Viskas prasideda tada, kai baisiausią savo gyvenimo rytą, stovėdamas ant tilto, Izaokas svarsto, kad geriausia yra viską užbaigti ir šokti į upės gelmę. Tačiau, skausmingam nevilties šūksniui išsiveržus iš krūtinės, į jį staiga atsiliepia kažkas iš miško glūdumos.
Neįtikėtina, tačiau taip Izaokas sutinka savo naująjį draugą... Kiaušinį. Šis lemtingas susitikimas apverčia Izaoko gyvenimą aukštyn kojomis ir priverčia daryti tokius dalykus, apie kuriuos jis nė už ką nebūtų pagalvojęs.
„Ir štai Izaokas – persisvėręs per seno akmeninio tilto turėklus, vėjyje drykstančia seile virš penkiasdešimties pėdų prarajos – pakreipia galvą lyg smalsus šuo ir įbeda akis į vakarinį apačioje tekančios upės krantą. Įsivaizduokite neįžengiamą mišką, statų šlaitą, apaugusį medžiais, kurių šaknys į vandenį rangosi lyg unguriai. Įsivaizduokite garsą – ne tolimą Izaoko numesto automobilio pypsėjimą ir ne vandens riaumojimą apačioje – bet kraują stingdantį, šiurpą keliantį, kvapą gniaužiantį klyksmą, prieš kurį Izaoko beviltiškumas atrodo apgailėtinai menkas. <...> Tamsa kyla tarytum užsklanda. Pro šakas įspindusi stebuklinga saulės šviesa užlieja miško paklotę. Tada Izaokas jį ir išvysta. Kiaušinis. Žvilgus daiktas, įsitaisęs laukymės viduryje, užlietas dangiškos šviesos. Ši šviesa, regis, nedera su ryto tamsa, iš kurios Izaokas ką tik išniro, bet juk ir priešais atsivėręs vaizdas nesiderina su logika. Laukymė atrodo iškirsta, nepriekaištingai apskrita, apgaubta visiškos ramybės, o šviesa krinta pro puikios formos properšą medžių skliaute, tarsi koks senovės dievas būtų ištiesęs ranką ir išskobęs vietelę savo brangiausiam... kiaušiniui. Kiaušinis įsitaisęs pačiame viduryje po varvančių lapų ir šakų pastoge ant suplotų brūzgynų, primenančių milžinišką gūžtą.“
Bobby Palmer knygoje – įspūdingas vaizduotės žaismas, kuriame ištrinamos ribos tarp realybės ir fantastikos. Sumaniai kaitaliodadamas įvykių laiką tarp dabarties ir praeities, autorius geba sukurti netikėtumo, o kartais net detektyvo elementų turintį pasakojimą.
„Svarbu nepamiršti: tikrovė – labai trapi. Vos vienas švelnus taukštelėjimas, ir jos lukštas skyla. Izaokas gal ir stengiasi kiaušinį įtikinti, kad jaučiasi geriau, bet šis puikiai supranta: Izaokas meluoja. Izaokas pats kaltas, kad kiaušinį įsuko į paslapčių verpetą. Ištisos dienos, praleistos, žiūrint „Inspektorių Gadžetą“, „Padaužas“ ir „Kas pakišo triušį Rodžerį“, jame pažadino detektyvo pradą, ir štai dabar pasitaikė proga išnarplioti tikrą, gyvenimišką mįslę. Kiaušinis viską mato. Pastebi telefono skambučius, vėlyvas Izaoko išvykas automobiliu – visada viena kryptimi, kai jo protas neva užtemsta.
Kiaušinis žino: kai Izaokas palieka namus ir dedasi praradęs atmintį, po parką, prekybos centrą arba aplink kirpyklą nevaikštinėja. Kiaušinis žino, kad Izaokas daug ką slepia nuo savęs ir nuo aplinkinių. Štai kodėl, kai jo namie nėra, kiaušinis lyg Šegis ir Velma leidžiasi narplioti visų didžiausios paslapties, susijusios su užrakinta pastoge. Izaokas Adis iš visų jėgų stengiasi apsimesti, kad jų nėra.
Prieš išvykdamas namo, kiaušinis nori atskleisti šią paslaptį. Štai kodėl jis sukiojasi aplink. Dėl to ir pasiryžo išmokti Izaoko kalbą – jis nori paklausti dviejų dalykų, kurie jam neduoda ramybės nuo pat netikėto atsiradimo šioje keistoje įtampos kupinoje vietoje dienos. Prieš išvykdamas, kai jau mokės reikiamus žodžius, kiaušinis Izaokui būtinai užduos du klausimus: „Kur būni dingęs ištisas dienas?“ ir „Ką slepi pastogėje?“.“
Izaokas ir kiaušinis – netikėtas ir originalus romanas apie nepakeliamą praradimo skausmą, niekada nemirštančią viltį, gydančią vaizduotės galią ir nepaprastą draugystės džiaugsmą.
