Ar tokie protestai reiškia artimojo meilę, norą paguosti, ar baimę, kad pats turėtų stoti į akistatą su laiku, pripažinti, kad ir pats pavaldus laikinumo neišvengiamybei? Įdomu, kada ateina toks amžius, kai jau gali legaliai sakyti: aš senstu, aš pasenau? Kai tau septyniasdešimt? Trys šimtai?
Vokietis fotografas vedžiojasi mane po Vilnių, fotografuoja tai šen, tai ten, klausia, galiu tave liesti, atsakau, gali, tik ne per daug.
Seno žmogaus kūną liečia tik daktarai ir morgo darbuotojai. Ir tik iš pareigos, ne iš meilės.
Fotografui patinka mano raukšlės, sako, padaryk daugiau raukšlių. Raukšlių daryti nebereikia, pačios dauginasi, veisiasi, dygsta, lenda iš laiko klosčių kaip parazitai, kaip grobuonys. Kūno galimybės mažėja, pasaulis pamažu persikelia į vidų, matyt, Rene Descartes’as tai turėjo galvoje sakydamas mąstau, vadinasi, esu.
Mąstau apie senatvę dabar, kai dar galiu, kai dar pajėgiu fiksuoti jos požymius, kol dar matau jos žvalgus, paskui bus per vėlu. Senstant praeina noras taukšti. Ne visiems, bet daugeliui. Regis, užtektų ir išminties, ir patirties, bet ištuštėja egoizmo rezervuarai, egoizmo, kurį žmonės taip nuostabiai painioja su meile.
Vokietis fotografas klausia, kodėl nemėgstu būti fotografuojamas. Pozavimas – vienas bjauriausių dalykų, su kuriuo susiduri stovėdamas priešais objektyvą. Man nepatinka ne fotografas, norintis, kad stovėčiau kur nors ir kaip nors, aš labiausiai nepatinku pats sau, mane pjauna žinojimas, kad pozuoju, nes poza – viena šlykščiausių žmogaus ydų.
Tarkime, yra komercinis ir nekomercinis žmogaus veido ar apskritai kūno grožis. Banalybė, kad visi žmonės gražūs, turi daug tiesos.
Jeigu kalbėsime apie nekomercinį grožį, apie tą, kuris skirtas ne parduoti, o tik liudyti žmogų, jo tapatybę, jo istoriją, jo unikalumą, šia prasme kiekvienas žmogus gražus. Jeigu kalbėsime apie populiarumą, apie komercinį grožį, apie tą, kuris turi patikti, įtikti kuo didesniam skaičiui žmonių, tuomet tikrai ne kiekvienas žmogus gražus.
Dėl to tiek daug kičo, tiek daug saldaus, dirbtinio produkto mūsų gyvenime – nes visa tai stengiamasi parduoti, ir kuo didesniais kiekiais. Tiek daug pozos.
O jeigu kalbėsime apie natūralumą – būk savimi, būk natūralus, mėgaukis tokiu savimi, koks esi, tai apskritai didžiausia kvailystė ir šių laikų nusikaltimas žmogiškumui, nes visi tie natūralūs ir besimėgaujantys savimi žmonės kaip tik yra patys didžiausi veidmainiai, pozuotojai ir chameleonai.
Būti savimi reiškia sukurti tokią pozą, vaidmenį, personažą, kuris yra patrauklus ir mielas kitiems. Kitaip tariant, klaikus dirbtinumas pateikiamas kaip neįtikėtinas natūralumas. Natūralus, tikras žmogus tik tuomet, kai jo niekas nemato, absoliučiai niekas, kai nemato net pats savęs. Tamsią naktį ir geriausia – be sąmonės. Tas keletą akimirkų jis gali būti natūralus ir tikras.
Šiuo atžvilgiu senatvė turi privalumų – sendamas žmogus pamažu išsineria iš dirbtinių įvaizdžių, jam jau nusispjaut, kaip atrodo, ką apie jį mano kiti, galima blevyzgot ir painiot faktus, laikus ir tikroves, visiškai nebesvarbu, kiek žmonės turi lyčių, kiek pinigų ar sąžinės, kas čia didis ir vertas paminklų, o kas menkas ir vertas tik antausio, lieka vienintelis aiškus dalykas – gyvenimas per trumpas, kad suktum galvą dėl tokių niekų.
Mačiau skaičius, kad pasaulyje žmonių, kuriems virš šešiasdešimt penkerių, jau daugiau nei vaikų, kuriems mažiau nei penkeri. Dar keletas dešimtmečių, ir skaičius padvigubės. Pasirodo, ne atšilimas, o senėjimas – artimiausiu metu žmonijos laukianti grėsminga katastrofa.
Norime gyventi kuo ilgiau, civilizacija stengėsi prailginti žmogaus gyvenimą ir štai – milijardinė į kelnes kraunančių, demencija, Alzheimeriu, Parkinsonu ir kitokiomis žmogaus orumą ir savarankiškumą traiškančiomis ligomis sergančių senelių armija klaidžioja po planetą (apie tai sukurtas populiarus serialas „Vaikštantys numirėliai“) ir nieko su tuo neįmanoma padaryti, senatvė juk – džiaugsmas.
