„Organizuodami šį festivalį norėjome ne tik tęsti tradicijas, bet ir pristatyti naujovių, – sako festivalio direktorė Jurga Mandrijauskaitė-Ruškienė. – Todėl ne pirmą kartą besilankantys knygų mėgėjai „Open books“ rado ne tik tai, ką jau įpratę matyti – diskusijų forumą, kuriame aptartos su knygų, kultūros lauku, jo finansavimu susijusios problemos, naujų lietuvių autorių knygų pristatymus, susitikimus su užsienio svečiais, kurių šiemet sulaukėme iš įvairiausių literatūros sričių, bet ir naują premiją, kuri, tikiu, dar labiau įkvėps negrožinės literatūros kūrėjus, bei redagavimo temoms skirtą konferenciją REDA. Iš skaitytojų susidomėjimo akivaizdu, kad Vilniui tokio festivalio, apjungiančio literatūrinę bendruomenę, reikia: šiemet festivalyje per abi dienas apsilankė apie 500 žmonių“.
Apdovanota knyga apie S.Gedą
Lietuvos literatūros lauką šiemet papildė nauja premija – ją įsteigė elektroninių ir audio knygų platforma Antanukas.lt „Už negrožinės knygos grožį“. Nemažai literatūros kritikų atkreipia dėmesį, kad būtent negrožinė literatūra pastaraisiais metais Lietuvoje išgyvena pakilimą, rašomi įvairiausių sričių tyrimai, patraukliu būdu supažindinantys skaitytojus su įvairiomis mokslo, kūrybos sritimis, tuo pačiu ir edukuodami visuomenę. Šios premijos dydis – vienas didžiausių Lietuvos literatūros srityje ir siekia 6000 eurų.
Šiais metais komisija premiją skyrė Rimanto Kmitos knygai „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“, kurioje jis bando perteikti šio vieno svarbiausių XX amžiaus Lietuvos poetų kūrybos esmę, suprasti jo asmenybę.
Atsiimdamas premiją R.Kmita sakė, kad apmaudu, jog Lietuvoje mokslo populiarinimo literatūros sklaida nėra skatinama, ir džiaugėsi, kad dabar atsirado privatūs rėmėjai, kurie rūpinasi negrožine literatūra. Jo manymu, Lietuvoje parašoma daug įdomių, svarbių tyrimų, tačiau dalis mokslininkų nemato prasmės tai paversti knygomis, kiti sako nežinantys, kaip tai pateikti patrauklia forma. Tad galbūt premija irgi gali būti didesnė paskata tokios literatūros kūrimui.
Svarbiausia – mąstyti kaip skaitytojui
Šiemet festivalis sulaukė svečių iš užsienio, kurie pristatė skirtingų žanrų, skirtingo požiūrio į literatūrą sritis. Prancūzų rašytojas Lourent'as Gounelle dėl tokių knygų kaip „Dievas visada keliauja incognito“, „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“ ir kitų itin populiarus visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje – jo knygas leidžiančios leidyklos „Alma littera“ atstovai teigia, kad jis – vienas perkamiausių užsienio autorių mūsų šalyje. Nors autorius sako, kad „aš nieko neišgalvojau ir neketinu pateikti naujo, genialaus laimės recepto. Tik noriu padėti skaitytojams suvokti, kokios iš tikrųjų vertingos yra paprastos tiesos, kurias kažkodėl dažniausiai pamirštame“, visgi susitikimas su juo sulaukė didelio dėmesio žmonių, kurie norėjo suprasti, kokį laimės receptą surado autorius pats sau.
Pats rašytojas sako, kad jo sėkmės receptas – rašyti taip, kad jo mintis suprastų kuo daugiau žmonių. „Tačiau rašyti paprastai nėra paprasta“, – pripažino jis. Rašytojas taip pat įspėjo, kad rašydamas tokiu stiliumi turi būti pasiruošęs tam, kad literatūros kritikai gali žiūrėti kreivai į tavo kūrybą.
„Kuomet rašau prie savo kompiuterio ekrano, nuolatos galvoju apie jus. Kiekvieną minutę, sekundę aš galvoju apie skaitytojus, apie tai, kaip aš, kaip skaitytojas, pajausiu, suvoksiu šitą tekstą“, – sakė bestselerių autorius. Į klausimą, ar jam pavyksta įsijausti į jaunesnės kartos problemas, jis atsakė: „Aš nenoriu senti, su tuo nesutinku. Mano širdyje visuomet trisdešimt metų“.
