Šiuo metu Australijoje gyvenanti rašytoja pasakoja apie aistrą naujoms patirtims, iš jų gimusią knygą, kurios kūrimo procese dalyvavo visa šeima. Keisčiausių įvykių persmelktas nuotykių romanas nukels skaitytojus į Kanarų salyną, kuriame nestinga paslapčių, tačiau jas atskleisti gali tik smalsus ir drąsus žmogus.
– „Kanarų paslaptis“ – tai nuotaikinga, iššūkių pilna knyga paaugliams. Kaip kilo idėja parašyti knygą jauniesiems skaitytojams?
– „Kanarų paslapties“ istoriją įkvėpė keletas dalykų: mūsų šeimos kelionės ir patirtys Kanarų salyne (ten praleidome dvejus metus), paaugliukės dukros ir Covid laikotarpio izoliacija. Jau ketvirti metai su šeima gyvename Melburne, Australijoje. Covid pandemijos metu gyventojai čia buvo ypatingai suvaržyti. Mėnesių mėnesius leidome namuose, taigi, kad smegenys dirbtų, kad neužvaldytų depresija, pasinėrėme į įvairiausius galvosūkius bei stalo žaidimus, kurie priminė pabėgimo kambarius. Juos labai mėgsta visa šeima. Tačiau daugelis mano užsakytų žaidimų ir galvosūkių istorijų mergaitėms buvo per sudėtingos. Tuomet ir atėjo į galvą mintis pačiai parašyti galvosūkiais praturtintą istoriją, tinkamą vaikams ir paaugliams.
– Knygos skaitytojus kviečiate leistis į neįtikėtinų nuotykių kelionę kartu su pagrindine veikėja Ema ir jos šaunia kompanija. Esminis Emos tikslas – surasti septynis šunis septyniose Kanarų salose. Kaip gimė ši istorija? Kiek ji tikra, kiek išgalvota?
– Visos istorijos yra tikros. Aš manau, kad ir sapnai yra tikri, tiesiog naktį mes gyvename kitą gyvenimą ir tai yra labai šaunu. Taip pat ir skaitydami mes tarsi gauname galimybę pagyventi kitokį gyvenimą.
„Kanarų paslapties“ veiksmas vystosi realiai egzistuojančiose Kanarų salose. Visos vietos, kuriose Ema lankosi, taip pat egzistuoja iš tiesų: mangų finka (sodyba) ir namelis su paslėptais ratais, Pedro namas-laivas ir baisioji Kajao Salvachė mokykla bei piktoji mokyklos direktorė. Pozo Negro, Hermigva, Čipudė, Garachonajaus parkas ir taip toliau, – visa tai iš tiesų egzistuoja Kanarų salose. Norėjau, kad keliaudami su Ema ir ieškodami keistų šunų septyniose salose skaitytojai jas aplankytų ir sužinotų įdomių dalykų.
Kalbant apie išgalvotus dalykus – Sesaro sukurtas vulkaninis namas Lanzarotėje taip pat egzistuoja, bet ar tikrovėje tame name kambariai keičia spalvas suplojus rankomis? Ar Fuerteventūros paplūdimyje esančios gigantiškos plastmasinės gulbės lesa akmeninius spragėsius? Tegul į šiuos klausimus atsako pats skaitytojas. Ema visa tai tikrai patyrė, o aš kartu su ja. Beje, visose aprašytose vietose iš tiesų lankiausi, todėl jausmas ir emocija knygoje labai ryškūs. Rašydama ilgėjausi Kanarų salyno.
– Ar rašydama svarstėte, ką šia knyga norite pasakyti jauniesiems skaitytojams, kokią žinią ketinate jiems perduoti?
– Taip, pirmiausia norėjau užkurti skaitytojų smalsumą, kad pasuktų galvas norėdami kuo greičiau išsiaiškinti, kur veda viena ar kita užuomina, ką slepia galvosūkis ar mįslė ir koks bus sekantis Emos žingsnis. Taip pat siekiau sužadinti paauglių norą gyvenimą patirti natūraliai, savo kailiu. o ne vien per ekranus. Suprantama, kad nuolatos keliauti po pasaulį nėra įmanoma, tačiau stebėti pasaulį atviromis akimis ir patirti nuotykių galime visi.
