Iš 9 apsakymų sudaryta rinktinė kviečia skaitytoją pažvelgti į žydiškąjį tarpukario Vilnių amžininkų akimis, susipažinti su savitais jo gyventojais, dažnai iš žemųjų sluoksnių, kuriuos rašytojas A. Karpinovičius aprašo su begaline meile ir humoru. „Tokių personažų beveik nesutiksime niekur kitur Vilniaus žydų literatūroje“, – teigia dr. Lara Lempertienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centro vadovė.
Pirmą kartą lietuviškai „Paskutinis Vilniaus pranašas“ buvo išleistas 1998 m. vertėjo Cvi Smoliakovo pastangomis. Pasak L. Lempertienės, daugelio pamilta knyga pastaruoju metu buvo sunkiai prieinama.
Leidyklos VAGA naujai išleidžiama rinktinė knygynuose pasirodys pirmosiomis gruodžio dienomis. Gruodžio 13 d. skaitytojai kviečiami į „Paskutinio Vilniaus pranašo“ pristatymą Samuelio Bako muziejuje. Ištraukas skaitys aktorė Aldona Vilutytė, knygą pristatys Judaikos tyrimų centro vadovė dr. L. Lempertienė, besidalinanti knygos ypatumais pokalbyje žemiau.
– Kur slypi šios knygos vertė? Minėjote, kad labai laukėte, kol ji bus perleista iš naujo.
– Ši knyga yra taip visų pamilta ir taip sunkiai šiuo metu prieinama, kad žinia, jog ji bus perleista, manau, visus labai pradžiugins. Ir dar tokiais simboliniais metais – viskas, kas susiję su Vilniumi, šiemet yra labai svarbu. O juk A. Karpinovičius rašė esąs vilnietis, įsimylėjęs miestą, kuriame gimė. Ta meilė Vilniui, kurios ši knyga yra persmelkta... Svarbu ne tik tai, kad ji apie žydiškąjį Vilnių, svarbu, kad ji apie meilę Vilniui. Tinkamesnės dovanos skaitytojui į metų pabaigą ir negalėjo būti.
Norėčiau pridurti, kad mums labai trūksta vertimų iš jidiš literatūros. Nesvarbu, kad „Paskutinis Vilniaus pranašas“ yra perleidimas. Tai yra vienas iš nedaugelio jidiš literatūros vertimų, ir labai geras vertimas, atliktas Cvi Smoliakovo. Jis ne tik vertė iš jidiš kalbos, Tačiau buvo ir rašytojas, kas yra retas junginys. Knyga iš tikrųjų labai reikalinga ir labai svarbi.
– Ar prisimenate, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą sykį skaitėte šią knygą?
– Ganėtinai seniai. Turiu keletą, man rodos, dvi iš trijų A. Karpinovičiaus rinktinių, išleistų jidiš kalba. Dar iki jų perskaičiau porą A. Karpinovičiaus apsakymų. Vienas iš garsesnių vadinosi „Vilniuje taip nedaroma“. Perskaičiau jį rusiškai, tuo metu dar nebuvo vertimo į lietuvių kalbą. Kai ši knyga pasirodė lietuviškai, labai smalsu buvo perskaityti tekstą lietuvių kalba ir pajusti, kaip pavyko vertėjui jį perteikti. Likau sužavėta.
– Šiais laikais gyvename žymiai komfortiškiau, bet A. Karpinovičiaus personažai atrodo tarsi laisvesni, tokie orūs, išdidūs. Skaitant justi dvasios, moralės viršenybė. Kaip jums atrodo?
– Negaliu pasakyti, kad su tuo visiškai sutinku. A. Karpinovičius tą dvasingumą, žinoma, kažkokiu būdu perteikia, bet labai savotiškai, pavyzdžiui, nerašo daug apie rabinus, Talmudo žinovus. Mini juos, kaip ir tą patį Vilniaus Gaoną, kuris kiekviename žingsnyje simbolizuoja Vilniaus dvasingumą, bet tai nėra jo herojus.
