Jis skaidrus, žaismingas ir įtaigus pasakorius, savo poezija nukeliantis į keistą senovinį pasaulį, turintį savąjį logiką ir gravitacijos dėsnius. Apie savo paties amžininkus, žymius ir apdovanotus poetus, jis kartą man pasakojo: „Nebuvo man kada su savo karta įšokti į poeziją. Va, žiūriu, mano kartos poetai prileido rietuves knygų, metė lėbauti, surimtėjo, dabar štai augina vaikus. O aš, atvirkščiai, kai jie leido knygas, buvau užsiėmęs namais, mokslais, vaikais…“
Dailininkas, medalių kūrėjas Gvidas Latakas toks ir atrodo – atėjęs iš kitų kontekstų ir galbūt kito laikmečio, labai savitas. Nudžiugau, sužinojusi, kad jo ketvirtoji knyga „Salos“ buvo įvertinta Jotvingių premija – tuo pretekstu mudu ir kalbamės.
– Sveikinu su Jotvingių premija – kokios mintys užplūdo, kai sužinojote, kad būsite garbingas šių metų laureatas?
– Džiaugsmas, kad svajonės pildosi. Kad jau užaugau, išaugau iš nepasitikėjimo savo jėgelėm marškinių. Žinote, kai esi vėtytas mėtytas, tai ir nesiverži į pirmas eiles prie skanėstų, leidi kitiems būti vertesniais, geresniais, gabesniais. Paskui iš lėto pradedi ir save realiai matyti tarp kitų, kokioje nišoje esi, kokioje lentynoje.
– Kaip manote, ar teberašytumėte taip pat, jei, pavyzdžiui, gyvenime nebūtumėte gavęs apdovanojimų, pastebėtas ir paskatintas? Ar rašytojui, kad jis galėtų atsidėjęs kurti, įvertinimai reikalingi?
– Klausiate, kaip mano stilių galėjo paveikti apdovanojimai? Pagerinti rašymo stiliaus apdovanojimai negali, gali tik sustiprinti autoriaus savivertę, kad jis dar ir kitiems įdomus, kad kažkas skaito jo rašymus, ne tik vienas kitas iš artimiausiųjų rato. Atsakymas – bet kuriuo atveju vis tiek rašyčiau, kad tik idėjų ir temų netrūktų. Rašau labiausiai sau, kai šlifuoju kokį tekstą ar papuošalą, tai ir save tuo pačiu šlifuoju. Manyčiau taip...
– „Poetiniam Druskininkų rudeniui“ jau trisdešimt ketveri. Ar pamenate savo pirmąjį kartą, kai atvykote į festivalį? Kokie atsiminimai iš viso to išplaukia? Gal atmenate, kas tais metais gavo Jotvingio premiją?
– Lengva prisiminti, kadangi tų pačių metų vasarą išleista mano pirmoji knyga „Kol išsiris varniukai“, buvo 2008-ieji, susipažinau su kai kuriais šauniaisiais PDR-o herojais, su kitais jau buvom susipažinę, tuomet festivalyje liejosi nemažai alučio ir kitų gaiviųjų gėrimų, Jotvingio premiją gavo Aidas Marčėnas, o Jaunojo Jotvingio – Dainius Gintalas.
Įsiminė labiau Gintalas su savo knyga „Boa“, jo eilėraščiai tuomet pašiurpino siautulingu konvulsyvumu, tai aš po to klausiau Dainiaus, ar ansai nebijąs eilėraščių išsipildymo – atsakė, kad nežino. O aš ir dabar prisibijau paleisti savo tekstelių varžtus, nes eilėraščiai, ir tuo labiau – knygos, turi galios lemti autoriaus likimą, ne tik atvirkčiai. Bet D. G. niekaip nepaveikė jo eilėraščių žarnokai, jo gyvenimas plaukia gražia tėkme, tai ir ačiūdie, tai ir toliau taip irtis jam prieteliškai linkiu: klestėk, miels Dainiau! Teisybė, tuomet dar susipažinau su dviem šauniais Utenos rašytojais – Petru Panavu ir Vytautu Kaziela.
