Herkus Kunčius (gim. 1965) – žymus prozininkas, dramaturgas, eseistas, vienas produktyviausių ir skandalingiausių lietuvių rašytojų, nuosekliausiai atstovaujančių postmodernizmo estetikai, apdovanotas literatūrinėmis premijomis.
Romanas „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“ apie vos keletą mėnesių gyvavusią kvazivalstybę – Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką, sukurtą Rusijos bolševikų. Į Vilnių iš Rusijos atsiųsta Litbelo vyriausybė, vadovaujama Maskvos statytinio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, apkvaitusi nuo revoliucijos vėjų ir remiama Raudonosios armijos durklų, bando kurti naują pasaulį, kuriame absurdo daugiau nei sveiko proto, o smurtas čia tampa pagrindiniu valios įtvirtinimo įrankiu. Įvykiai romane klostosi nuo 1918 metų gruodžio iki 1919-ųjų rugsėjo – kai vaiduokliškasis Litbelas liovėsi egzistavęs.
Siūlome paskaityti ištrauką iš naujojo romano.
* * *
Vincas Mickevičius-Kapsukas koja kojon ėjo su Vilniaus darbo žmonėmis. Tiesa, antraip nei pamišėlio įniršio apimtas vidaus reikalų komisaras Zigmas Aleksa-Angarietis, nebuvo itin aktyvus protestuotojas. Paleidęs akmenėlį kitą į „Astorijos“ viešbučio langus, prisiminė kabinete nebaigtus darbus – nepasirašytus vyriausybės dekretus, įsakymus, potvarkius. O kai sutemus iš darbo žmonių išgirdo, kad netrukus grindinio akmenimis bus apmėtytas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, paslapčia atsiskyrė nuo įtūžusios minios ir patraukė link „Žoržo“ viešbučio.
Grįžęs į viešbutį, Kapsukas prisiminė, kad šiandien dar nieko nevalgė. Ir išties, įkyriai gurgė pilvas, žarna ėdė žarną. Tačiau restoranai mieste neveikė, o maisto prekių parduotuvės buvo suniokotos arba aklinai uždarytos.
Neradęs kambaryje nei sausainio, nei ledinuko, Kapsukas pastalėje aptiko džiovintų grybų vėrinį, kurį beveik prieš mėnesį čia paliko Kamenevas su Jofe. Nesusimąstydamas dėl nenuspėjamo poveikio sveikatai, atkando grybo kepurę ir pamažu ėmė kramtyti. Netrukus vyriausybės pirmininko galvoje kilo keisčiausių minčių. Viena jų – drauge su rusakalbiais gudais atkurti Lietuvos galybę – nuo Baltijos iki Juodosios jūros krantų. Didinga sovietų valstybė, anot nepažįstamą grybą kramtančio Kapsuko, pasivadintų Litbelu, o valią joje diktuotų ne baltarusių ar rusų, bet lietuvių komunistai. Kapsukas, žinoma, taptų galingojo Litbelo galva. Jį gerbtų Maskva ir Pekinas, Niujorkas, Kairas, Dubajus... Litbelo Raudonoji armija pergalingai tęstų žygį į Vakarus. Per kelias dienas it ant mielių išaugęs Kapsuko Litbelas išvaduotų iš kapitalizmo vergovės Kauną ir Varšuvą, Karaliaučių, Berlyną, Paryžių.
Visur įsisteigtų komunos, darbininkų ir valstiečių tarybos. Ant kiekvieno kampo stovėtų bolševizmo mokyklos, revoliucijos muziejai, marksizmo-leninizmo universitetai. Išpampusiame it votis Litbele suklestėtų teisingumas, laisvė, lygybė, brolybė. Vincui Kapsukui nuolankiai tarnautų sulenkėjęs žemaitis Pilsudskis, ukrainietis Petliūra, anarchistas Machno. Prieš jį klauptųsi aršiausi buržuazinės Lietuvos Tarybos nariai: daktaras Basanavičius, Antanas Smetona, Vileišis, kiti dvasiniai priešai ir išsigimėliai. Litbelo lietuvių bolševikai, talkinami pavaldžių baltarusių, žydų ir lenkų, per savaitę Europoje ir pasaulyje sukurtų socializmą, o po mėnesio Antarkties pingvinams ir Afrikos pigmėjams pastatytų komunizmą – raudonąjį rojų. Litbelas taptų pavyzdžiu necivilizuotoms pasaulio tautoms. Į Kapsuko vadovaujamą Litbelą veržtųsi minios iš laukinės Afrikos, Artimųjų Rytų, Okeanijos. Sumaniai vadovaujamas Kapsuko, Litbelas visatoje taptų gerovės oaze.