Kaip sako Ema, „gyventi be nuotykių yra pavojinga... Nes gali numirti iš nuobodulio.“ Aš su ja visiškai sutinku. Juk kasdienybė taip pat gali būti nuotykinga arba ne, juk išdrįsus užkalbinti nepažįstamą vaiką mokykloje, ar nutarus išmėginti save naujoje veikloje gali nutikti neįtikėtinų dalykų. Tereikia pabandyti. Smalsumas + Drąsa = Nuotykiai. Tokia yra „Kanarų paslapties“ formulė.
Žinoma, šalia yra palaikanti šeima, bet tas palaikymas pereinamajame laikotarpyje į paauglystę yra kitoks. Istorijoje Emai – dvylika metų, tai laikas, kai vaikas tarsi ir nebe vaikas, bet dar ne paauglys ir tikrai ne suaugusysis. Nepaprastai įdomus laikas, kai asmenybė skleidžiasi ir jai reikia daugiau erdvės, mažiau tėvų įsitraukimo, kai atsiranda paslaptys, kuriomis su tėvais dalintis nebesinori, nors meilė jiems niekur nedingsta. Laikas, kai susižavėjimas draugu nutvilko, nors iki galo neaišku, kas tai per jausmas. Ech, labai nuostabus laikas, kai esi vaikas-nebe-vaikas ir viskas yra įmanoma. Būtent to tikėjimo, kad viskas yra įmanoma, „Kanarų paslapties“ skaitytojui ir norėčiau palinkėti neprarasti.
– Istorijos pabaigoje Ema palieka Kanarų salas ir iškeliauja į Australiją. Ar ketinate sukurti tęsinį Australijoje?
– Taip, tokios mintys tikrai sukasi galvoje – Australijoje Ema įsivels į naujus nuotykius. Be to, apie Australiją galiu pasakoti ir pasakoti, čia tiek dalykų vyksta kitaip, kad net sunku patikėti. Australijoje su šeima gyvenu antrą kartą, per abu kartus susidaro jau visi dešimt metų. Taigi, esame išmaišę šį galingą kontinentą skersai išilgai. Medžiagos Emos nuotykiams turiu daugiau nei vienai knygai, o kur dar Naujoji Zelandija ir Azija... Ema spės ir užaugti, kol visus jos nuotykius aprašysiu.
– Minėjote, kad su vyru Jonu auginate dvi paaugles dukras. Ar šeima dalyvavo knygos rašymo procese?
– Šeima yra tai, kas iš esmės mane augina kaip rašytoją. Mergaitės, dabar 12 ir 15 metų amžiaus, įkvėpė Emos personažą. Jaunesnioji dukra Luka aktyviai dalyvavo kuriant pirmines iliustracijas ir tik vėliau nutarėme bendradarbiauti su profesonaliu iliustratoriumi Motiejumi Vaura. Vyras Jonas yra ne tik racionalusis šeimos protas, bet ir dream big filosofijos praktikuotojas. Jis ir palaiko, ir karts nuo karto stumteli, kad ištikus krizei nesustočiau.
Tiesa, ištikus vienai tokiai krizei, kai juodi debesys sukosi virš mano galvos, ir aš negalėjau judėti toliau, gavau laišką nuo... Emos Katilytės! Tos pačios dvylikametės, kuri gyvena knygoje „Kanarų paslaptis“. Laiške Ema nuoširdžiai padėkojo, kad užrašiau jos neįtikėtinus nuotykius Kanaruose ir puikiai apibūdinau jos tėvus bei geriausią draugą, prancūzų buldogą Marsą. Rašė, kad aš ją įkvepiu spręsti galvosūkius ir rašyti. Pridėjo, kad negaliu paprasčiausia pasiduoti blogoms mintims, kad privalau susiimti ir su šluota išvaikyti juodus debesis, o tada tęsti, ką pradėjusi. Ji man priminė, kad yra pakeliui į Australiją ir laukia nesulaukia, kol papasakos man dar daugiau savo nuotykių, kuriuos sudėsiu į kitą knygą. Pasirašė štai taip: „Pagarbiai, Ema Katilytė, Jetstar lėktuvas, Ecomomy 28F, Singapūras – Melburnas“.