Mudviem su Vytautu Stulpinu bežengiant per kiemą, pasivijo Liudvikas Jakimavičius, jis spėjo mane esant kunigu, sakiau, kad ne, esu trijų vaikų tėvas, bet jam rodžiausi kunigu ir viskas... O šiaip PDR-o festivaliuose man patinka pamatyti kuo jaunimas dvesuoja, kuo klasikai gyvi. Daug ir visokių kaukų išlenda iš pogrindžio, su pintom barzdelėm, margom kepurėlėm – baisiai įdomu. Kornelijus visus suveizi kaip šventasai Druskonio Nepomukas, visi prie jo šliejasi, nors vieną žodelį nori išgirsti, patys ką pasakyti.
Ir Zenonas ten ne ką mažiau šventas talismanas – klausia, kaip įsikūrėt, ar visa tenkina, o mes linksime galvomis laimingi. Džiaugiamės susidaužę bokalais... O kur dar nepakeičiami festivalio šefai: Ričardas Šileika, Agnė Žagrakalytė, Andrius Moisiejus, Rita Makselytė, Donatas Petrošius! Visi jie yra festivalio veidas – suka sraigtelius, kad visa būtų sklandu, kad vežtumėm namo atsiminimo gintarus su kaštonais.
Įsimintiniausi festivalio autoriai su savo skaitymo maniera mano galvoj išliko trys: 1. Rolandas Rastauskas su muzikiniu performansu, talkinant perkusininkui Arvydui Jofei, „Tarkovskis Gotlande“; 2. Kęstutis Navakas paskutinįkart atvažiavęs rateliuose ir taip skausmingai skaitęs tekstą apie fleitas: „Viskas buvo gerai bet ko jis čia atsinešė tą savo fleitą...“ ir trečias – turbūt labiausiai įstrigęs Levas Rubinšteinas su savo „Reguliariu rašymu“. Šitai trijulei skiriu po palmės šakelę, per daug čia išsiplėčiau, bet ką padarysi, malonu žerti atsiminimų nuotrupas, o jūs prašėt, tai kentėkit...
– Užduosiu Jums šiųmetinio festivalio temos klausimą – ar geri poetai vagia?
– Geri poetai, manau, skolinasi, cituoja, permontuoja mylimus tekstus. Jie per geri, kad imtų vogti žodis žodin. Turiu apie tai porą mėgstamų posakių iš dailininkų pasaulio: „Kūrybingai pasiskolinti – tai tuo pačiu grąžinti skolą“ (Justinas Mikutis), „Genijaus priedermė – surinkti iš aplinkos visa, kas gera bei didinga ir paversti dar didingesniu“ (Pablo Picasso).
Tai ir aš vadovaujuosi šiais patarimais. Ir ką mes turime, ko nebūtume iš ko nors gavę? Taigi kiekvienas iš mūsų esame puodas, kuriame suverda įvairūs prieskoniai iš mus supančios aplinkos, mes kunkuliuojame, verdame sriubą – savo meną – o kad ta sriuba kiekviena skirtingo poskonio, tai tik todėl, kad ingredientų proporcijos skirtingos, na, dar virimo temperatūra.
– Ar turite svarbiausių savo gyvenimo poetų Olimpą?
– Turiu. Pirmiausia tai Oskaras Milašius su savo kadaise, jo eilėraščius persirašinėjau ranka iš pažodinio vertimo knygos, verstos Valdo Petrausko. Po to dėkime Rainerį M. Rilkę su daiktų apoteoze, Czesławą Miłoszą su kavine, Jacques᾽ą Prévert᾽ą su patarimais, kaip nupiešti paukštį, su sraigėmis, skubančiomis į lapo laidotuves, Wisławą Szymborską su katinu vienu namuose, kurio šeimininkas jau nepareis... Tegul šiton užstalėn sėdasi lietuviai: Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vytautas Bložė, pridėkim gyvus bičulius kompanijon: A. Mikutą su vyšniom neprisirpusiom ir Voverių sapnais, V. Stulpiną su Šypsenos atradėjais...
