Du vadybos praktikai – socialinių mokslų daktarė, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentė, bendrovės ALISA MANAGEMENT LABORATORY įkūrėja Alisa Miniotaitė ir verslininkas, visuomenininkas, knygų autorius Ignas Staškevičius – dalijasi patarimais ir diskutuoja apie pavojus, gresiančius komandų ir organizacijų sveikatai, įvairiausias įmonių negalias ir jų gydymo būdus. Autoriai nagrinėja ir klasikines ligas, kurias perserga nemažai organizacijų, ir retesnes, tarkime, teisininkų marus, lytiškai plintančias infekcijas, privatumo žaizdas ir traumines krizes.
Gruodžio 9 d. 15.00 val. MO muziejuje knygos autoriai kviečia į diskusiją „Kaip suburti organizaciją tikslui pasiekti“. Apie tai diskutuos knygos autoriai, „Litexpo“ direktorius Jonas Sakalauskas ir „Schmitz Cargobull Baltic“ generalinis direktorius Raimundas Petrauskas. Praktikai atvirai pasidalys savo įžvalgomis, o dabar plačiau apie ką tik pasirodžiusią knygą ir organizacijų neaplenkiančias ligas specialiame pokalbyje pasakoja knygos autoriai A. Miniotaitė ir I. Staškevičius.
– Knyga „Organizacijų ligos ir jų gydymas“ – jau antra jūsų bendra knyga. Šį kartą dėmesį skiriate organizacijoms ir jas neretai lydinčioms negandoms – ligoms. Organizacija – gyvas organizmas, kuris ne tik auga ir gyvena, bet ir serga. Papasakokite plačiau apie knygos idėją.
Alisa: Namuose patinka atsiversti šeimininkės vadovą ar natūralių gydymo būdų žinyną. Juose aptinku įdomybių, praktinių patarimų, patirties, palaikymo. Norėjau parašyti knygą vadovui, kurią atsivertęs jis rastų įžvalgų, sprendimų ir paramos.
Drauge su Ignu rašyta knyga „Lyderystė“ puikiai pavyko, tad nekilo klausimų, su kuo vėl žengti į kelią. Kaip pasakytų Ignas, viliojo jau išmėgintas būdas, žadantis naujus atradimų džiaugsmus.
– Jau pavadinime matome žodį – „ligos“. Kodėl sužmoginate organizaciją ir renkatės tokią metaforą – pasakoti apie organizacijų ligas? Ar dažnai organizacijos „serga“? Kaip pajusti kada organizacijos serga? Ar ši knyga padės išgyti?
Alisa: Organizacijos „serga“, nes jas sudaro žmonės, o ne įrenginiai. Pastarieji genda. Laikinas apyvartos sumažėjimas – dar nebūtinai liga. Pagrindiniai ženklai rodantys, kad į organizaciją galėjo įsimesti liga – tai klientų nepasitenkinimas produkto kokybe, darbuotojų absenteizmas ir kaita. Kiti, gilesni, rodikliai – menkstantis organizacijos kompetencijų lygmuo, žemas darbuotojų įsipareigojimas.
Pati knyga nėra vaistas, o tik receptas, paaiškinimas, kaip galima išgyti. Jei vadovas, perskaitęs šią knygą, daugiau suvoks apie organizacijos negalavimus ir negandas, bus labiau regintis, tikėtina, jo elgesys bus išmintingesnis, atviresnis, tai gali padėti organizacijai išlikti sveikai.
Ignas: Vilniaus universitete kadaise esu įgijęs gydytojo pediatro specialybę, todėl medicinos terminologija man artima. Sveikata svarbi ne tik žmonėms, bet ir visoms sąmoningoms būtybėms, o taip pat organizacijoms, visuomenei, pasauliui. Gydytojų patarimai praverčia ir ligonių artimiesiems, ir norintiesiems likti sveikais. Tikiu, kad ši knyga tobulėjantiems vadovams padės siekti tvaresnės įvairiausių įstaigų sveikatos ir gerovės.
– Ši knyga, kaip ir pirmoji, – atviras, patarimais ir mokslinėmis įžvalgomis praturtintas judviejų pokalbis. Būtent pokalbis. Ir pažvelgus į organizacijų ligų kilmę išryškėja, kad nuoširdaus pokalbio trūkumas organizacijoje – kelias ne vieną į susirgimą. Kodėl organizacijose dažnai vengiama kalbėti tiesiai ir atvirai?
Alisa: Tikra laimė, kad su Ignu pavyko dirbti darniai. Sąmoningai pasirinkome žingsniuoti šiuo keliu, turėjome bendrą tikslą – knygą. Organizacijoje tenka dirbti su įvairiais žmonėmis, kurių ir nesirinkome į komandą, be to, joje apstu interesų konfliktų. Akcininkai, vadovai, darbuotojai – visi turi savų interesų. Jei tik jų nebevienija bendras tikslas, prasideda nesutarimai ir kaltinimai. Niekas nenori prisiimti atsakomybės.