„Turiu rašyti apie tai, kas nepatogu“
Didelio dėmesio festivalyje sulaukė ir britų žurnalistė, karo korespondentė Christina Lamb. Knygomis „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ bei „Aš esu Malala“ išgarsėjusi autorė savo kūriniuose paliečia dažnai nutylimą temą – smurtą prieš moteris karo zonoje.
„Tiesiog jaučiu turinti rašyti apie tai, kas nepatogu, negalime to ignoruoti“, – sako Ch.Lamb, rašanti temomis, kurias skaitytojams sudėtinga skaityti dėl vaizduojamos prievartos, žiaurių scenų.
Ji sakė esanti šokiruota, kad 2023 metais, laikais, kai mes daug kalbame apie žmogaus teises, vis dar karo zonose vyksta prievarta prieš moteris, tai vyksta sistemiškai, kariai specialiai apmokomi prievartauti: „Tai – žiauri tiesa“.
Pasidalinusi savo gausia patirtimi iš karo zonų, ji prisipažino dažnai jaučianti beviltiškumą dėl to, kad moterys pasakoja apie patirtą pažeminimą ir tuo pačiu pasakoja, kad niekas nebuvo nubaustas, niekas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Sudėtinga jai dirbti karo zonose ir dėl to, kad žurnalistų niekas nemoko, kaip bendrauti su žmonėmis, patyrusiais traumas, tad ji kiekvieną kartą turi ieškoti tinkamų žodžių, intonacijų, kaip prakalbinti šias moteris.
„Jūsų literatūra labai rimta“
Literatūros gurmanų dėmesio sulaukė rašytojas Andrew Komarnyckyj, kuris savo knygoje „Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas“ ironišku žvilgsniu nagrinėja literatūros pasaulį, rašytojų ir skaitytojų, kritikų santykius. Itin entuziastingai nusiteikęs rašytojas buvo sužavėtas tiek Vilniumi, teik festivaliu „Open books“. „Jūsų literatūra – labai rimta, – susitikimo Vilniuje metu sakė A.Komarnyckyj. – Džiaugiuosi, kad pristačiau kitokią literatūrą“.
„Visų pirma – tai juokinga knyga“, – sakė rašytojas, kuris pripažino, kad šios knygos rašymas jam buvo didelis malonumas, jis daug juokėsi iš savo paties pokštų. Jis knygą rašė kaip tradicinį romaną, apjungdamas jį su postmodernistiniu požiūriu į literatūros kritiką.
Kalbėdamas apie savo kūrybinius principus, jis teigė, kad rašymas turi būti provokuojantis, todėl nebijo net ir blogų atsiliepimų apie savo knygas. Paklaustas apie tai, kas jam nepatinka šiuolaikinėje literatūros leidyboje, jis išskyrė žvaigždžių autobiografijas, kurias išties parašo kiti autoriai. „Žvaigždės gauna sutartį knygos leidybai vien todėl, kad yra žvaigždės. Manau, kad tai nėra teisinga“, – sakė A.Komarnyckyj.
Sovietmečio ir dabartinio režimo Baltarusijoje patirtys
„Pegaso“ salėje festivalio metu buvo galima susipažinti su per metus išleistais lietuvių autorių darbais – nuo romanų iki naujų istorinių atvėrimų, negrožinės literatūros, poezijos knygų. Susitikimuose dalyvavo ir savo knygas pristatė Akvilina Cicėnaitė, Virginija Kulvinskaitė, Danutė Kalinauskaitė, Jurga Tumasonytė, Jaroslavas Melnikas, Stays Eidrigevičius ir kiti.
Jau tradicija tapo ir tai, kad festivalyje vyko su literatūra susijusios diskusijos, Šiemet diskusijų forume literatūros, kultūros laukas nagrinėtas įvairiais pjūviais. Daug dėmesio sulaukė diskusija apie pinigus kultūros lauke, apie alternatyviųjų, kitokių finansavimo šaltinių paieškas. Birutė Davidonytė, kalbėdama apie kartu su Dovydu Pancerovu parašytą knygą „Pranešėjas ir prezidentas“, dalinosi įžvalgomis, kaip knygos, žurnalistiniai tyrimai gali keisti visuomenę, politinius procesus.