– Knygos redaktorius Donatas Petrošius nugarėlėje rašo: „iš G. Latako tekstų gali susidaryti įspūdis, kad jam dvidešimto amžiaus nė nebuvo, kad jis į dvidešimt pirmąjį įšoko tiesiai iš devynioliktojo ar iš dar gilesnės senovės“. Kokie aidai iš senųjų amžių Jumyse aidi skardžiausiai? Ir kokie XIX a. žmonės tebekalba sąmonėje?
– Iš XIX a. ataidi Simonas Daukantas su Antanu Baranausku, o štai Kristijonas Donelaitis iš XVIII a. daug stipriau dudena, su juo galima žodžio smardesį pasitikrinti. Viktorija Daujotytė, apžvelgdama tą mano knygą, Donatui Petrošiui, svarstančiam, ar dar kur nors šitaip žmonės bekalba, atsako: „Ne, tikrai – nei kalbėjo taip, kaip eilėraščiais kalba Latakas, nei kalba. Juolab – nekalbės; ir ne tik dėl to, kad nebežinome daugelio tokių žodžių, net žemaičiai savųjų, nebemokame tokios vingrios sintaksės nei morfologijos, kuria Latakas itin pasikliauja. Jis nirte paniręs į kažkokius neaiškius pasakojimus, kalbėjimus, visokius išgirdimus, kuriais džiaugiasi, gal net renka. Pasirodo kaip gavendininkas, gavendų rinkėjas ir kūrėjas.“ Taigi, netikėkite viskuo, kas eilėraščiuose dedasi ir nutinka kartais po eilėraščio.
– Paklaustas apie savų tekstų redaktorius, esate man sakęs: „Nuomonę išklausau, paskui vėl kažką savaip padarau“. Kaip atrodė eilėraščių dėliojimo ir redagavimo darbas su D. Petrošiumi? Ir kodėl Jūsų tekstuose beveik nėra skyrybos ženklų?
– D. Petrošius, bežiūrėdamas tuos mano raštus, labai korektiškai kelias vietas pabraukė, kad pataisyčiau, kelis eilėraščius pasiūlė išimti, pirma dar turėjo ketinimų suploninti knygą, bet paskui numojo ranka, nes vėl papildydavau, atkasęs kur stalčiuose dar vieną labai vertą tekstą... Natūraliai priėjau prie minimalios skyrybos, nes tas begalinis kablelių miškas tik vargintų skaitytoją, pauzes daro natūraliai nauja eilutė, jei reikia kur stipresnio akcento – dedu brūkšnį, o šauktukais ir daugtaškiais nepasikliauju.
Taško prisibijau. Klaustukas tai – draugas poezijos. Žodis poezija irgi pasipūtėliškas, labiau atitinkantis tiesą – tiesiog eilėraštis. Bet šituos dalykus visi žino, nujaučia, kad taip, mes be reikalo judinam vėją šitom kalbelėm.
– Prieš trejus metus mudu kalbėjomės Jūsų namuose, Kaune. Tuomet rodėte užrašų knygelę ir sakėte: „Užsirašau, nes paskui prapuls, neišprotausiu tokių aukso smilčių“. „Salose“ taip pat esama piešinių, perkeltų tiesiai iš užrašinės-kalendoriaus lapelių. Kuo rašymas ir piešimas į tokio tipo užrašines ypatingas? Ar skiriasi skaitmeninėje erdvėje užfiksuota mintis, eskizas?