Kas iš tiesų yra kiaušinis? Iš kur ir kodėl jis atsirado Izaoko gyvenime? Kokias paslaptis Izaokas slepia nuo savęs? Atsakymai leidyklos „Vaga“ išleistame – šviesiame, viltingame, kupiname skausmingų, tačiau reikalingų pokyčių Bobby Palmer romane.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
„Vis dar neatsimerkęs, veidu įsikniaubęs į kilimą, Izaokas jaučia, kaip į kostiumą įspraustame kūne, įsipainiojusiame prakaitu dvokiančiame užvalkale, daužosi širdis, krūtinę užgula sunkumas. Guli, kaktą prispaudęs prie kilimo, o prisiminęs, kodėl nemiega jųdviejų lovoje greta jos, ima drebėti. Užplūdus prisiminimams, ant kilimo sukniubęs Izaokas ima kūkčioti. Jis užmigo ant sofos, o Merė mirusi. Jį muša karštis, o Merė mirusi. Jam plyšta galva, o Merė mirusi. Vos prisiminęs tą didįjį skaudulį, jis ima prisiminti ir mažesnius, ne mažiau graužiančius skauduliukus. Kad ir savo pagirias. Sulig kiekvienu ašaringu gurktelėjimu galvoje tvinkčioja, nuo skysčių trūkumo oda įsitempusi, gerklė perdžiūvusi. Burnoje skonis toks, lyg būtų išpiltas dulkių siurblio maišelis, dantis liečiantis liežuvis – aptrauktas apnašomis ir išsausėjęs – kaip ir kilimas po juo. Vartoti svaigalų jam apskritai negalima. Kelias pastarąsias savaites dėl to jau turėjo nemalonumų. Jo kūnas apdaužytas, savivertė net ne aplamdyta, o sunaikinta. Jis sulaužė pažadus, įskaudino save ir kitus. Kas galėtų jį kaltinti? Juk buvo prisiekęs, kad po laidotuvių liausis. Prisiekęs kam? Seseriai? Gydytojui? Policijai? Izaokas miglotai prisimena, kad šį rytą nuogąstavo dėl policijos. Prisimena – užkūrė ugnį. Ausyse tebegirdi žiežirbų pokšėjimą, jaučia jų troškų karštį. O čia, tarp kilimo ir antklodės įspraustas į kostiumą, jis jaučiasi taip, tarsi keptų orkaitėje. Kodėl įkūrė židinį? Jaučia, kad štai visai netrukus susivoks, prisimins kažką svarbaus, bet visas mintis stelbia orkaitės vaizdinys. Orkaitė kelia mintis apie krosnį, ši – apie krematoriumą, o krematoriumas mintyse atgaivina tą didįjį skaudulį.
Merė mirusi, ir šis faktas Izaokui primena: niekas nebesvarbu. ištraukia ranką iš po antklodės, tačiau tik norėdamas suleisti dantis į purvu apskretusį krumplį. Svetainėje ant grindų susirietęs gemalo poza, visas drebėdamas ir prakaituodamas, laukdamas, kol bus išvaduotas iš kančių, jis turbūt primena į lokio spąstus patekusią stirną. Jaučiasi paliktas vienas tarsi nusigandęs jauniklis tyruose. Ir net skleidžia tokius pačius garsus. Vis dar nepramerkęs akių, veidu brūžindamas kilimą, Izaokas išleidžia tokią pačią dejonę, kaip ir kelias pastarąsias savaites, kai prabunda ir prisimena. Garsas siaubingas, it smaugiamo žmogaus gargaliavimas, panašiai staugė ir šįryt ant tilto. Jis prasideda liūdna, tylia aimana, kuri vis stiprėja, kol virsta kurtinančiu šiurpiu rypavimu, nuo kurio kūnas eina pagaugais. Taip kaukia tas, kuris prarado viską, liko vienut vienutėlis. Štai kodėl taip keista, kad dar kažkas atsako klyksmu. Izaokas prasimerkia, bet mato tik grindis. Iš burnos išsitraukia krumplį, pamirksi, kol ašaros susigeria į kilimą. Akimirką žiūri į balutę, o galvoje – sumaištis ir painiava. Kažkas ką tik suriko, ir tas kažkas buvo ne jis. Rėkė garsiai ir netoliese. Tas kažkas, kad ir kas tai buvo, stovi visai šalia. Izaokas svarsto, ką daryti, stengdamasis nejudėti per greitai, nors vis tiek guli susipainiojęs į antklodę. Pamažu, pasirėmęs kakta, ima kilti nuo grindų, tarsi stotųsi ant galvos. Pirmas dalykas, kurį pamato, žvelgdamas žemyn galva – prakaituoti marškiniai ant nežinia kiek laiko neprausto kūno. Jie išterlioti purvu ir samanomis, apkibę spygliais ir šakelėmis. Nukreipia žvilgsnį toliau – į suplėšytas, sugadintas kostiumo kelnes, purvinus kelius. Staiga prisimena. Miškas. Laukymė. Kaip kūrė ugnį, suko gūžtą. Kažką į ją patupdė. Kiau... ne, neįmanoma. Staiga įtraukęs oro, remdamasis sudžiūvusiu krauju aptekusiais ir spyglių – lyg stigmų – sužalotais delnais, jau beveik sausomis akimis keliasi nuo kilimo. Staigiu judesiu atsisėda. Nugara dunksteli į sofos apačią. Šitaip prisispaudęs ir išpūtęs akis lyg amerikietiškais kalneliais lekiantis pramogautojas Izaokas spokso į klykiantį padarą.
