L. F. Céline’o (tikroji pavardė Destouches) romanas „Kelionė į nakties pakraštį“ (Prano Bieliausko verstas į lietuvių kalbą) priskiriamas XX amžiaus pradžios literatūros kanonui. Rašytojai – nuo Kurto Vonneguto iki Philipo Rotho – L. F. Céline’ą vertino už nepaliaujamą psichologinį realizmą.
„Po Marcelio Prousto laikomas ryškiausiu XX amžiaus prancūzų literatūros novatoriumi, L. F. Céline’as ne tik pasuko egzistencialistinio, arba absurdo, romano linkme, bet ir sugebėjo šnekamajai kalbai suteikti neįprastą intonaciją, ritmiką ir savitą literatūrinės kalbos pavidalą, išmargindamas ją įvairiaspalviais žargono žodžiais“, – „Karo“ įžangoje rašo prancūzų literatūros ekspertas Vytautas Bikulčius.
Naujai išleistoje L. F. Céline’o knygoje karas vaizduojamas kaip mirtinas užkratas, kurio priešnuodžiu tampa seksualumas. Pirmuose knygos puslapiuose drauge su pagrindiniu veikėju – autoriaus alter ego – gulime tarp lavonų, jo ausis nuo kraujo prikepusi prie žemės, galva spengia nuo sprogimo garsų, ir jis pats stebisi, kad jo sužeista ranka vis dar laikosi prie sumaitoto kūno. Netoliese dvi žiurkės ieškodamos ėdesio kuičiasi po lavono kuprinę. Kareivis, regis, visam laikui sugėręs pabūklų triukšmą, klajoja mirties lauke, beviltiškai ieškodamas draugiškų karių.
„Intensyviau nei „Kare“ Pirmojo pasaulinio karo baisumai niekada nebuvo apibūdinti, dėl to kiti garsūs apkasų aprašymai literatūroje atrodo per daug meniški ir per toli nuo realybės: Hemingway’us „Atsisveikinime su ginklais“ yra sąmoningai poetiškas; Remarque’as romane „Vakarų fronte nieko naujo“ – tyliai polemiškas“, – knygos apžvalgoje rašo „The New Yorker“ žurnalistas Adamas Gopnikas.
Vis dėlto, iš pradžių pašiurpinęs skaitytoją karo baisumais, didžiąją dalį romano L. F. Céline’as perkelia į karo ligoninę, kurioje gydomas ir pats protagonistas. Ten atsiduoda slaugytojos globai, susibičiuliauja su suteneriu Beberu ir patiria erotinių nuotykių, kurie padeda nugalėti tiesiai į akis pažvelgusios mirties siaubą. Romanas alsuoja seksualumu, kuris veikia kaip priešnuodis mirčiai ir fizinėms kančioms.
Kartu su atrastais rankraščiais į viešąją erdvę sugrįžo ir klausimai apie prieštaringą rašytojo praeitį. Prieš Antrąjį pasaulinį karą L. F. Céline’as rašė antisemitinius pamfletus, o karo metais bendradarbiavo su naciais.
Rankraščiai dingo 1944 m., baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Žinodamas, kad už kolaboravimą su naciais bus teisiamas, L. F. Céline’as iš pradžių pabėgo į Vokietiją, paskui – į Daniją. Prancūzijoje L. F. Céline’as buvo nuteistas už akių, tačiau vėliau advokato pastangomis pavyko rašytojui, kaip Pirmojo pasaulinio karo invalidui, iškovoti amnestiją. Vis dėlto didžiausia rašytojo tragedija buvo ta, kad ankstesniame bute jis neberado rankraščių ir nusprendė, jog juos kažkas pavogė.
2020 m. rankraščius į dienos šviesą ištraukė teatro kritikas Jeanas-Pierre’as Thibaudat. Jis pateikė tokią istoriją: bute, kurį prieš pabėgdamas nuomojosi L. F. Céline’as, apsigyvenęs generolo Charles’io de Gaulle’io bendražygis Yvonas Morandat aptiko jo rankraščius ir 1946 m. iš Monmartro parsigabeno į savo naują butą Paryžiaus priemiestyje Neji. Praėjus 20 metų po rašytojo mirties su minėtuoju kritiku susisiekusi viena iš jo dukterų ir papasakojusi apie rankraščius. Kritikas sutikęs juos perimti, tačiau jam buvusi iškelta viena sąlyga – jis neturįs teisės jų atiduoti L. F. Céline’o žmonai Lucette, nes ši galinti sunaikinti jos vyrą kompromituojančius antisemitinius tekstus. Kritikas žodį tesėjo ir apie saugomus rankraščius pranešė 2021 m. vasarą, jau po L. F. Céline’o žmonos mirties (ji, beje, nugyveno 107 metus). „Gallimard“ leidykla, iki tol leidusi L. F. Céline’o kūrinius, ėmėsi darbo ir 2022 m. gegužės mėnesį išleido romaną „Karas“. Jis išsyk pateko į bestselerių sąrašus ir pasiekė 200 tūkst. egzempliorių tiražą.
