kelionę po klasikinės muzikos pasaulį su humoro prieskoniu, pasiruoškite netoliese turėti YouTube prieigą, nes knygos autorė kvies apžvelgti septynias klasikinės muzikos epochas – nuo Viduramžių iki mūsų dienų. Kiekvieno laikotarpio unikalūs kūrėjai-genijai paliko mums nuostabių kūrinių, kuriuos, skaitydami „Išslaptintą klasiką“, turėsite galimybę pažinti arba atrasti iš naujo.
Be kita ko, autorė intelektualiai ir sąmojingai pristato, kas būdinga kiekvienam muzikos žanrui, o tai dar labiau palengvins galimybę atrasti tuos kūrinius, kurie skaitytojui arčiausiai širdies ir klausos.
Knygoje skaitytojas tarsi pro rakto skylutę žvilgtelės į įprastus stereotipus, kurie taikomi klasikiniams muzikantams – nuo solistų iki perkusininkų. Apie juos autorė pateikia šmaikščią savo nuomonę, o kartais ir drąsiai laužo nusistovėjusį požiūrį.
„Išslaptintoje klasikoje“ sužinosite istoriją apie garsiojo „Stradivarius“ smuiko vagystę, ir apie klasikinės muzikos kūrėjus lydėjusias mįslingas aplinkybes arba kaip klasikinė muzika „veikia“ mums puikiai pažįstamose kino juostose.
„Galima sakyti, kad perskaitę šiuos puslapius įgysite pakankamai žinių ir galėsite prisijungti prie tų nepakenčiamų klasikinės muzikos žinovų, kurie daugybę metų gąsdino jus ir neleido artimiau su ja susipažinti. Tačiau netapsite vienu iš jų, nes viską žinosite geriau. Tikras džentelmenas, sako mano tėtis, yra žmogus, kuris moka groti akordeonu, bet negroja,“ – sako knygos autorė.
Net jei visiškai nieko neišmanote apie klasikinę muziką, perskaitę „Išslaptintą klasiką“ muziką suvoksite kitaip, nes apie ją sužinosite įdomių ir vertingų dalykų. Ir, beveik neabejotina, kad neatsispirsite pagundai YouTube platybėse paieškoti kūrinio, kurio pavadinimas buvo girdėtas, bet neskaitę Ariannos Warsaw-Fan Rauch knygos nebūtumėte pajėgę jo atpažinti.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kamerinė muzika
Tai labai platų muzikinių kūrinių spektrą apimanti sritis, kurioje dirigentai absoliučiai nereikalingi. Dėl to nereikia stebėtis, kad būtent kamerinę muziką visuomet grieždavau su didžiausiu malonumu. Be to, man visuomet patikdavo jos klausytis ir stebėti muzikantus. (Atlikdami kamerinę muziką jie tarpusavyje bendrauja aktyviau negu dideliuose orkestruose, todėl vaizdas scenoje įdomesnis, labiau traukia akį.) Kamerinė muzika iš esmės atitinka ją apibrėžiančią sąvoką: tai nedideliems ansambliams parašyti kūriniai, kuriuos atliekant kiekvienas muzikantas groja savo partiją. Ši muzika skirta nedidelėms salėms ir net erdvesniems kambariams, kur klausytojas girdi kiekvieno muzikanto individualius grojimo niuansus. Atliekant standartinį repertuarą kameriniuose ansambliuose gali būti nuo dviejų (duetas) iki aštuonių (oktetas) muzikantų. Įmanomos įvairiausios instrumentų kombinacijos, tad jei norite suvokti, ko tikėtis einant į kamerinės muzikos koncertą, derėtų pasikartoti lotynų kalbos pagrindus ir atidžiai perskaityti koncerto programą.
Bene populiariausi ir labiausiai paplitę kameriniai ansambliai – styginių kvartetai. Du smuikai, altas ir violončelė taip puikiai ir natūraliai dera, kad tobulesnę instrumentų sintezę sunku įsivaizduoti. Tad tokiai sudėčiai parašyta labai daug muzikos. Savo ruožtu, gausus repertuaras lemia profesionalių kvartetų gausą.
Būtent apie styginių kvartetus neretai pasakojama kino filmuose ir pramoginėse televizijos laidose: kaip jų nariai riejasi tarpusavyje ir rezga pinkles trokšdami kits kito pražūties. O tikrovėje šie žmonės kartu (ir tik kartu) koncertuoja, kartu keliauja ir kasdien drauge valandų valandas repetuoja. Jie toli gražu ne tokie kraugeriai ir siaubūnai, kaip mėginama vaizduoti ekranuose. (Jei tai būtų tiesa, pirmųjų smuikų pasaulyje būtų kur kas mažiau.) Kita vertus, legendos gimsta ne visiškai tuščioje vietoje. Labai tikėtina, kad kvartetuose esama tam tikrų įtampų, lygiai kaip visuose mažuose kolektyvuose, kuriems tenka dirbti taip intensyviai ir nuolat spaudžiamiems atsakomybės. Neretai du kvarteto nariai (kartais – daugiau) vienas kitą įsimyli. Nenuostabu, juk jie labai daug laiko praleidžia kartu ir atlieka jausmingą, dvasią pakylėjančią muziką. Tačiau viena nuostata akivaizdžiai neteisinga: kad antrieji smuikai visuomet pikčiurnos, nervingi ir nusileidžia pirmiesiems smuikams atlikimo meistriškumu.
Tarptautinio lygio kvartetuose visi keturi muzikantai pačios aukščiausios prabos, tad sprendžiant, kas taps pirmuoju, o kas antruoju smuiku, lemiamos įtakos turi ne gebėjimas muzikuoti, o individualus skambesys – reikia, kad atlikėjas kuo puikiau derėtų prie likusiųjų kvarteto narių. (Būna ir taip, kad muzikantas, kaip orkestruose, samdomas į konkrečią laisvą vietą.) Klausantis kvarteto man antrasis smuikas dažnai patikdavo labiau už pirmąjį. Be to, žinau smuikininkų (tiesa, tik vieną kitą), kurie jaučiasi absoliučiai laimingi grieždami antrojo smuiko partiją, nes ji dažniausiai reikalauja geresnio gebėjimo prisiderinti prie kitų. Daugelyje kvartetų pirmojo smuiko vieta pereinama, kad nė vienas iš dviejų smuikininkų per ilgai neužsibūtų dėmesio centre.
<...> Tikrovėje neretai nutinka taip: į festivalius arba kamerinės muzikos koncertus iš įvairių pasaulio kampelių suvažiuoja vienas kito iki tol nė sykio nematę muzikantai (prieš tai, suprantama, mokęsi atitinkamus kūrinius), porą dienų kartu parepetuoja ir eina į sceną. Kartais rezultatas nuostabus, net šiurpai per kūną laksto – sėdėdamas tarp klausytojų jautiesi, it dalyvautum nepaprastai paveikioje intelektualioje orgijoje. Tačiau būna ir taip, jog suvoki: likimas tikriausiai turėjo labai svarių priežasčių anksčiau šių muzikantų nė sykio nesuvesti draugėn ir kaip būtų buvę puiku, jei festivalio vadovai būtų atsižvelgę į tas priežastis ir neverstų žiūrovų dalyvauti šiame itin keisto cheminio eksperimento seanse. Arianna Warsaw-Fan Rauch, „Išslaptinta klasika“, iš anglų kalbos vertė Darius Krasauskas, leidykla VAGA, 2023.