– Man tai popieriaus lapeliai, užrašinės, bloknotėliai labai padeda, piešinys talkina eilėraščiui, eilėraštis – piešiniui, ir taip, regis iš nieko, susikuria kūrybinė pelkė, kartais net akivaras, kuriame užsiveisia būsimų eilėraščių ar paveikslų mailius. Svarbu susirasti savo metodą. Man tai tinka gulinėti, rašinėti, skaitinėti, paišinėti, kitas galbūt – atsikelia, atsiprausia, apsivelka baltus marškinius ir sėda kaip šventasis prie kompiuterio balto ekrano.
Man kompiuteris tik įrankis tekstų perkėlimui. Dar teko spausdinti eilėraščius mašinėle, tai žinau, kiek apmaudo sukelia praleista raidė, sukeistas vietomis žodis ir kt. Esu dar iš tų naivuolių mamutų padermės, kurie manėme, kad galėsime apsieiti ir be kompiuterių, ir be mobiliųjų telefonų, bankomatų ir t.t. Naivuoliai aborigenai, sniego žmonės, neandartaliečiai gal ir nėra labai gerai prisitaikę konkurencingai tikrovei, bet turi šansų savo trūkumus paversti privalumais būtent kūrybinėje plotmėje. Tarkime, graužti skulptūras iš medžio ir kaulo, užuot spausdinus jas 3D spausdintuvu...
– Jūsų knygos apimtis solidi – įstabu, kad nors eilėraščių daug, vis tiek išlaikote toną, neišplaunate grynuolių. Kiekvienas tekstas, rodos, savo vietoje. Labiausiai man patiko eilėraščiuose išlendantis pasakorius, tautosakiniai, pasakiškieji motyvai.
Rašote: Tasmanijos tigrai sterbliniai / ir dryžo kailio vilpišiai / jūrų vilkai romo prisisiurbę / paisto kad žuvys salų savo / nuogom krūtinaitėm maitinančios / pamestus kūdikius ir sūpuojančios / juos vygėse iš karnų / dėvinčios ne jupas – kelnes / kurias prieš naktį pasiseda / ir vėl pas žuvis brenda („Salų žuvys“). Ar pamenate, kada supratote, kad viskas – knyga jau yra? Ar gyvenimo ir pasaulio realijos turėjo kokių nors įtakų kuriant ir dėliojant rinkinį?
– Šiaip tai knygų nerašau (bent iki šiol nerašiau), rašau pavienius eilėraščius. Paskui jie subrandina knygą, darau daiktą iš to, ką turiu, kokios skiautės, tokia ir antklodė, skiautinių menas. Iš anksto nesugalvoju, kokie ir apie ką turėtų būti eilėraščiai – tai toks įnoringas meno žanras, kad jis tave veda, ne tu jį. Kai turi pluoštą tekstų, jau gali grupuoti, dėlioti, režisuoti.
Septyneri metai buvo prabėgę nuo ankstesniosios mano knygos, žinojau, kad stalčiukuose, užkaboriuose, terbose yra prisikaupę visokių nesušukuotų tekstų, tai ir pasiskambinau leidėjui Juozui Ž., ar neišleistų man knygos, juolab artėjo jubiliejinis gimtadienis, Žitkauskas entuziastingai man pritarė, parašė projektą, kuris laimėjo finansavimą ir nieko kito nebeliko, kaip tik rengti knygą. Vasarį prasidėjo karas, apėmė visa ko beprasmybė, rezignacija, tačiau gyventi toliau reikia, įsipareigojimus vykdyti reikia, tai ir ėmiausi knygos.
Nors ir nebemačiau prasmės šokiui maro metu. Karo tema parašiau vienui vieną eilėraštį apie vaikus, stebinčius milžino paukščio šešėlį ir Ranką. Eilėraščius papildėme eskizais, sekėsi rasti piešinių ir tekstų sąsajas, stebėtis atsirandant papildomoms prasmėms. Daryti taip, tarsi darytum paskutinį savo darbą – teisinga pozicija, mums tokiems trapiems sutvėrimams taip derėtų ir gyventi, o jei Ranka susimylės dar skirti dienų ir darbų, ką gi – ačiū ir padėkdie.
