Kartais skaitai poeziją, ir supranti, kad ji gera – galėtum pateikti argumentų, kuo tas tekstas ypatingas, išsiskiria bendrame kontekste. Tačiau didelio jaudulio tame nėra – tik dar vienas geras eilėraštis.
Kitaip buvo šįkart, nes B. Grašytės-Black knygą priėmiau labai asmeniškai – kai skaičiau, kūnu ėjo pagaugai ir kartais gerklėje užstrigdavo gumulas. Patiko, kad eilėraščiuose iškyla tautosakiniai motyvai, mirtis pinasi su gyvybe, o labiausiai sujaudino iš atminties traukiami vaizdai, kuriuose šiek tiek mačiau ir savęs pačios. Dar nustebino, kad jos tekstuose visai nėra miesto ir populiariosios kultūros atšvaitų.
Ką reiškia, kai pirmoji knyga išsyk būna įvertinta ir pastebėta? Apie tai, ir ne tik tai, mudvi ir pasikalbėjome.
– Sveikinu gavus Jaunojo jotvingio premiją! Ką tau reiškia šis apdovanojimas? Ar knygos sėkmė – premijos ir skaitytojai – prisideda prie Tavo, kaip rašytojos, savivokos, požiūrio į rašymą?
– Dėkui, Jurga. Ši premija man labai ypatinga, kaip ir pats festivalis. Gal dėl to, kad į festivalį važiuodavau nuo pirmųjų studijų metų, matydavau įvertinamus tuos autorius, kuriuos pati mėgau ir skaičiau. Apskritai, malonu, kad knyga pastebėta, tiek premijos, tiek skaitytojai leidžia pajust, kad tai, ką darai, svarbu ne tik tau pačiam.
– Šį, trisdešimt ketvirtąjį, „Poetinį Druskininkų rudenį“ praleisi San Diege, o kada festivalyje apsilankei pirmąkart? Papasakok kokie žmonės, vaizdai, garsai, kvapai išnyra iš atminties? Ar pameni, kas tada tapo Jotvingiais?
– Mano pirmasis PDR’as buvo 2012-ais, kuomet, jei nemaišau, Jotvingio premija buvo apdovanotas Rimvydas Stankevičius, o Jaunojo jotvingio – Indrė Valantinaitė. Žavėjausi ir tebesižaviu abiem autoriais. Tais metais VPU suorganizavo autobusiuką, kuris norinčius vežė į festivalį, pakeliui dar sustojom Merkinės piramidėj.
Prisimenu, jaučiausi lyg patekusi į kažkokį kitą pasaulį, visko ten buvo: susibičiuliavimų, ilgiausių pokalbių, netgi įsimylėjimų. Įstrigo Kęstutis, kažkuriais, jau vėlesniais, metais, paryčiais, įsakmiai dalijantis patarimus apie meilę, širšių lizdas mano kambaryje, šokiai (nors anaiptol nesu mėgėja šokti), kuriuose jokiais judesiais neapsijuoksi, liemenėlė, iškelta su festivalio vėliava, kepsnys „Širdelėj“ pusryčiams. Kas nors sakys, o kur poezija? Visur ir niekur.
– Skaičiau tavo knygą labai asmeniškai, daug patirčių buvo kažkuo pažįstamos, tarsi kartu dalinčiausi dalele atminties. Tik suglumau, ar tie alyvmedžiai iš tiesų augo Grašių kaime, ar tyčia įdėjai tokį augalą dėl pavadinimo konotacijų? Taip pat Grašių kaimo pavadinimas – ten nuo seno gyveno jūsų giminės, ar tiesiog pavadinimų sutapimas?
– Alyvmedžiu kaime vadindavome alyvą, sakau „vadindavome“, bet gali būti, kad vadinau tik aš. Tačiau man labai tiko ir alyvmedžio simbolika, tarsi tas vaikystės žaidimo sandėris su pasauliu yra taikos sandėris, nepertraukiamas, tvirtas. Alyvmedžių Grašiuose tikrai nebuvo, juos pirmąsyk pamačiau San Diege, mokyklos, kurioje šiuo metu dirbu, kieme.
