Pirmieji „Šetenių skaitymai“ įvyko 2022-aisiais. Jie ypatingi tuo, jog, skirtingai nei per festivalį gegužę, į juos kviečiamas ne būrys rašytojų, o vienas užsienio autorius ar autorė. Svarbią Šeteniuose (Kėdainių raj.) gimusio Nobelio literatūros premijos laureato Czesławo Miloszo kūrybinio palikimo dalį sudaro tekstai, iš rašytojo perspektyvos gvildenantys aktualius visuomenės bei politikos klausimus. Taigi, jis itin tinkamas patronas renginiui, kuriame susipina literatūrinės įžvalgos ir nūdienos aktualijas gvildenančios diskusijos.
Praėjusiais metais festivalyje svečiavosi Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič ir ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius. Šiemet su skaitytojais susitiks viena žymiausių ir viena labiausiai į kitas kalbas verčiamų latvių rašytojų Nora Ikstena.
Jau pirmasis Noros Ikstenos romanas „Gyvenimo šventė“ (Dzīves svinēšana, 1998) Latvijoje tapo kultiniu bestseleriu. Ikstena yra itin produktyvi rašytoja, išleidusi net 35 įvairaus žanro knygas. Žymiausia jos knyga – „Motinos pienas“ (Mātes piens, 2015). Tai romanas apie trijų kartų moterų likimą ir pastangas išlikti savimi tarybinėje epochoje Jis buvo parašytas kaip latvių rašytojų kolektyvinio projekto, skirto šalies Nepriklausomybės 100-mečiui paminėti, dalis. Pagrindinės herojės prototipas – tai pačios rašytojos motina, dirbusi provincijos gydytoja. Iš pirmo žvilgsnio tai – istorija apie senelę, motiną ir dukterį Sovietų valdomoje Latvijoje 1969–1989 metais. Tačiau giliau tai ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo: klampi, pilna įtarinėjimų, nepasitikėjimo, apatijos, bet kartu ir alsuojanti artėjančios laisvės nuojauta.
Knyga „Motinos pienas“ pateko į britų premijos EBARD trumpąjį sąrašą ir buvo plačiai šalyje pristatyta. Claire Armitstead (The Guardian) jį pristatė kaip latvių bestselerį, kuris „galingai primena karčią Latvijos istoriją“. Charlie Connelly (The New European) palygino, jog šis romanas „beveik galėtų būti pati Latvija: maža, nuožmiai išdidi tauta, kuri dabar už savo sienų sukelia literatūrinį triukšmą, kurio jau seniai reikėjo“. Anna Aslanyan (The TNS) rašė, jog „Motinos pienas“ piešia gaiviai niuansuotą komunistinio valdymo Latvijos vaizdą: santūrų, be perdėto dramatizavimo ir tuo galingesnį“.
Iš viso į penkiolika kalbų išverstas romanas lietuviškai pasirodė 2019 m. (vertė Laura Laurušaitė, išleido „Tyto alba“) ir susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Pagal romaną „Motinos pienas“ aktorė Birutė Mar (Marcinkevičiūtė) pastatė solo spektaklį, o Latvijoje pagal jį pastatytas ir šiais metais pristatytas filmas (režisierė – Ināra Kolmane), kurio išankstinę peržiūrą Lietuvoje bus galima išvysti rugsėjo 27 d. Kauno kino centre „Romuva“.
Nora Ikstena daug nusipelnė ir Latvijos literatūriniam gyvenimui: ji buvo viena iš prozos festivalio „Prozos skaitymai“ iniciatorių, remiantis jos idėja buvo įsteigti žymieji Ventspilio rašytojų ir vertėjų namai.
Lietuva rašytojai taip pat nesvetima šalis – ji čia dalyvavo savo knygų pristatymuose, bendravo su Sigitu Geda ir Jurga Ivanauskaite. Kaune Nora Ikstena svečiuosis pirmą kartą. Į „Šetenių skaitymus“ ji atvyksta su specialiai šiai progai parašytu eseistiniu pranešimu „Džiugi žinia“, kuriame atsispiria nuo Czesławo Miloszo XX amžiaus istorijos apmąstymų ir pritaiko juos mūsų laikams. Susitikime su skaitytojais ji taip pat atvers su nuolankumu ir džiaugsmu kuriamo naujausio romano „Jona“ puslapius.
Kartu su vyru ir šunimi, vardu Perkons, rašytoja šiuo metu gyvena mažame miestelyje prie Dauguvos, kur gali atsiduoti didžiajam savo pomėgiui – grybavimui.