Taip bemintydamas Kapsukas pajuto sotumą. Nuo atklystančių idėjų sukosi galva, tirpo galūnės ir šiek tiek vimdė, tačiau pilvas nebegurgė.
Įsiklausęs į tylą, Kapsukas kambaryje išgirdo paslaptingą balsą. Šis pašnibždomis į ausį ragino dėl būsimos taikos Litbele, šventos Kapsuko ir jo vyriausybės ramybės parodyti dvasinį kilnumą, atleisti idėjiniams priešams mirtinas nuodėmes ir dovanoti laisvę Lukiškių kaliniams: chroniškiems proletariato išnaudotojams, patologiniams komunizmo idėjų teršėjams, nepagydomiems buržuazijos pakalikams, paranojos apsėstiems Raudonosios armijos šmeižikams, psichiškai nepakaltinamiems Lietuvos Tarybos nariams ir net psichozės ištiktiems švietimo bei užsienio reikalų ministrams. Po viešai atliktos saviplakos, išsižadėję nedorų savo darbų, ateityje jie uoliai tarnaus Litbelo darbo žmonėms.
Kapsukas nepatikėjo savo ausimis. Paprašė balso pakartoti, ką išgirdęs. Taip, viską suprato teisingai. Nesuskubęs pasitarti su bolševiko sąžine, žodis žodin popieriuje surašė vidinio balso padiktuotą įsakymą.
Padėjęs parašą, nurijo paskutinį grybo kepurės kąsnelį. Pasiramstydamas į sienas, nusvirduliavo link lovos. O tada, su paltu kritęs į patalus, iš baimės pasislėpė nuo pasaulio po antklode.
Viliotinis, žvalgytuvės, piršlybos
Gerokai po vidudienio prabudęs Kapsukas jautėsi šiaip sau. Maudė kaulus, kamavo galvos skausmas ir troškulys. Smilkiniai tvinkčiojo. Rankos drebėjo. Nuo suvalgyto grybo burnoje buvo bjauriai kartu. Kelis kartus Kapsukui net teko nusivemti į naktipuodį.
Išvydęs ant darbo stalo pasirašytą įsakymą nedelsiant paleist iš Lukiškių kalėjimo Lietuvos Tarybos ministrus Mykolą Biržišką, Augustiną Janulaitį ir Jokūbą Vygodskį, Kapsukas nepajėgė prisiminti, kaip tai įvyko. Tačiau šaukštai po pietų, prieštaringą įsakymą atšaukti per vėlu.
Iš vakarykščios dienos Vincas Mickevičius-Kapsukas teatsiminė darbo žmonių protesto eitynes, migloje dūžtančius parduotuvių langus ir ant ešafoto prie Rotušės savo deklamuotas proletarinio poeto Juliaus Janonio eiles:
Į ateitį šviesią
Pasaulis jau tiesia
Ir lygina kelią per aukštį kalnų.
Vergiją ir gamtą
Įveikti juk lemta
Tvirtajam narsumui draugų milžinų. Įkalęs iš grafino gerą litrą vandens, Kapsukas ketino padirbėti protiškai. Tačiau vos nusimetė žieminį paltą ir prisėdo prie darbo stalo, į kambarį įvirto nekviesti Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybės nariai. Be apšerkšnijusių komisarų Dimanšteino, Vainšteino (Branovskio), Kazimiro Cichovskio ir kitų, kambaryje it fantomas išdygo ir šarma apsitraukęs liaudies švietimo komisaras Vaclovas Biržiška – ką tik iš Lukiškių paleisto Lietuvos Tarybos švietimo ministro Mykolo Biržiškos brolis. Visi liaudies komisarai vienu balsu tvirtino, kad Kapsukas naktį telefonu, telegrafu ir per kurjerius pakvietęs juos į posėdį itin svarbiu reikalu. Tačiau Kapsukas, kad ir kaip stengėsi, šio fakto neprisiminė. Teko apsimesti, kad sutartą valandą išties laukė vyriausybės narių.