– Kaip sumąstėte eilėraščius suskirstyti į penkis skyrius ir apgyvendinti būtent tokiose – Kaulų, Veidų, Pelėdų, Spragtuko ir Mėnulio – salose?
– Kai pradėjau savo eilėraščių pluoštą dėlioti, skyriai savaime ėmė rastis. Turėjau mintį, kad reikia pradėti nuo archaikos, nuo senųjų dainų atgarsių iš medžio ir kaulo laikų. Dainos perslinko į gavendas – keistas istorijas, supintas iš vaikystėj girdėtų kraupių ir juokingų nutikimų, kuriais nebūtina tikėti, bet išgyventi tenka.
Ar tie įvykiai, kaip ir mitai, kažkada buvo – kažin, jie vyksta dabar, mumyse, tam jie ir mitai. Taip radosi Kaulo sala. Veidų sala tai žmonių portretai, Nekalendorinių šventųjų galerijos tąsa. Pelėdų sala tai manoji lyrika, tokia, kokia jau man pavyksta, šnabždėti karštai apie meilę nemoku, o štai Spragtuko salon nugulė istorijos, kartais artimos pasakoms, galimiems kino scenarijams, seniems filmams. Paskutinė, Mėnulio sala tai vėl kažkas panašaus į dainas, į lyriką, kad liktų kas, jei kada numirčiau.
– Jūsų cituojamo eilėraščio istorija yra ne iš piršto laužta, mano paties girdėta versija, kodėl pirmos laidos 1925 m. 1 cento nominalo monetų yra mažai išlikę, o antros laidos, t.y. 1936 m. kalimo – normaliai, proporcingai kito nominalo monetų skaičiui.
Mes dažnai juk negalime paaiškinti, kodėl vieni dalykai traukia, iš kur tas estetiškų dalykėlių: raktelių, šaukštelių, dėželių, monetų ir medalių pamėgimas. Nežinau, bet tai many iš giliai, iš baisiai seniai, gal čia kalti geniai, kas čia dabar pasakys.
Taikomoji dailė, miniatiūristo darbas man labai priimlus, o monetos su medaliais tai apskritai nuostabūs dalykėliai, juose visa parašyta, pavaizduota, ir vertė, ir metai, ir valstybės ženklai, ir žmonių galvos, ir net autoriaus inicialai; medalio meno žanre einama toliau – palieku savo pirštų įspaudus, ne tik vardus ir žmonių šnobelius, t.y. nosis. Ir dar ta kolekcionieriaus aistra surinkti krūvon, žiūrėti, gretinti, džiaugtis kaip geležėlę radus. Iliuzija, kad kažkas po šia saule yra tikrai gražu, verta, saugotina.
– Pusę gyvenimo dirbate mokytoju – kaip šis darbas Jus gludino ir tebegludina kaip žmogų ir kaip menininką?
– Gal gludina, kadangi profesija tiesiogiai susijusi su menais, apie juos ir kalbamės su vaikais, paišome, tiesiog leidžiame laiką tapydami. Kaip ir rašymuose ieškome savo dar nežinomos teritorijos, tamsiosios mėnulio pusės, kurioje tikimės rasti, ko dar nebuvo. Kadangi, kaip sakote, pusę gyvenimo čia praleista, gludinimosi neišvengta. Tai ir gludinu save, o ir kitus, toks jau, matyt, planas – turi kažkam būti naudingas, kad Sodininkas mus nenurinktų nuo medžio kaip nenaudingus vikšrus ir nepakastų kur sodo kampe.
– Ko palinkėtumėte esamiems ir būsimiems Jūsų eilėraščių skaitytojams?
– Laimingi jūs žmonės, kad turite akis ir galite skaityti, laimingi jūs, kad turite laiko skaitymui, laimingi, kad turite štai knygų, kad gyvenam po taikos dangumi. Jūs gal netgi ir rašote? Tuomet esate dar laimingesni.