O dėl Grašių – teko girdėti, kad kaimas tokį pavadinimą gavo dėl to, kad kai kažkokiu metu buvo reikalaujama visiems lankyti bažnyčią, buvo šeima, kuri priešinosi ir nėjo, o už tai turėjo mokėti baudas grašiais. Galbūt koks istorikas rastų kažkokių nesutapimų, tačiau aš žinau tik tokią istoriją.
– Rašai: Šis eilėraštis apie nuotrauką, / Kurioje esu dar negimusi: / Prie vištidės kabo / Pusmetriniai varvekliai – / Juose / Jau šiek tiek / Atsispindžiu. Ar tebeturi sentimentus keliančių daiktų, senų nuotraukų? O gal visa tai kaupi savyje ir neapsikrauni atmintimi fiziniu pavidalu? Mėgini dokumentuoti, kažkaip išsaugoti atsiminimus iš savo dabartinio gyvenimo?
– Dėkui pamotei, turinčiai puikią fotografės akį, su broliu sukaupėme didžiulį nuotraukų albumą, kuriame užfiksuota nemažai vaikystės, o man labiausiai patinka, kad ji nepagražinta. Pavyzdžiui, tupiu su broliu prie paskerstos kiaulės, kurią svilina kaimynas, mano pirštinės nevienodos, viena per maža. Kitoj nuotraukoje sėdžiu prie televizoriaus, mano plaukai riebaluoti, rankose – didžiulis kaulas, nuo kurio dantimis plėšau mėsą ir t.t.
O iš daiktų mažai kas likę, kadangi nemažai krausčiausi. Turiu bobutės Bronės austą juostelę, rankšluostį, tetos Genutės antros vestuvių dienos suknelę, kurią 1986-ais metais jai pasiuvo jau minėta bobutė, beje, labai veržiančią riešus, tačiau gražią, su „kvarbatkom“, kokias septynias mamos nuotraukas ir, atrodo, viskas. Gal dėl to dabar mėgstu rinkti man brangius niekelius. Ne visai pasitikiu atmintimi, ji daug ką pradangina, todėl gerai turėti ką nors, kas primena tai, ką nori išsaugoti. Gal kas mane supeiks, bet džiaugiuosi ir technologijomis, kadangi bet kada galiu paklausyti prieš kelis metus iškeliavusios tetos balso žinutės, paskaityti žiemos naktį jos rašytą žinutę: „nebijok vėjo, mažute“, pasklaidyti studijų metais pirmaisiais išmaniaisiais telefonais fotografuotą bendrabučio gyvenimą, apžiūrėti besikeičiančius draugų veidus.
– Mane sujaudino Tavo knygos dedikacija mamai, gal dėl tolesniuose eilėraščiuose atsirandančio pamotės motyvo, o gal dėl to, kad pati gana anksti netekau mamos ir taip pat dedikavau jai savo knygą. Kokias netekčių įtakas savo gyvenime ir kūryboje įžvelgi? Ar eilėraštyje inkrustuoti praeities motyvai padeda kažkaip kitaip pažvelgti į ilgesį, neteisybės jausmą?
– Mamos neprisimenu, jos vaizdą susilipdžiau iš nuotraukų, pasakojimų, retų sapnų (kažkada sapnavau, kad ji yra didžiulė medinė skrynia), savęs. Ji taip pat kūrė, rašė pasakas, mėgo eilėraščius, man iš karto buvo aišku, kad knygą dedikuosiu jai. Beje, įrašiusi dedikaciją supratau, kad beveik niekada nesu linksniavusi jos vardo.
Eilėraščiuose ilgesio neišvengiu, juose šmėsteli žmonės, kurių jau nebėra, tačiau priimu gyvenimą tokį, koks jis yra, nekeliu klausimo, kas teisinga, o kas ne.
– Esi minėjusi, kad poezija susidomėjai atradusi Jono Strielkūno eilėraščius ir buvai netgi nusprendusi kasdien išmokti po vieną jo eilėraštį. Esi su juo susitikusi gyvai? Tau svarbu pamatyti ir pabendrauti su patinkančiu autoriumi?