Filmo „Motinos pienas“ (2023) išankstinė peržiūra vyks rugsėjo 27 d., trečiadienį, 18 val., Kauno kino centre „Romuva“. Susitikimas su rašytoja vyks rugsėjo 29 d., penktadienį, 18 val., Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56).
Pateikiame Ramūno Gerbutavičiaus pokalbį su N.Ikstena, vykusį 2019 metais.
* * *
Rašytoja Nora Ikstena: „Privalome kalbėti, kaip jautėmės sovietų narve, kad vėl į jį neįkliūtume“
Palyginti ramų Noros Ikstenos gyvenimą iš esmės pakeitė romanas „Motinos pienas“. Pasipylė interviu ir kelionės.
Ji pelnė daugybę Latvijos prizų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordiną ir Baltijos asamblėjos premiją.
Į įvairais kalbas išverstas „Motinos pienas“ („Tyto alba“, vertė L.Laurušaitė) – pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie didžiules pastangas išlikti savimi ir žmogumi tarp kolektyvinių sovietų valdžios smagračių.
– Esate prisipažinusi, kad „Motinos pieno“ idėja jums kilo prieš 20 metų. Papasakokite daugiau apie kelią nuo idėjos iki rezultato.
– 1998 metais pasirodė mano pirmasis romanas „Gyvenimo šventė“, kuris į lietuvių kalbą išverstas kaip „Gyvenimas yra gyvenimas“. Jame taip pat pasakojama istorija apie motiną ir dukterį: dukra nėra gyvenime mačiusi savo motinos ir vyksta į jos laidotuves, kuriose klausydamasi pasakojimų ima ją geriau pažinti.
Taip atsitiko, kad šio romano signalinį egzempliorių gavau praėjus dienai po mano pačios motinos laidotuvių. Toks gyvenimo ir literatūros sutapimas manyje tarsi sutvirtino mintį, kad „Gyvenimas yra gyvenimas“ nebus mano vienintelė knyga šia tema.
Nuo tada vis pagalvodavau apie savo santykį su motina, norėjau papasakoti jos istorija. Ji mirė palyginti jauna, sulaukusi 54 metų. Man spalį sukaks 50 metų, tad šiek tiek jaučiasi sunkiai paaiškinama įtampa.
Per tuos 20 metų parašiau daugybę knygų, bet neužmečiau idėjos grįžti prie pasakojimo apie savo motiną. Tuomet buvo pradėta leisti knygų serija „Mes XX amžiaus Latvija“: keturiolika rašytojų įsipareigojo parašyti po romaną apie skirtingus Latvijos istorijos tarpsnius.
Man pasirodė, kad romano „Motinos pienas“ idėja puikiai įsilietų į šią seriją, tad ryžausi jo imtis. Reikia pasakyti, kad „Motinos pienas“ – bene asmeniškiausia mano knyga, kurią buvo labai sunku rašyti. Gal dėl to, kad pasakodama savo šeimos istoriją buvau labai atvira ir savo atžvilgiu gana žiauri, romanas ir sulaukė tarptautinės sėkmės. Turbūt skaitytojams tas skaudus atvirumas patinka.
– Kai skaičiau „Motinos pieną“, prisiminiau austrų poeto Paulio Celano eilėraštį „Mirties fuga“: „Juodąjį rytmečio pieną mes geriame vakare/ mes geriame jį per pietus ir iš ryto mes geriam jį naktį/ mes geriam ir geriam“. Tas juodas pienas susijęs su Holokaustu, o jūsų motinos pienas labiau su sovietine mašinerija. Ką dar jūs norėjote užkoduoti motinos pieno metaforoje?
– Ačiū už labai įdomų palyginimą su P.Celanu. Aš iškart žinojau, kad romanas vadinsis „Motinos pienas“, nes tai labai galinga metafora. Tai pirmasis gyvenimo maistas, bet mano romane motina sąmoningai neduoda jo dukteriai, nes mano, kad jis gali nunuodyti kūdikį. Tai susiję su daugeliu prasmių.
Todėl aš sutikau, kad į anglų kalbą knygos pavadinimas būtų išverstas „Soviet milk“ (liet. „Sovietinis pienas“). Mat tai dar vienas metaforos lygmuo: mes privalėjome gerti tą užnuodytą mūsų tėvynių pieną, kuris buvo susijęs su propaganda, okupacija, svetimumu.
