Kita vertus, kas tas vidaus pasaulis, sovietinės propagandos sugalvotas pokštas, prisimenu Henriką Radauską, sakiusį, jog Spinoza aiškino tulpėms, kad Dievas tarp jų gyvena, – ir štai, perskaitęs šią mintį, kurį laiką galvoju apie ją, mėgaujuosi, ji mane išveda į kitas mintis, į kitus klodus, tarkime, į panteistinę pasaulėžiūrą, taigi į kultūrą, filosofiją, literatūrą, estetiką ir poetiką ir ką tik nori, o suvalgęs aštuonkojį su smidrais nieko negalvoju, nes jei galvočiau apie tą šlykštų padarą su aštuoniomis galūnėmis, kuris dabar ropinėja mano skrandžio tamsoje...
Spūstis juda be galo lėtai, per pusvalandį nuvažiuoju kelis šimtus metrų, mėginu prisiminti praėjusius metus, kas svarbaus nutiko per juos, svarbaus ne vien man asmeniškai, bet ir visai tautai, pasauliui? Rusijos ir Ukrainos karas nesibaigė, bet prasidėjo dar vienas – Izraelio ir „Hamas“ karas. Būk pozityvus, ragina šiuolaikinis žmogus, kalbėk apie šviesias ateities perspektyvas.
Ką pozityvaus ir šviesaus galiu pasakyti apie karą, naikinimą, žudymą? Bjauru, kad karas taip išvargina žmones, jog paskui jie gali susitaikyti ir su neteisinga jo pabaiga, svarbu, kad tik baigtųsi.
Taigi ateities perspektyva ne visad paguodžianti.
Vėl išlenda H.Radauskas – plaštakė viso labo skraidanti kirmėlė, pavyzdžiui, gardžiausiai atrodantis patiekalas – tik laikinai plaštake virtusi kirmėlė. Žvelgiant į ateitį, jūsų lėkštėje tik šūdo krūva, kurią po šešių–dvylikos valandų išstumsite į tualeto skylę ir atsainiai nuleisite vandenį. Ir jeigu šią akimirką – kai stovite prie klozeto ir žiūrite į vandenį, nuplaunantį mėšlą, kainavusį jums penkiasdešimt eurų, prie jūsų prieitų prašmatniai apsirengęs padavėjas ir paklaustų, ar patiko mūsų maistas, ką jam atsakytumėt žiūrėdami į šūdu virtusius penkiasdešimt eurų, ką? Ne visada smagu ir būtina galvoti apie ateitį, tiesa?
Vis dar naiviai tikiu, kad mąstantis žmogus neskiria maistui daug dėmesio, nes tai apačia. Senais laikais (nesakau, kad jie buvo geresni) pasaulis buvo padalytas protingiau: apačia – nešvankybės, o viršus – šviesa ir išmintis. Anksčiau apačiai dominuoti leisdavo tik per šventes, per karnavalus, kai asilas persirengdavo popiežiumi, – liaudžiai reikėjo išleisti garą, nušventinti hierarchiją, kad paskui vėl garbintų Viešpatį ir pajustų gyvenimo pilnatvę.
Dabar apačia, tai yra žarnynas ir genitalijos, tvirtai įsitaisė viršuje, apačioje liko filologai ir filosofai, pasaulį valdo paprastumas, kažkas iš britų apie „Brexit“ yra pasakęs, kad tai buvo paprasto melo pergalė prieš sudėtingą tiesą. Tiesą sakant, paprasta ir teisinga mintis, žmonės pavargo nuo sudėtingų dalykų, norisi visko kuo greičiau ir paprasčiau, dabartinei Rusijai tai paranku, nes Kremliaus propaganda mėgsta pateikti paprastus atsakymus: dėl visų blogybių kalti Vakarai, JAV žvalgyba ir fašistų pinklės. Faktas, kad turtingų rusų kapitalas užsienyje yra vertas tiek pat, kiek visos Rusijos gyventojų turtas, jų netrikdo. Juk svarbu ne faktai, svarbu faktų interpretavimas, o interpretuoti gali taip, kad visada būtum teisus.
Todėl šunsnukiai kremliniai vėl ramiai bamba savo maldelę – dėl infliacijos kalti godūs Vakarai, dėl karo kalti Vakarai... Ir Maskvai tai niekada neatsibosta.
Taip ilgai stovėjau spūstyje, kad stovėjimas tapo simbolinis, – praėjusieji metai panašūs į kamštį, į spūstį, į užstrigimą ir net nebežinau, ar žmonės dar ieško išeities, ar tik laukia, kad visa tai kaip nors išsispręstų. Karai, klimato atšilimas, infliacija, atotrūkis tarp skurdo ir turto, globalizacija, nevaldoma imigracija...
Gal kaip graikų tragedijoje nutiks deus ex machina (įvyks kas nors netikėta) ir mes pajudėsime. Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.