A. Karpinovičius pasiima herojus iš pačių žemiausių socialinių sluoksnių, iš kurių lyg ir nesitikime dvasingumo. Čia pacituosiu jį patį: „Mano herojai – tai daugiausiai žydų visuomenės padugnės: vagys, prostitutės, varguomenė, elgetos, taip pat bepročiai.“
Iš kur čia, atrodytų, dvasingumas, bet dvasingumo yra, tik jis pateikiamas be patoso, visada su humoru. Per šį humorą prasiskverbia ir pasididžiavimas, kad net ir tokie žmonės gali būti idealistai, kaip, pavyzdžiui, Vilniaus vagių sąjungos nariai. A. Karpinovičius rašo, jog savo statute jie turėjo nuostatą, kad iš neturtingos nuotakos nevagiama, kaip ir iš rabino pastogės nevagiami šlapi skalbiniai. Noriu pabrėžti, kad šios detalės ir yra žydiškasis Vilnius, detalės, kurių mes nežinom, nepažinom ir niekada nesužinosime, nes jų neišliko.
A. Karpinovičiaus dvasingumas yra labai ypatingas. Daug girdime apie tai, kaip žydų tauta vertina švietimą ir koks jis buvo svarbu Vilniuje. Visa tai yra tiesa, bet rašytojas randa savo būdą apie tai papasakoti. Cituoju: „Mokytojas Aizikovas rinkdavo visus gatvės vaikus, našlaičius, benamius ir pasodindavo juos į mokyklos suolą“. Tai yra pradžia, kuri žada, kad tuoj išgirsime daugiau apie švietimą, bet ką skaitome toliau: „Vėliau vienas mokinys tapo vežiku, kitas nešiku geležinkelio stotyje, o dar vienas išmoko sumaniai vogti malkų turguje. Jisai iš kalėjimo pasiuntė padėkos laišką mokytojui Aizikovui už tai, kad išmokė rašyti. Jisai rašo visiems kalėjime sėdėjusiems laiškus ir jam puikiai sekasi. Jis už tai gauna skanų maistą ir papirosų ligi valiai.“
Štai jums toks keistas, bet ne mažiau patrauklus ir įtraukiantis dvasingumas. Žmonės iš tikrųjų yra labai įvairūs, spalvingi. Tokių personažų kaip A. Karpinovičiaus apsakymuose beveik nesutiksime niekur kitur Vilniaus žydų literatūroje.
– Kaip manote, kodėl rašytojas knygos personažus pasirinko iš žemesniųjų sluoksnių?
– Pati sau užduodu šį klausimą, nes A. Karpinovičius nepriklausė šiems sluoksniams. Jis gimė inteligentų šeimoje, jo tėvas, kaip žinia, buvo vieno Vilniaus žydų teatro vadovas. Pats A. Karpinovičius mokėsi prestižinėje žydų realinėje gimnazijoje (Realgimnazie). Turėjo tokius mokytojus kaip poetas Moišė Kulbakas, Maksas Erikas ir kitus žymius asmenis.
Taigi, A. Karpinovičius priklausė visai kitam sluoksniui, ir aš vis svarstau, kodėl jį patraukė šie žmonės. Iš teksto matyti, kad juos pažinojo gana gerai ir artimai. Mano versija, – tikslaus atsakymo neturiu, jo neradau ir tekstuose, – kad mylėdamas Vilnių daug laiko praleisdavo Vilniaus gatvėse. Jis dažnai lankydavosi teatro prieigose, tai yra Naugarduko gatvėje, kur dabar yra Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, bet praeityje buvo ir malkų turgus, ir kitos paprastų žydų telkimosi vietos.. Tai buvo ne pačių turtingiausių ir ne pačių inteligentiškiausių žmonių apgyvendintas rajonas. Ir A. Karpinovičiui buvo įdomu stebėti tą gyvenimą. Jis buvo labai atidus stebėtojas, siekiantis žmonėse įžvelgti ne paviršių, ne vien elgetas ir bepročius, o daugiau. Tam reikia polinkio ir, manau, jis tą polinkį turėjo.
– Dauguma personažų turėjo realius prototipus?
– A. Karpinovičius mini vardus, mums gerai žinomus iš Vilniaus vadovų, iš mokslinių monografijų, straipsnių. Tai tikra Vilniaus topografija ir tikri žmonės, tapę knygos prototipais, bet jo aprašomi jie čia pat tampa Vilniaus mitologijos dalimi. Tiek gatvės, tiek žmonės.