Jo akys juodos
Kiaušinis išsiropštė iš gūžtos. Jis – šioje kavos stalelio pusėje, taip arti, kad, ištiesęs ranką, Izaokas galėtų paliesti. Kiaušinis į Izaoką dėbso akimis, kurių anksčiau tikrai nebuvo. Kaip apibūdinti tai, ką dabar mirksėdamas apsimiegojęs, ašaringas regi Izaokas. Pirmiausia jam į galvą šauna mintis apie ateivį – tą akimirką, kai gąsdinantį padarą vaikas išvysta miške. Bet Izaokas jau nebe miške, o ant savo svetainės grindų. Tačiau kasdienėje aplinkoje – šalia kavos stalelio, stirtos antklodžių ir blėstančios ugnies židinyje, ant kurio atbrailos stovi seni kalėdiniai atvirukai, senovinis laikrodis ir paprasta sausainių dėžutė – priešais stypsintis padaras atrodo dar grėsmingesnis. Į kreminės spalvos kilimą įsispaudusios dvi putlios geltonos pėdutės, o į Izaoką iš viršaus įbestos dvi milžiniškos juodos akys. Apie ateivį jis pagalvoja ne todėl, kad priešais – akivaizdžiai nežemiškas padaras ir net ne todėl, kad jį aptiko miške prie namų. Kad čia ateivis, verčia manyti tiek jo, tiek šio padaro riksmai. Izaokas ir Merė savaitgalius mieliausiai leisdavo su „lengvais“ filmais – devintojo dešimtmečio kultinėmis kino juostomis ir dešimtojo dešimtmečio Disnėjaus animacija – kuriuos žiūrėdavo retsykiais, pakeldami akis nuo renkamų dėlionių ir garuojančios arbatos puodelių.
<...> Izaokas suklinka, bet jo balse kančios nėra. Šį kartą ne. Jis rėkia, nes nežino, ką dar daryti. Izaokas matė „ateivį“, tačiau ateiviais netiki, todėl jam aišku: klykdamas elgiasi teisingai. Juokinga, kad klykti pradeda ir padarėlis, nors filmo turbūt tikrai nematė. Suklikus Izaokui, klyksmu atsako ir kiaušinis. Suklikus jam, rikteli ir Izaokas. Gal minutę akis išsproginusio Izaoko ir akis dar labiau išsproginusio padarėlio riksmai stelbia vienas kitą. Nežemiško padaro klyktelėjimų nuotrupas Izaokas nugirsta, tik stabtelėjęs atsikvėpti, ir tik tomis atokvėpio akimirkomis suvokia, kad tokį patį klyksmą girdėjo miške, stovėdamas ant tilto. Izaokas nenustoja rėkti. Niekaip nenutyla. Klykia, kol užkimsta, kol įskausta krauju pasruvusias akis, o išsausėjusi burna išdžiūsta dar labiau. Kodėl klykia, nebesupranta. Padaro riksmas nėmaž nebaisus – kaip ir jis pats. Svetainėje ant grindų stypsantis kiaušinis tik pamėgdžioja Izaoko riksmus. Jų reikšmės nesupranta ir, matyt, mano, kad pratisas gerklinis ūkavimas – įprastas žmonių pasisveikinimo būdas.“
Bobby Palmer, „Izaokas ir Kiaušinis“, iš anglų kalbos vertė Liucija Vakarė, leidykla „Vaga“, 2023.
