Taigi norėjau parašyti vaizdelį, bet atsiminiau du dalykus, kurie sukėlė abejonių, ar man pavyks viską suderinti. Pirmiausia atsiminiau paties J.Fosse tekstelį, skaitytą vienintelėje į lietuvių kalbą išverstoje šio norvegų rašytojo knygoje „Vaizdai iš vaikystės“.
Tas keliolikos sakinių tekstas vadinasi „Niekaip negaliu suderinti gitaros“. Jaunuolis prieš koncertą bando suderinti gitarą, sukioja derinimo suktukus, bet akordai neskamba. Publika renkasi, o jis derina gitarą, kol trečioji styga nutrūksta. Iš dėklo pasiima atsarginę stygą, ją įtempia, bando toliau derinti, bet vis tiek neskamba.
Tada jis paprašo kito gitaristo duoti toną, toliau sukioja suktuką, klausosi kito gitaristo patarimų, kol galiausiai styga vėl nutrūksta. Kolega ištaria, kad lyg ir turėjo atsarginę trečiąją stygą, bet pasirausęs neranda. „Teks grot su penkiom“, – tarsteli nelaimėlis. „Pavyks ir su penkiom“, – sako bičiulis. „Išties žmonės jau susirinkę.“ „Tau pavyks.“
Ir viskas. Gitara nedera, o tekstas dera. Gali kiek nori įsivaizduoti, kad tai iškalbinga metafora apie tai, kaip dažnai gyvenime mes grojame su penkiomis stygomis, bet pirmiausia tai tėra tiesiog tikras vaizdelis. Iš gyvenimo, jaunystės, atminties.
Tie, kurie praėjusią savaitę apie J.Fosse išgirdo pirmąsyk, neturėtų graužtis. Jūs ne vieni. Su tuo susijęs mano antrasis atsiminimas. Pernai perskaičiau kito norvegų rašytojo Karlo Ove Knausgardo daugiatomio „Mano kova“ penktąją knygą „Kartais turi lyti“. K.O.Knausgardas Lietuvoje daug populiaresnis. Jis turbūt taip pat kasmet pretenduoja į Nobelio premiją, bet vargu ar ją pelnys dėl įvairių priežasčių, o ypač dėl J.Fosse sėkmės.
K.O.Knausgardas įdomus tuo, kad minėtame daugiatomyje smulkmeniškai aprašo savo gyvenimą, savo jausmus, savo patirtį. Žinoma, tai vis dėlto grožinis kūrinys, tad beatodairiškai pasitikėti autoriaus tiesa nevertėtų, bet įspūdis, kad jis romane nemeluoja, stiprus. Tad K.O.Knausgardo penktąją knygą galima skaityti ir kaip istoriją apie mokytojo ir mokinio santykius.
19-metis K.O.Knausgardas praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje įstojo į ką tik įsteigtą Rašymo meno akademiją, kurioje dėstė būrys modernių rašytojų, tarp jų ir J.Fosse. Būsimajam Nobelio literatūros premijos laureatui tuomet buvo 29 metai. Nors jis jau buvo Norvegijoje pakankamai gerbiamas prozininkas, įdomu tai, kad K.O.Knausgardas ne tik nebuvo jo skaitęs, bet net ir nieko apie jį girdėjęs.
Štai kaip K.O.Knausgardas aprašė pirmąjį susitikimo su J.Fosse įspūdį: „Žemesnio stoto, vilkintis kostiuminį švarką, su nemenku pilvuku, pūpsančiu po ankštais marškiniais, – skubriai į mus dirstelėjo ir nudelbė akis.“
Tą J.Fosse nervingumą, nerimastingumą, sutrikimą, bet didžiulį pasitikėjimą savo jėgomis K.O.Knausgardas romane paminės dar ne sykį.
Kaip ir J.Fosse polinkį į klišių vengimą: „Tokia buvo ir J.Fosse nuomonė, tarsi metafora būtų kažin kokia pasibjaurėtina ar senamadiška – nemoderni, archajiška ir mums nepritinkanti. Trumpai tariant, prastas skonis, ir baigta. Aliteracija – dar blogiau. Čia svarbiausia buvo ritmas, skambesys, skaidymas į eilutes, įžanga ir atomazga.
Pastebėjau, kad J.Fosse komentuodamas taip pat tekste ieško ko nors netradicinio.“
Su mokymusi rašyti eilėraščius susijęs ir įspūdingas romano epizodas, kai K.O.Knausgardas perskaito savo eilėraštį, kuris jam pačiam patinka, ir sulaukia itin griežto J.Fosse įvertinimo, kad eilėraštis sulipdytas iš klišių ir tik viena frazė – „plačiaekranis dangus“ – šio to verta.
Tai taip įžeidžia J.O.Knausgardą, kad grįžęs namo jis parašo esą postmodernų eilėraštį, sudarytą iš keliasdešimt kartų užrašyto žodžio „putė“, ir jau įsivaizduoja, kaip jį skaitys prieš auditoriją, bet neišdrįsta.
Tiesa, K.O.Knausgardas kitąsyk, kai parašo literatūros kritikos tekstą, iš J.Fosse išgirsta pagyrimą, kuris jį išmuša iš vėžių ir priverčia manyti, kad jis gabus ne literatūrai, o literatūrai apie literatūrą. Galiausiai apmaudžiai tarsteli, jog mokydamasis akademijoje suprato, kad yra negabus.
Skaitau, ką parašęs, dėlioju praleistus kablelius, braukau būdvardžius ir suprantu, kad tekstui iki derėjimo kažko trūksta.
Gal trečiosios stygos?