Be to, Latvijoje yra daug gražių poetiškų posakių, susijusių su pienu. Tarkime, kai vasarą einame po lietaus maudytis, sakome: „Vanduo šiltas kaip pienas“. Dar turime tokį posakį, kad rojuje teka pieno ir kisieliaus upės. Ką jau kalbėti apie danguje tarsi į amžinybę nusidriekusį Pieno taką (Lietuvoje jis vadinamas Paukščių taku).
Galų gale aš asmeniškai alergiška pienui, tad romano epizodai, kur mergaitė mokykloje visais būdais bando išvengti gerti pieną, yra autentiški. Įdomiausia, kad tai yra keistas tarptautinis mūsų kartos štrichas: mat tiek Vengrijoje, tiek Anglijoje, tiek Italijoje sutikau daugybę skaitytojų, kurie atsimena ir guodžiasi, kad mokykloje reikėjo gerti šiltą pieną ir dėl to iki šiol jo nemėgsta.
Tad viskas susiveda į tai, kad motinos pienas, viena vertus, yra gyvybiškai svarbus maistas, o kita vertus, nuodai. Tarkime, Švedijoje šis romanas vadinsis „Kartus pienas“. Tai irgi papildo mano metaforą.
– Galima taip pat sakyti, kad šis romanas yra apie dalykus, kurių vyrai nežino arba net nenori žinoti, nes tai moterų pasaulis ir moterų reikalai. Kodėl romane ir kituose jūsų grožiniuose kūriniuose mažiau išraiškingų vyriškų charakterių?
– Literatūros istorijoje labai mažai akivaizdžių pavyzdžių, kad vyras itin jautriai ir galingai pavaizduotų moterį, o moteris – vyrą. Bet aš tuo neteisinu vyriškų personažų trūkumo.
Greičiau tai susiję su latviška tradicija, kuri atsidriekia iš folkloro. Mes turime tokias galingas ikikrikščioniškas deives kaip Laima ar Mara. Beje, pagrindinė deivė Mara aplanko tiek gimstantį, tiek mirštantį žmogų. Ji tokia galinga, kad sujungia visą žmogaus gyvenimo ciklą. Manau, kad mane kažkaip pasąmoningai veikia ši folklorinė tradicija.
Kita vertus, „Motinos piene“ yra toks personažas kaip Jesė. Šį personažą aš skyriau savo tėvui, kuris dabar yra 77 metų, bet puikios formos, nes jis buvo šalia mano motinos per visą tą sunkų jos ligos laiką. Tad Jesė yra toks neaiškios lyties veikėjas, tarsi vyras, tarsi moteris, kuriam būdinga beribė meilė. Ja, ta didžiule dvasine meile, Jesė bando išgelbėti pagrindinę veikėją.
Žodžiu, nėra taip, kad aš specialiai vengiu vyriškų personažų, tiesiog mano tema yra moters gyvenimo misterija ir tos temos ribose aš jaučiuosi užtikrinta.
– Bet jūs rašote biografines knygas apie vyrus, tarkime, apie latvių rašytoją Imantą Ziedonį. Kas jums labiausiai rūpi atskleidžiant tikrų žmonių gyvenimą?
– Labai mėgstu dokumentinį kiną. Esu parašiusi daug scenarijų dokumentiniams filmams. Man patinka stebėti žmones, aiškintis jų poziciją, mąstymą.
Mano biografinės knygos labai įvairios, bet visos jos nėra tipinės biografijos. Pavyzdžiui, knygą apie I.Ziedonį galėčiau net pavadinti stebuklinga.
Mat I.Ziedonis norėjo, kad mes pradėtume rašyti tą knygą po jo trečio insulto, kai jis negalėjo nei kalbėti, nei skaityti, nei rašyti. Jis buvo beveik praradęs kalbos dovaną. Bet galvoje jis nešiojosi knygos apie savo vaikystę idėją. Galų gale mes ją parašėme.
Su I.Ziedoniu praleidau dvejus metus. Tas laikas virto ne tik pastangomis parašyti knygą, bet ir savotiška terapija. Mat berašant šią knygą jam sugrįžo kalbos dovana. Gydytojai tada sakė, kad tos knygos rašymas I.Ziedoniui buvo naudingesnis už bet kokį gydymą.
Įdomiausia, kad tą knygą parašiau aš, bet visi sako, kad ji parašyta tarsi I.Ziedonio balsu. Matyt, aš sugebėjau įsibrauti į jo pasaulį taip toli, kad parašiau knygą taip, kaip jis ją būtų parašęs.