Nesuprasdamas, kas jam darosi, mintyse ėmė kalbėtis su savimi. Pats sau pasakojo smagią istoriją, kaip 1905 metais, slapstydamasis nuo caro žandarų, įsigeidė išsimaudyti Marijampolės pirtyje:
Įeinu į rūbinę, pradėjau susitaisyti, ugi, štai įeina jaunasis Konstantinovas (su įkniubusia nosimi), kuris taip pat nusitaisė. Dirstelėjęs į mane, tuoj apsimovė baltiniais ir greitai ėmė apsivilkinėti drabužiais. Na, aš supratau, kad Konstantinovas skubinosi apsivilkti drabužiais ir nubėgti policijos pakviesti, kad mane suimtų. Tegul sau išeina, pagalvojau: aš kiek paskiau, taip pat neišsiprausęs, išdūlinsiu iš pirties. Taip ir atsitiko. Kai Konstantinovas išėjo, kokias 5 minutes palaukęs, išdūlinau iš pirties. Perlipęs per pirties kiemo tvorą į vienuolyno lauką, nuėjau per Vilkaviškio tiltą į kaimus. Ar Konstantinovas atvedė į pirtį policiją, nežinau. Konstantinovas sirgo įgimtu sifiliu, turėjo įkniubusią nosį ir jam buvo apvilkta akių ragena.
Vengdamas išsiduoti, kad sutriko ne tik atmintis, bet ir protas, Kapsukas ekstra sušauktame posėdyje kalbėjo labai aptakiai. Kai visi draugai susėdo už posėdžių stalo, vyriausybės pirmininkas prabilo apie „pažangiosios žmonijos laukiančius iššūkius, mirtinas revoliucijai grėsmes ir viltis“. Tačiau nekonkretizavo, kokie tie iššūkiai, iš kur kyla mirtinos grėsmės ir kokias viltis derėtų puoselėti pažangiajai žmonijai. Akivaizdžiai bijojo nusišnekėti, todėl atsargiai rinkdamas žodžius tęsė, kad „pasaulis šiandien stovi ant lemtingo rusų bolševikų pasaulio slenksčio“, „kiekvienas privalom išsikelti sau esminį klausimą“, „laikas šiandien nelaukia“, „turim kasdien būti budrūs“ ir t. t.
Neišdavęs, kokį klausimą komisarai turėtų išsikelti, ir neatskleidęs paslapties, ant kurio slenksčio šiandien stovi pasaulis, posėdžio pirmininkas Kapsukas suskubo suteikti žodį vidaus reikalų komisarui. Zigmas Aleksa-Angarietis posėdyje tepasakė, kad viskam, ką čia išgirdo, pritaria.
Tada prabilo finansų komisaras Kazimiras Cichovskis. Iš pradžių jis apgailestavo, kad pritrūko laiko deramai pasiruošt itin svarbiam posėdžiui. Tačiau vis dėlto norėtų su draugais pasidalinti keliomis įžvalgėlėmis. Visų pirma, jį labai pradžiugino naktinis Vinco Mickevičiaus-Kapsuko skambutis. Jau seniai, anot Kazimiro Cichovskio, pribrendo reikalas suvienyti motinų ašaromis aplaistytą Lietuvos ir Baltarusijos žemę. Čia niekada nebuvo ir nebus ką dalinti. Lietuva ir Baltarusija – vientisa ir nedaloma. Ne paslaptis, kaip narsiai lietuvių pagonys, vadovaujami sumanių baltarusių draugovininkų, senovėje gynė savo kraštą. Ir vieni – vadinti megacefalais, ir kiti – vadinti minicefalais, aukojo gyvybes. Juk net Lietuvos karalius Mindaugas širdyje buvo aršus baltarusis, o lietuvių nacionalistų dievinamas Vytautas Didysis prieš teutonus visada didžiavosi savo baltarusiška kilme.