– Jonas Strielkūnas mirė būtent tais metais, kuomet atvykau studijuoti į Vilnių, tad gyvai su juo susitikti taip ir nepavyko. Nors mokyklos laikais tikrai svajojau, galvojau, įdomu būtų pamatyti, koks tas žmogus, kurio eilėraščius skaičiau pirmyn-atgal, kurie man tokie artimi, savi.
Pirmasis mėgstamas autorius, kurį pamačiau skaitantį gyvai, buvo Rimvydas Stankevičius. Mokiausi dvyliktoje klasėje, kuomet jis su Andriumi Bialobžeskiu ir Domantu Razausku Utenos Miškinių bibliotekoje pristatinėjo „Valhalą“ – anksčiau nebuvau tokių renginių mačiusi. Manau, kad pabendrauti su patinkančiu autoriumi gal ir ne tiek svarbu, nebūtinai toks kiekvienas pabendravimas apipils tave išminties perlais, patiks, tačiau labai vertinu galimybę išgirsti mėgstamą autorių skaitantį savo tekstus.
– Ar mėgai lankytis bibliotekose paauglystėje? Koks santykis su jomis dabar?
– Bibliotekas visada labai mėgau, aišku, esu užuomarša, todėl dažnai praleisdavau knygų grąžinimo terminus. O kartą, mokyklos laikais, net užsirašyt pasiimtąją pamiršau, išlėkiau su pasakų knyga „Boba velniui ant ragų“ net nepasidairiusi. Paskui buvo gėda grąžinti, jaučiausi kaip vagis, į biblioteką įnešiau paslėpusi ją po megztiniu, kad tik niekas nepamatytų. Nepamatė. Dabar dažnai perku knygas, kadangi noriu jas turėti, ne tik perskaityti.
– Tavo eilėraščiuose esama velnių, dvasių ir siaubo, atskiestų skaidrumu, saugumu. Vaikystėje buvai lengvai įbauginama, o gal kaip tik mėgai siaubą, šiurpes ir sąmoningai to siekdavai?
– Vaikystėje buvau (o gal net ir iki dabar esu) labai lengvai įbauginama, nenorėjau pamatyti nieko, kas nepriklauso šiam pasauliui. Sekiodavau broliui iš paskos, jis mane visur lydėdavo, o jei jau tekdavo kur nors eiti vienai, melsdavausi arba dainuodavau, kad tik užgožčiau visokius nepažįstamus krebždėjimus. Slėpiau po lova Vytautės Žilinskaitės knygą, nes bijojau Stasio Eidrigevičiaus iliustracijų.
– Kokią reikšmę vaikystėje Tau turėjo velnio figūra? Kuo ji buvo pranašesnė, tarkim, už raganas ar kitas pabaisas?
– Velnias man atrodė labai tikras, o raganos – iš pasakų, sugalvotos. Kažkada tėvas pasakojo, kaip ėjo namo iš šieno vežimo talkos, aišku, išgėręs, jau namus beveik ranka gali pasiekti, bet staiga atsiduria prie eglyno. Taip kelis kartus ėjo namo ir „nedaėjo“, iki kol pasakė „velniau, laisk man parait nama“. Ne vieną kaimyną einantį namo velnias taip klaidino, vedžiojo. Tokios istorijos tą velnią labai sugyvino.
– Man atrodo, šis eilėraštis puikiai nusako Tavo knygoje juntamą atmosferą, iš rūko iškylančius vaizdinius: Dar tik pradėtas eilėrašti, / Esi pirties veidrodėlis, / Apmūsijęs agrastų krūmas, / Sunkiai matanti / Astigmatinė mano akis. O kokią reikšmę vaikystėje Tau turėjo populiarioji kultūra ir miestas?
– Miesto mano vaikystėje beveik nebuvo. Jau Tauragnai atrodė visai nemažas miestas, Utena – tolima, klaidi, beveik kaip Vilnius. O populiariąją kultūrą žinojau iš žurnalų. Su bendraklasėmis rinkdavome įžymybių iškarpas, plakatus, mainydavomės.
– Pameni pirmą kartą, kai atsidūrei didmiestyje? Kaip prisijaukinai asfaltą, daugiaaukščius ir nepažįstamus žmones?