Atviram pokalbiui reikia laiko, pasiruošimo, drąsos. Būdami atviri, apsinuoginame. Nebūtinai pats žmogus, komanda ar organizacija yra tam pasiruošusi. Tiesa leidžia visiems apsvarstyti tai, kas vyksta iš tikrųjų. Tuomet neapgaudinėjame savęs, tiksliau suvokiame dabartį, tampame stipresni.
– Abu esate ilgamečiai praktikai, matę skirtingas organizacijas, jų raidos etapus, dideles pergales ir skaudžias klaidas. Su kokiomis ligomis, jūsų nuomone, organizacijos Lietuvoje susiduria dažniausiai ir kaip tam užkirsti kelią?
Ignas: Lietuvos organizacijoms būdingi klasikiniai negalavimai: nebrandi plėtra ir per lėtas augimas, finansinė avitaminozė ir tingus nutukimas, iš vadovų psichologinių vargų ir komandos nedarnos kylantys rūpesčiai. Knygoje panagrinėjome ir retesnes ligas: teisininkų marus, lytiškai plintančias infekcijas, privatumo žaizdas ir traumines krizes.
– Knygoje aptariamų galimų organizacijų ligų sąrašas – ilgas, gal net kiek gąsdinantis. Kai kurios gali pasirodyti šmaikščios ir retai pasitaikančios, kitos – priverčiančios gerokai sunerimti. Kaip atrinkote šias ligas?
Ignas: Visų įmanomų negalavimų nerasite jokioje enciklopedijoje. Nauji amžiai atneša anksčiau neregėtų susirgimų, o kai kurie įprasti palengva išnyksta. Atrinkome organizacijų ligas iš įvairių sričių. Gal skaitytojai susiduria su kitokiais, tačiau panašiais negalavimais, todėl mūsų aptariamos ligos paskatins juos pamąstyti plačiau.
– Prevencija ir profilaktika – galimybė užkirsti kelią ligoms ir negalavimams. Kaip galėtų ir turėtų atrodyti pirmosios pagalbos vaistinėlė organizacijose? Kas joje privalo būti?
Alisa: Į organizacijos vaistinėlę dėčiau termometrą, matuojantį finansinius rezultatus, darbuotojų įsipareigojimą ir klientų pasitenkinimą, bei veidrodį – į jį pažvelgęs vadovas galėtų savęs paklausti: ką galiu daryti kitaip.
Ignas: Pridėčiau kompasą, rodantį kryptį į tikslą, ir antiseptikų bei tvarsčių pakeliui patirtoms žaizdoms gydyti.
– Knygoje atkreipiate dėmesį į daugybę svarbių temų, viena jų – vadovų vienišumo jausmas. Burti organizaciją ir užtikrinti sklandų jos gyvavimą – išties sunkus ir iššūkių kupinas procesas. Daug kalbate apie darbo kultūrą, darbuotojų motyvaciją, ribą tarp darbo ir gyvenimo. Tačiau ar pakankamai dėmesio skiriame vienam svarbiausių organizacijos vienetų – vadovui?
Alisa: Kažkas organizacijoje turi būti atrama, laikančia konstrukcija. Ir tai yra vadovas. Jo darbas – prisiimti atsakomybę. To iš vadovų ir tikimasi. Savotiškai vadovas yra įsitaisęs tarp dviejų girnapusių – akcininkų ir darbuotojų. Abi pusės turi jam didelių lūkesčių. Visgi vadovui atlyginama už sunkesnį darbą ir atsakomybę. Nors šios pareigos gali būti vienišos (daugelis nesupranta iššūkių, su kuriais tenka vadovui dorotis), jos yra ir apdovanojančios – įdomus darbas, laisvė priimti sprendimus, įsitraukimas.
Jei vadovas jaučiasi pavargęs ar vienišas, jis pats turi imtis atsakomybės už savo fizinę ir psichinę sveikatą, tai ne kažkieno kito, o jo paties pareiga. Knygoje kaip tik ir aprašome, kaip vadovas gali pats save palaikyti kelyje į tikslą.
– Kokie trys principai, jūsų manymu, yra būtini kiekvienoje organizacijoje siekiant užtikrinti jos sveikatą?
Ignas: Susivokęs vadovas, bendri tikslai ir nuolat persvarstomas planas jiems pasiekti.
– Knygą skiriate plačiai auditorijai, ir pačių įvairiausių grandžių vadovams, ir kitiems darbuotojams, ir privačiam, ir valstybiniam, ir viešajam sektoriui. Ką svarbaus atras tokia skirtinga auditorija?
Alisa: Rašydami šią knygą, galvojome apie save kaip akcininkus, verslininkus, vadovus, vadybininkus, darbuotojus. Rašėme taip, kad ir patiems būtų įdomu ir aktualu. Skaitydamas tokią knygą, kiekvienas randa sau aktualių temų ir įžvalgų, atliepiančių nūdienos rūpesčius ir klausimus. Net tas pats žmogus skirtingais gyvenimo etapais gali atrasti ir pamatyti naujų idėjų. Svarbiausia, kad knyga būtų energizuojanti ir palaikanti.