Šiemet festivalio tema buvo moterų vieta literatūroje ir nauji žvilgsniai į jų kūrybą, tad festivalyje diskusijos metu buvo kalbama apie tai, kokios naujos knygos apie moteris menininkes buvo pristatytos pastaruoju metu, ką jos atskleidžia mūsų kultūroje.
Sovietmečio traumos, patirtys – vis dar skaudi, dabartį liečianti tema, tad diskusijoje „Nauji žvilgsniai į sovietmetį: šeimos, seksualumo, gyvenimo būdo tyrinėjimai“ pažvelgta į tai, ką apie mūsų visuomenę sovietiniame laikotarpyje apsako tyrimai, nagrinėjantis architektūrą, seksualumą ar nomenklatūros skundus.
„Open books“ festivalis sulaukė ir svečių iš Baltarusijos – leidyklos „Pflaubaum“, 2019 metais įsikūrusios Minske, šiuo metu veikiančios ir Lietuvoje, redaktorė Alena Kazlova kartu su rašytoja Vika Biran diskusijoje „Ką veikia baltarusių moterų leidykla Vilniuje?“ pasakojo apie tai, ką reiškia leisti knygas šių laikų Baltarusijoje, ką reiškia kurti, kalbėti žmogaus teisių temomis gyvenant užsienyje. V.Biran šiuo metu gyvena Baltarusijoje, ji pati patyrė režimo prievartą, dvi savaites buvo įkalinta kalėjime Minske.
„Per šiuos kelis metus festivalio diskusijų forume palietėme pačias įvairiausias temas – nuo leidybos pandemijos metu iki rašytojų laikysenos karo metu, finansavimo, atlygio už kūrybą, įvairių naujų knygų formų pristatymų. Tikiu, kad festivalis leidžia gilesniu, atviresniu žvilgsniu žiūrėti į literatūros sritį, skatina diskusijas apie naujus iššūkius ir skatina kūrybiškumą šioje srityje“, – sako festivalio programos sudarytojas Audrius Ožalas.
Didelio dėmesio sulaukė konferencija REDA
Šiemet pirmą kartą organizuota redagavimui skirta konferencija REDA. Pirmąją festivalio dieną vykęs renginys sutraukė pilną salę, didelio susidomėjimo sulaukė ir tiesioginė konferencijos transliacija. Tiek šios srities profesionalus, tiek kalbos, redagavimo srities iššūkiais besidomintiems žmonėms pranešimus skaitė profesorius Paulius Vaidotas Subačius, rašytoja Gabija Grušaitė, prozininkė Danutė Kalinauskaitė, leidėjas, vertėjas ir redaktorius Saulius Repečka, tarptautinės leidybos specialistė ir kultūros projektų kuratorė Erika Lastovskytė, Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka ir kiti.
„Man atrodo, svarbiausia REDOJE yra konferencijos turinys ir pagrindinė žinutė: redagavimas yra gyvas procesas, redaktorius ir autorius – bendrininkai, o ne priešininkai, – sako viena iš šios konferencijos kuratorių Aira Niauronytė. – Man atrodo, pavyko suburti bendruomenę. Pavyko suburti autorius, redaktorius, tyrėjus, institucijas, menininkus. Būtų smagu burtis ir toliau, bendrauti, diskutuoti“.
„Pirmoji REDA buvo intensyvi, iššaukė daug emocijų tiek klausytojams, tiek ir mums, kuratorėms. REDOS sėkme laikau tai, kad, regis, pavyko atverti redaktoriaus darbo problematiką, ir dabar galime atvirai kalbėti apie skirtingas redagavimo mokyklas ir ideologijas, kurios, tikiu, visos turi teisę koegzistuoti demokratinėje šalyje“, – sakė kita šios konferencijos kuratorė Ūla Ambrasaitė.
„Redagavimas yra svarbus ir redaktorių reikia. Bet svarbu kalbėti apie autoriaus ir redaktoriaus santykį, redagavimo kultūrą ir rasti bendrą, vienijantį tikslą dirbant kartu. Kalbėtis, diskutuoti, klausytis ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų, o ne užsidaryti barikadose“, – sako kita REDA kuratorė Gabija Grušaitė.