– Vilnių mačiau kai su mokykla važiavome į Europos skulptūrų parką, cirką ir, aišku, Akropolį. Tame milžiniškame prekybcentry pasiklydau, verkiau, o kai grįžau į autobusą, daug kas juokėsi. Dar tos kelionės kaip per miglą atsimenu kelis stiklinius pastatus ir upę. Vėliau, kai man buvo dešimt metų, močiutės pusseserės pasikvietė mėnesiui į Vilnių, į Karoliniškes. Ėjome iš Grašių į Tauragnus pėsti, kur mane tos tetos turėjo pasiimti, ir visą kelią verkiau, kad kaip aš šitiek laiko būsiu be brolio. Bet tas mėnuo netruko prabėgti – atsimenu parkus, daugiabučius, balkoną septintame aukšte, Salotės ežerą.
Į Vilnių atvykau 2010-ais metais studijuoti lietuvių filologijos. Dabar galvoju, kad tas miesto prisijaukinimas įvyko labai natūraliai, vis dažniau Vilniuje likdavau ir savaitgaliais, nes atsirasdavo planų su draugais, renginių, į kuriuos norėjau nueiti. Dabar Vilnius – mano mėgstamiausia vieta būti.
– Ir Tu, ir kitas Jotvingių laureatas, Gvidas Latakas, esate ne tik menininkai, bet ir pedagogai. Kuo Tave įtraukė mokymas? Turi mėgstamiausią mokinių amžiaus grupę?
– Mokymas pasirodė prasminga labiausiai neužmigti leidžianti veikla. Mokydama literatūrą galėjau sau leisti dalintis tuo, kuo gyvenau, ką skaičiau. Visada sakau, kad įdomiausia mokyti pirmokus ir dvyliktokus, jie man atrodo tikriausi ir nuoširdžiausi, labiausiai užklupti gyvenimo.
– Pameni kokių nors su mokyklomis susijusių kuriozų, už širdį griebiančių istorijų?
– Kuriozų ir širdies griebiančių istorijų mokykloj dirbdamas net ir norėdamas neišvengsi, tik jų tiek daug, jog sunku atsirinkti. Vienais metais elektroninės muzikos gerbėjas po pamokos pareiškė, kad jam labai patiko Juditos Vaičiūnaitės eilėraščiai – šį atvejį dažnai prisimenu, kai apie ką nors imu galvoti stereotipiškai. O šiaip – nebekonkretinant – už širdies griebia, jei pavyksta susikurti ryšį su mokiniu, kai jis tavęs iš tikrųjų klausosi, pasitiki, perskaito arba pabando perskaityti kūrinį, kuris tau labai artimas, drąsiai dalijasi savo mintimis.
– Kuo skiriasi buvimas poetu Lietuvoje ir Amerikoje?
– Kadangi Amerikoje gyvenu tik antrus metus, į šitą klausimą man dar sunku atsakyti. Žinau, kad čia nėra lengva išleisti knygą geroje leidykloje, o pats leidimo procesas labai ilgas. San Diege rašytojų susibūrimų, renginių, festivalių vos vienas kitas. Šį rudenį netoli esančiame knygyne poetas Kazim Ali pristatė savo rinktinę, džiūgavau, nes tokie renginiai labai reti.
– Ar bijai rašymo pauzių? Kokią ilgiausią esi turėjusi? Rašai tik vedina įkvėpimo, ar moki prie savo meninių tekstų dirbti disciplinuotai?
– Rašymo pauzių nebijau, gal todėl, kad niekada nenusistatau sau rašymo terminų, nespaudžiu savęs. Kada užsinoriu ką nors parašyti, tada ir rašau. Nežinau, kaip yra geriau, neabejoju, kad disciplinuotai rašantis žmogus yra produktyvesnis, tačiau disciplinos šioje srityje aš dar nemoku.
– Ko palinkėtum Birutei Grašytei, kuri galbūt atras šį interviu po dvidešimties metų? Kokią žinutę prisegtum ateičiai?
– Būsiu penkiasdešimties, skamba rimtai ir solidžiai, neabejoju, ir pasaulis bus labai kitoks. Patarimų jokių nedalinsiu, tik paprašysiu atsargiai skraidyti tais visokiais skraidamobiliais, neiškeisti realybės į virtualybę. Taip pat paprašysiu neapleisti artimųjų ir draugų.