Po šio laiško apsiverkiau ir pabaigiau, ką pradėjusi – parašiau galutinę rankraščio versiją.
Emos laišką parašė mano dvylikametė Luka. Todėl drąsiai galiu teigti, kad šeima dalyvauja rašymo procese visais įmanomais būdais ir be jos palaikymo nežinia, ar „Kanarų paslaptis“ būtų atsiskleidusi.
– Ar visa šeima mėgstate spręsti galvosūkius, mįsles, leistis į nuotykius?
– Taip, taip ir taip. Visose šalyse, kurias lankome, stengiamės užsukti į pabėgimo kambarius, nors, turiu pripažinti, kad anksčiau, kai abi mergaitės buvo Emos amžiaus, t.y., 10–13 metų, tai padaryti buvo paprasčiau. Dabar tenka adaptuotis prie skirtingų paauglių poreikių. Tačiau nuotykiai lieka visų penkių šeimos narių prioritetas. Penktas mūsų šeimos narys ir knygos „Kanarų paslaptis“ veikėjas yra prancūzų buldogas Marsas. Jis su mumis keliauja nuo mažų dienų, išnaršė Kanarų salas, perskrido į Australiją ir toliau uostinėja naujas vietas ir pažindinasi su pasauliu. Marsas yra tobulas keliauninkas, gebantis atsipalaiduoti bet kurioje vietoje.
– „Kanarų paslaptis“ – pirmoji knyga, kurią parašėte ne suaugusiems. Kokią patirtį ji jums, kaip rašytojai, atnešė?
– Man buvo labai smagu rašyti šią knygą. Nebuvo tai lengviau ar sunkiau nei rašant suaugusiems skirtas knygas, bet tikrai smagiau. Pažadinau dvylikametę savyje ir lėkiau jos žingsniais per Kanarus, mačiau tokių dalykų, kuriuos žvelgdama suaugusio žmogaus akimis dažnai pražiūriu, patyriau nuotykių su kaupu ir man tai labai patiko. Norėčiau pakartoti!
– Knygos žanras – fantastinis nuotykių romanas paaugliams. Koks literatūros žanras jums artimiausias?
– Magiškasis realizmas. Tokias istorijas skaitau su didžiausiu malonumu. Romane paaugliams „Kanarų paslaptis“ taip pat pasitelkiu magišką realizmą, nes veiksmas vyksta realiame pasaulyje, realiose salose, kurios iš tiesų egzistuoja. Egzistuoja ir dauguma veikėjų, o štai nutinkantys stebuklai yra išgalvoti, nors rašydama aš tikiu visais nutikimais – stebuklingais ir ne – kitaip nė neįmanoma.
– Ar galėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais, kokios pastarojo meto knygos įsiminė ir rekomenduotumėte jas perskaityti?
– Nepaprastai patiko Gabrielio Garsijos Markeso „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“. Magiškasis realizmas tarpsta ne tik rašytojo kūryboje, bet ir jo gyvenime. Memuaruose susipina tai, kas tikra ir išgalvota. Ir iš tiesų, kur yra ta riba? Labai mėgstu Kazuo Ishiguro kūrybą, ypatingai patiko „Palaidotas milžinas“. Lauros Esquivel „Kaip vanduo šokoladui“ – skaityta seniau, bet paliko gilų jausmą, tokį, kokį ir turi palikti istorijos. Dar iš negrožinės literatūros sukrėtė Atul Gawande „Being Mortal“, nežinau ar ši knyga yra išversta į lietuvių kalbą. Ir Daivos Ulbinaitės „Nustokim krūpčioti“ apie prezidentę Dalią Grybauskaitę. Pasakodama apie knygas susijaudinu ir galiu kalbėti ilgai, ilgai, kad tik būtų pašnekovas ir klausytojas.