Šį priešų neseniai perpus perplėštą Šiaurės Vakarų kraštą vienodai myli Maskva, it brangakmenį saugo ir gina Trockio Raudonoji armija, o Vladimiras Iljičius Leninas tėviškai myli Vilnių ir Minską. Lietuvos Sovietų Respubliką ir Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką nuo neatmenamų laikų sieja bendra praeitis, jas jungia karo laukuose pralietas lietuvių ir baltarusių kraujas, kai drauge teko kautis su okupantais kryžiuočiais ir jų sėbrais kalavijuočiais. Vėliau abi darbščios Rusijos tautos vilko lenkų ponų jungą, kentė carizmo priespaudą ir išvien kovojo už proletariato bei vargingųjų valstiečių laisvę. Dėsninga, kad Lietuvos Sovietų Respublika ir Baltarusijos Sovietų Socialistinė Respublika prieš Naujuosius užsimezgė vienu metu – 1918 metais motulės Rusijos įsčiose: Sovietų Lietuva – Daugpilyje, Sovietų Socialistinė Baltarusija – Smolenske.
Bolševizmo sėkla jas apvaisinęs Vladimiras Iljičius Leninas iškart pripažino tėvystę. Šiandien skaudu žiūrėti į žemėlapį, kad Lietuvos Sovietų Respublikos sostinė yra Vilniuje, o Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos sostinė, deja, vis dar Minske. Tačiau šį politinės geografijos nesusipratimą nesunku bus artimiausioje ateityje ištaisyti. Tad dabar, nuo kėdės nepakilęs rusiškai kalbėjo Kazimiras Cichovskis, kai Vilnių ir Minską nesavanaudiškai globoja RSFSR, nusikalstama nepasinaudoti palankiomis aplinkybėmis. Būtina, norint lenkams nušluostyti nosį, kuo greičiau mūsų krašte atkurti istorinį teisingumą – prijungti prie Baltarusijos Lietuvą.
Po šių žodžių nedidelio proto Svotelis-Proletaras susimąstė, susisiekimo komisaras Aleksandras Jakševičius pabandė prisidegti Zigmo Aleksos-Angariečio pieštuką, o mirtinai išbalęs liaudies švietimo komisaras Vaclovas Biržiška mintyse ėmė žegnotis. Semionas Dimanšteinas iš Pskovo srities ir odesietis Aizikas Vainšteinas (Branovskis) iš pasitenkinimo trynė rankas.
Posėdžio pirmininkas Vincas Mickevičius-Kapsukas suteikė žodį draugui Kernovičiui.
Draugas Konstantinas Kernovičius pradėjo nuo to, jog buržuazinė Lietuvos Taryba, vis pavarvindama seilę ir žiūrėdama kaip katinas į lašinius kamaroje, jau seniai dairosi į mūsų vietinius baltarusius. Ji nori sau Lydos, Gardino ir Ašmenos. Sapnuoja didžiuosius Baranovičius, vaizdingąjį Brest-Litovską, Naugarduką, Vitebską, Minską. Tuo nedoru tikslu įkurta net ministro be portfelio baltarusių reikalams pareigybė. Ministras be portfelio Josifas Voronko vis kaulina iš alkanos Lietuvos vyriausybės pinigų, žadėdamas karinę baltarusių paramą kovoje su darbo žmonių sovietais ir Raudonąja armija. Prieš keletą mėnesių baltieji baltarusiai paprašė – nepatikėsit! – 5000 tūkstančių rublių. Gruodžio pradžioje apetitas išaugo – jiems jau reikėjo 20 tūkstančių markių. O štai prieš Naujuosius Metus jie įžūliai užsiprašė 100–150 tūkstančių markių!
