Leidykla „Aukso žuvys“ 2020 metais yra lietuviškai išleidusi J.Fosse knygą „Vaizdai iš vaikystės“ (vertė Justė Nepaitė).
Knygą sudaro trumpieji prozos tekstai „Vaizdai iš vaikystės“ („Prosa frå ein oppvekst“), „Sesutė“ („Søster“), apsakymas „Taip viskas prasidėjo“ („Det var slik det byrja“) ir apysaka „Rytas ir vakaras“ („Morgon og kveld“).
Autobiografiniuose kūriniuose „Vaizdai iš vaikystės“ ir „Sesutė“ žodiniu minimalizmu, vengiant faktų ir bravūros, kuriamos tapybiškos scenos, kuriose autorius į vieną supina skausmingas ir juokingas vaikystės patirtis. Skaitytojas pasineria į Strandebarmo, kuriame rašytojas užaugo, kraštovaizdį su jo fjordais ir kalnais, avimis ir ūkiais, maldos namais ir jaunimo klubais. Vaikystės tyrumą persmelkia pirmas suvokimas, kad egzistuoja mirtis. Apsakyme „Taip viskas prasidėjo“ jautriai perteikiama pirmosios meilės tema, bundantys jausmai ir juslės. „Rytas ir vakaras“ – apysaka, parašyta su koncentruota poezijos jėga, kurioje apmąstomas žmogaus gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties.
J.Fosse yra labiausiai statomas Norvegijos dramaturgas po Henriko Ibseno, o dažnai net pavadinamas „naujuoju Ibsenu“. Jo spektakliai įvairiose šalyse rodyti tūkstančius kartų. Lietuvos teatro mėgėjams J. Fosse dramaturgija taip pat atpažįstama, kelias pjeses yra pastatęs Oskaras Koršunovas. Tai „Žiema“, „Tos akys“.
J.Fosse (g. 1959 m. Haugesunde) – vienas garsiausių šiuolaikinių norvegų rašytojų. Pirmoji autoriaus knyga išleista 1983-iais metais. Nuo tada J.Fosse sukūrė apie penkiasdešimt įvairiausių tekstų, kuriuos sudaro tiek trumpoji proza, dramos, tiek romanai bei knygos vaikams.
Rašytojo darbai išversti į daugiau nei keturiasdešimt kalbų. Leidinys „The Daily Telegraph“ J.Fosse įtraukė į gyvųjų genijų šimtuką. Rašytojui jame atiteko aštuoniasdešimt trečioji vieta.
Už savo kūrybą J.Fosse apdovanotas įvairiomis prestižinėmis premijomis.
J.Fosse proza dažnai pavadinama „lėtąja“.
„Nors aš pradėjau nuo poezijos ir romanų, bet sėkmę man pelnė pjesės, – „Los Angeles Review of Books“ yra kalbėjęs J.Fosse. – 15 metų aš iš esmės rašiau beveik vien teatrui. Tai iš pradžių man atrodė kaip nuotykis, o vėliau ėmė stebinti. Pjeses aš rašiau daugiausia vasaromis. Likusią metų dalį keliavau po teatrus užsienyje, dalinau interviu ir panašiai.
Vieną dieną staiga supratau, kad užtenka. Aš lioviausi keliauti, gerti, nustojau daryti daug ką. Nusprendžiau grįžti prie to, iš kur aš atėjau, – prie „savito stiliaus“ prozos ir poezijos. Pabaigęs pirmą prozos tekstą „Pabudimas“ (2007 m.) aš keletą metų nieko nerašiau. Jaučiausi gana trapiai ir netvirtai, o keliauti nedrįsau, nes rašymas yra savotiška kelionė į nežinią. Turiu būti ties riba, ir viskas būna puiku, kai gerai jaučiuosi ir esu sveikas, bet mane gąsdina, kai pasijuntu pažeidžiamas.
Beje, aš pats kaltas dėl termino „lėtoji proza“. Norėjau ją priešpastatyti pjesėms. Mano pjesės yra gana trumpos, ir man visada reikėdavo labai intensyviai dirbti. Negalima ilgai abejoti, svarstyti – teatras yra kitoks. O rašydamas prozą siekiau kiekvienai akimirkai skirti tiek laiko, kiek jaučiau reikalinga. Norėjau, kad kalba tekėtų ramiai. Manau, man pavyko tai padaryti „Septologijoje“.“
1895 metų lapkričio 27 Alfredas Nobelis testamente pažymėjo, kad didžiąją savo turto dalį skiria premijoms, pavadintoms Nobelio. Testamente parašyta, kad viena premija skiriama „už išskirtinį idealistinės krypties literatūros kūrinį“. Pirmoji Nobelio literatūros premija buvo paskirta 1901 metais Sully Prudhomme'ui. Iki šiol paskirta 115 Nobelio literatūros premijų. Septynis kartus ji nebuvo paskirta: 1914, 1918, 1935, 1940, 1941, 1942 ir 1943 metais.
Tik keturis kartus Nobelio literatūros premija buvo paskirta ne vienam, o dviem rašytojams: 1904 m. – Frédéricui Mistraliui, José Echegaray; 1917 – Karlui Gjellerupui ir Henrikui Pontoppidanui, 1966 m. – Shmueliui Agnonui ir Nelly Sachs, 1974 – Eyvindui Johnsonui ir Harry Martinsonui.
Tad garbingiausią pasaulyje literatūros premiją iki šio yra pelnę 119 rašytojų. Jauniausiu laureatu buvo Rudyardas Kiplingas, apdovanojimą pelnęs būdamas 41 metų. Vyriausia laureatė – Doris Lessing, premiją pelniusi būdama 88 metų.
Nobelio literatūros premija iki 2023 metų skirta 17 moterų. Pirmoji ją 1909 metais pelnė Selma Lagerlöf (1858–1940). Likusios rašytojos, pelniusios Nobelio literatūros premiją: 1909 – Selma Lagerlöf; 1926 – Grazia Deledda; 1928 – Sigrid Undset; 1938 – Pearl Buck; 1945 – Gabriela Mistral; 1966 – Nelly Sachs; 1991 – Nadine Gordimer; 1993 – Toni Morrison; 1996 – Wislawa Szymborska; 2004 – Elfriede Jelinek; 2007 – Doris Lessing; 2009 – Herta Müller; 2013 – Alice Munro; 2015 – Svetlana Aleksijievič; 2018 – Olga Tokarczuk; 2020 – Louise Glück; 2022 – Annie Ernaux.
Šios premijos atsisakė tik du kūrėjai: 1958 metų laureatas Borisas Pasternakas ir 1964 laureatas Jeanas Paulis Sartre'as. 1931 m. Nobelio literatūros premija po mirties buvo skirta Erikui Axeliui Karlfeldtui. Nuo 1974 m. pagal įstatus apdovanojimas negali būti skiriamas po mirties, nebent laureatą mirtis ištinka po jo paskelbimo.
Premijos teikiamos Stokholme ir Osle (taikos premija) Nobelio mirties dieną – gruodžio 10-ąją.