– Skaičiau, kad jūsų susitikimai su skaitytojais taip pat virsta savotiškais psichoterapiniais seansais.
– Kai išleidau „Motinos pieną“, trejus metus važinėjau po įvairias Latvijos bibliotekas. Ir visuose susitikimuose žmonės pradėdavo kalbėti labiau ne apie mano knygą, o apie savo gyvenimą, apie savo artimųjų likimus, apie tai, ką jie patyrė sovietiniais laikais, apie tai, kokie buvo jų santykiai su artimaisiais.
Tad taip, tie susitikimai būna labiau susiję ne su literatūra, o su terapija. Jie beveik visada virsta kolektyviniais psichoterapiniais seansais.
Bet įdomiausia, kad tas pats atsitiko net Japonijoje, kurioje ruošiamasi išleisti „Motinos pieną“. Šioje šalyje dalyvavau viename festivalyje. Japonai buvo skaitę mano knygą anglų kalba. Mes gal keturias valandas kalbėjomės apie sovietinius laikus ir tuometinius žmonių santykius.
Jūs užsiminėte apie Holokaustą. Mes labai daug žinome apie šią žmonijos tragediją, bet pasaulis, kaip parodė japonų pavyzdys, iki šiol labai mažai žino apie tai, ką padarė Stalinas tiek savo tėvynėje Sakartvele, tiek visoje Sovietų sąjungoje, jie yra girdėję mažai realių istorijų iš sovietinių laikų.
– Nors jūs mėgstate sakyti, kad gyvenimas didesnis už literatūrą, bet galbūt ji vis dėlto gali gydyti?
– Taip, literatūra gali gydyti. O XXI amžiuje būtent tai ir yra pats tikriausias literatūros tikslas. Aš net negaliu įsivaizduoti, kaip galima pasakoti fantastines istorijas, kai aplinkinis pasaulis guli ant didžiulės bombos ir nežinai, kas gali atsitikti bet kurią akimirką.
Nors galima sakyti, kad sovietiniai laikai baigėsi, bet juk taip nėra. 2008 metais Rusija įsiveržė į Sakartvelą, vėliau užvaldė Krymą. Visa tai vyksta mūsų, XXI amžiaus gyventojų, akyse.
Taigi daug kas nepasikeitė ir jei mes nekalbėsime apie sovietinį laikotarpį, jei mes nepasakosime, kaip jautėmės narve, kuriame, metaforiškai kalbant, norėdami gero net valgydavome savo vaikus, tai iškils grėsmė, kad vėl sugrįšime į tą narvą.
– Turbūt neatsitiktinai kelis kartus paminėjote Sakartvelą, nes vienas jūsų gyvenimo epizodas susijęs su šia šalimi, ar ne?
– Taip. Mano, deja, jau buvęs vyras buvo iš Sakartvelo. Mes kartu gyvenome dešimt metų. Per tą laiką išmokau gruzinų kalbą, pažinau šią šalį ir šią tautą, kuri itin žavi ramius pabaltijiečius.
Prieš dešimt metų Sakartvele aš priėmiau stačiatikių tikėjimą ir dėl to niekada nepasigailėjau. Iki tol aš nebuvau krikštyta, nes nors nei vienas mūsų šeimos narys nebuvo susijęs su sovietiniu režimu, bet neturėjome tradicijos krikštytis.
Priėmusi stačiatikybę aš tarsi apsibrėžiau savo dvasinį pasaulį ir įgijau dvasinės tvirtybės. Aišku, aš nevaikštau gatvėmis ir neaiškinu, kad tai geriausia religija pasaulyje, bet mano atžvilgiu tai veikia.
– Kai vienas žurnalistas jūsų paklausė, kaip pavadintumėte savo biografiją, atsakėte, kad „Stebėk ir griauk“. Kodėl?
– Tai sakiau su šiokiu tokiu humoru, bet kai geriau pagalvoji, rašytojas būtent taip ir elgiasi. Jis iš pradžių viską stebi, virškina, o tada elgiasi pagal Budos žodžius: „Jei sutikai ožką, turi ją užmušti ir tada tai apmąstyti.“ Būtent taip aš parašiau „Motinos pieną“. Man reikėjo distancijos, reikėjo tų dvidešimties metų, kad galėčiau užmušti tą istoriją ir iš naujo ją pagimdyti.