Anot RSFSR įgaliotinio Davido Gopnerio ataskaitos į Maskvą, Gardino Gudų departamentas įsisvajojo būti tarpininku tarp Lietuvos Tarybos centrinės valdžios ir Lietuvos baltarusių. Be to, marionetinis Lietuvos Tarybos ministras be portfelio Voronko yra įsitikinęs, kad lietuvių nacionalistų kabinete jis atstovauja ne tautinei mažumai, o lietuviams lygiai tautai. Nesąmonė! Velnių priėdusi Lietuvos Tarybos vyriausybė, žinoma, suvokia, kad Voronko ją melžia, ir puikiai supranta, kad baltarusių palankumo niekada nepavyks nusipirkti, nes rusakalbiai baltarusiai visada buvo ir bus su darbininkų ir valstiečių sovietais, drauge su Raudonąja armija, didžiąja rusų tauta. Be to, anot vietinių Vilniaus krašto kunigų, šiandien baltarusių liaudis atseit yra nesusipratusi, tamsi, apleista. Kai kunigai užsimano jiems sakyti pamokslus baltarusiškai, jie priešinasi, urzgia arba užsikemša ausis.
Šią teigiamą tautinės savimonės aplinkybę, anot draugo Kernovičiaus, būtina išnaudoti kuriant sovietinę Lietuvos ir Baltarusijos sąjungą. Tai būtų papildoma motyvacija baltarusiams dėtis ne prie buržuazinės Lietuvos, o jungtis prie bendros Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos, kurioje nebus tautas skiriančių sienų ir visi, kaip ir šiame posėdyje, ne tik kalbės, bet ir mąstys – didžiojo Lenino pavyzdžiu – rusiškai. Maskva, kur nukrypusios pažangiosios žmonijos akys, šiai idėjai jau seniausiai yra palanki.
Ne kartą proletariato vadas Leninas, jo bendražygiai Michailas Sverdlovas, Josifas Stalinas siuntė į Vilnių ir Minską subtilius karinius signalus, kad sovietinė Lietuva ir socialistinė Baltarusija pagaliau susivienytų ir bendromis jėgomis tęstų kovą prieš išnaudotojus ir jų kariauną, praradusią žmogiškumą. Laimė, kad signalai pagaliau išgirsti. Ura!
Kamenevo ir Jofės grybų poveikis, pasirodo, dar nebuvo išgaravęs. Vincas Mickevičius-Kapsukas po vilniečio Konstantino Kernovičiaus keliolika kartų posėdyje sušuktų „Ura!“ pasąmonėje išgirdo nerimo kupiną mediko, seno pažįstamo ir būsimojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus balsą:
Ne taip gerai atrodo lietuvių susimaišymas su gudais. Iš to išeina neūžaugos, nors su nemenka inteligencija. Gal čia kalta gamta, Vilniaus krašto smėlynai, kurie blogai maitina žmones. Bevaikštinėdamas Vilniaus ir Marijampolės turgavietėse pastebėjau, kad Vilniuj žmonės žemesni negu Marijampolėje. Žinoma, Vincai, mano prileidimai nėra moksliški. Norėjau iškelti tik tam tikrą hipotezę.
Gal kas užsimanys padaryti antropologinius tyrimus. Manau, mielas Vincai, kad mano prileidimai gali būti visai tautai svarbūs, jei jie pasitvirtintų. Ir senas Vilniaus advokatas, kilęs nuo Naugarduko, Vrublevskių vardo bibliotekos steigėjas, Kražių bylos gynėjas Tadas Vrublevskis buvo pastebėjęs, kad Vilniaus krašto gyventojai yra žemesni, jų moterų kasos laibesnės negu tikrojoj Gudijoj ir tikrojoj Lietuvoj. Jis taip pat, mielas Vincuk, manė, jog tai yra dėl to, kad gudai, susimaišę su lietuviais, duoda blogesnę veislę.
Po kelias valandas trukusio posėdžio Vincas Mickevičius-Kapsukas susiėmė už galvos. Suprato, kad naktį draugams telefonu-telegrafu ne tik pripaistė nesąmonių, bet ir išdavė valstybinę paslaptį, kurią galėjo atskleisti tik gavęs Kremliaus leidimą. Tokia buvo dar Maskvoje iš RSFSR vyriausybės gauta instrukcija.
Buvusį varpininką staiga apėmė baimė. Kas bus? Kas toliau? Deja, nebebuvo kur trauktis. Vienbalsiai komisarams pritarus, teko skubiai kurti Litbelą.