Kalbant apie žmones, galima trumpai paminėti Jokūbą Vygodskį, kuris buvo ir daktaras, ir žydų bendruomenės vadovas, Strašūno bibliotekos fondo vadovą enciklopedistą Chaikelį Lunskį, mokytoją Jokūbą Geršteiną, Realgimnazie mokytoją filologą Maksą Eriką, poetus Šloimę Kahaną ir Moišę Kulbaką, restorano savininką Velvlą (Velfkę) arba Usianą. Visi šie žmonės yra žinomi, bet jie A. Karpinovičiaus apsakymuose egzistuoja lyg ne visai realiame, o tarsi sakmių, legendų pasaulyje.
Geriausias pavyzdys būtų pasakojimas apie tokį kantorių –sinagogos giedotoją Gedalkę. Visur jis vadinamas tik asmenvardžiu, taip išreiškiant tikrą rašytojaus intymumą santykiuose su Vilniumi.. Tai tas Gedalkė artėjant žiemai paima arbatinuką ir įšaldo jame savo giesmes, kad pavasariui atėjus nepamirštų. Manau, kad toks Gedalkė tikrai egzistavo, bet kartu tai yra pasaka. Visi A. Karpinovičiaus herojai įpinami į tą pusiau mitologinį lauką.
Deja, beveik visi šie žmonės žuvo. A. Karpinovičius rašo, kad pasikeitęs Vilnius, pradedant perstatytomis gatvėmis ir pakeistais jų pavadinimais, baigiant žmonėmis, kurių jau nebėra, kelia ir nostalgiją, ir skausmą. Mums taip pat. Bet iš A. Karpinovičiaus apsakymų mes galime kažkuriai akimirkai išvysti tuos žmones, tarsi tos atšildytos dainos.
– A. Karpinovičius tekstai labai pagaulūs, jis laikomas neprilygstamu pasakotoju.
– Jis buvo neabejotinai talentingas. Daug laiko praleisdamas tarp aktorių, apie kuriuos paskui nemažai rašė, lyg įgavo iš jų ir artistiškumo. Pati gatvė jam buvo kaip teatras. Man atrodo, kad A. Karpinovičiaus paslaptis ta, kad jis nesvajojo būti rašytoju. Jis tiesiog norėjo užrašyti savo mylimo miesto įspūdžius, jis buvo pasakotojas. Dažnai žmogus turi talentą pasakoti žodžiu, bet ne rašyti. Kai bando užrašyti – jam nepavyksta. A. Karpinovičius turėjo tokį talentą – tai unikalu. Mes skaitome tekstą ir lyg girdime, kaip jis gyvai pasakojamas bičiulių kompanijai. Čia yra A. Karpinovičiaus paslaptis – gebėjimas apjungti atidumą gatvės gyvenimui ir jį perteikti labai gyva kalba rašytu.
Beje, smagūs personažai ir tekstai kartais gali atstoti trūkstamą medžiagą. A. Karpinovičius mini įvairius epizodus, kurie nebuvo ištirti ir neatsispindi mokslinėje literatūroje. Vienos ekspedicijos metu su studentais atradome, kad Valkininkų rajoje net keliose vietose buvo, kaip vietiniai gyventojai sako, „bepročių namai“. Vėliau sužinojome, kad tai buvo tarsi sveikatingumo zona – psichikos sutrikimų turintys žydų bendruomenės nariai gydytojų būdavo siunčiami dirbti laukuose. A. Karpinovičiaus tekstuose tokia vieta Valkininkuose minima ganėtinai dokumentaliai. Kai mums pritrūko medžiagos, mes panaudojome jo apsakymą.
– „Paskutinis Vilniaus pranašas“ padės geriau pažinti žydiškąjį Vilnių?
– Pirmiausia knyga skirta Vilnių mylinčiam žmogui, nes meilė visada susijusi su noru geriau pažinti meilės objektą. Ir nebūtinai ji tiems, kurie domisi tik žydiškuoju Vilniumi. Manau, kad knygoje minimi tokie Vilniaus bruožai, detalės, visi tie gyvi žmonės su spalvingais charakteriais ir istorijomis, bus įdomūs kiekvienam, kuris neabejingas Vilniui. Skaitytojas patirs didelį malonumą.
Daugiau apie knygos pristatymą skaitykite čia. Renginys nemokamas.
