Tai sukrečiantis, labai jausmingas, nuoširdus ir asmeninis pasakojimas, prasidedantis 2022 m. vasario 24 d. įrašu, kai Rusija užpuolė Ukrainą, ir pasibaigiantis 2023 m. vasario 24-ąją, praėjus lygiai metams.
Apie save Ana rašo, kad yra „paprasčiausias žmogus. Toks, kokių milijonai. Ne garsenybė ir nepasižymiu jokiais išskirtiniais gabumais. Nepastebėtumėte manęs minioje. Nebent rusvi plaukai galėtų patraukti dėmesį. Aš – mama ir dukra, draugė ir kaimynė, žurnalistė iš pašaukimo ir vaikų psichologė pagal išsilavinimą. Gimiau ir užaugau Charkive. Paprastoje šeimoje.“
Ir štai šią paprastą moterį, kaip ir milijonus kitų pačių paprasčiausių ukrainiečių, vasario 24-osios naktį pažadino baisi žinia. Dabar jau visiškai nesimaskuodamas Putinas ryžosi pradėti atvirą invaziją į Ukrainą. Tą naktį ant daugelio Ukrainos miestų griuvo raketos, rusų pajėgos keliomis kryptimis veržėsi link Kyjivo – šalies sostinės. Penktą ryto autorės gimtasis Charkivas nubudo nuo pabūklų salvių. „Šito negali būt, tiesiog negali būt“, – tokiais žodžiais savo pirmąsias mintis aprašo Ana Gin.
Kitomis dienomis mėnesis po mėnesio Ana vis papildo savo niūrųjį dienoraštį, kuriame autorės kasdienybės, santykių su šeima bei pažįstamais aprašymus keičia paskutinės naujienos iš frontų bei politinių arenų. Kitaip nei tikėjosi Putinas ir jo pakalikai, Ukraina ne tik nepasidavė ir nesubyrėjo, bet pradėjo atsiimti kai kurias teritorijas: „Tačiau yra kai kas daugiau – laimė matyti, kaip mūsiškiai veja Rusijos niekšus iš Ukrainos. Žmonės gatvėse glėbesčiuojasi ir taria išvaduotų Charkivo srities miestelių ir kaimų pavadinimus. [...] MŪSIŠKIAI – jūs neįtikėtini. Apkabiname, mylime, meldžiamės. Laikykitės, labai prašau. Mes viską ištversim, bala jų nematė – to vandens ir šviesos, atsilaikysim.“
Deja, kad ir kaip džiugintų ukrainiečių laimėjimai, Anos Gin knyga nesibaigia galutine pergale. Ukrainoje vis dar vyksta nuožmus karas, vis dar žūsta žmonės, griaunami miestai ir laužomi likimai. Ši knyga – apie karą, bet rašyta ne kariškio, ne istoriko, o „paprasčiausio žmogaus. Tokio, kokių milijonai.“
„Noriu, kad jūs paimtumėte tokią knygą. Noriu, kad jūs ir jūsų vaikai suprastų, kas šiandien dedasi Ukrainoje. Aš matau karą, kuris tiesiog dabar vyksta už mano lango. Ne per televiziją, ne per žinias, ne tviteryje, ne feisbuke, ne telegramo kanaluose. Aš matau jį pro savo langą.
Norite trumpos versijos? Prašom. Putino režimas, Kremliaus propaganda, rusų pasaulio adeptai, imperinis blogis, niekšai čia ir dabar bando sunaikinti mano šalį – Ukrainą. Mes priversti gintis. Grumtis už savo laisvę ir nepriklausomybę. Kaina milžiniška. Žūva žmonės, į šipulius byra statiniai, šeimos, likimai, svajonės. […]
Aš vardu Ana Gin, man 48 metai. Aš – rusakalbė ukrainietė, gimiau ir užaugau Charkive.
Man niekada niekas nedraudė kalbėti rusų kalba.
Aš niekada nieko neprašiau manęs gelbėti.
Aš labai myliu Ukrainą.
Tokių kaip aš – milijonai.“ (Ana Gin)
* * *
Knygos ištrauka
2022 m. vasario 26 d.
Pusbroliui Aleksejui. Į Novosibirską.
„Labas, Lioša. Tai aš, tavo juokinga maža pusseserė iš Charkivo. Prisimeni, kaip jūs su mama buvot atvažiavę pas mus į svečius ir vaikštinėjome Gorkio parke? Suaugusieji mums neleido nusipirkti po antrą cukraus vatos rutulį, ir mes valgėme vieną dviese slėpdamiesi už alyvų krūmų prie velnio rato.
Aš prisimenu. Ir lipnias nuo vatos rankas, ir pašėlusį alyvų kvapą. Šiandien Charkive trenkia degėsiais. O Gorkio parkas visiškai tuščias, vaikai dabar gyvena slėptuvėse.
Lioša, mes nesikalbėjom nuo 2014 m., nuo to laiko, kai aš tapau „chunta“. Nuo to laiko, kai tu įtikėjai „Slovjanske nukryžiuotu berniuku“ kaip aksioma. Aš bandžiau paaiškinti, kad tai neįmanoma.
Jei tai įvyktų kurioje nors Europos šalyje (pilnoje žmonių aikštėje nukryžiavo vaiką! Tu tik įsiklausyk!), būtų nuotraukų ir vaizdo įrašų, iš visų pasaulio kampelių suvažiuotų filmavimo grupės, pasisakytų viso pasaulio ombudsmenai.
Tačiau Rusijos kanalo korespondentė tiesiog paėmė interviu iš nukryžiavimo „liudytojos“, palingavo galva ir nukako filmuot kitų siužetų. Kas čia tokio, ar mažai trejų metų berniukų nukryžiuojama Ukrainoje.
Lioša, ar tu girdi mane? Bent šiokiu tokiu kritiniu mąstymu pasižymintis žmogus negali šito „praryti“, supranti? Jis nežiūrės net kanalo, skleidžiančio tokį šėtonišką šūdą. O tu žiūri. Jūs žiūrite. Aštuonerius metus tai stebite.
Žinai, per tą laiką mano dukra, tavo dukterėčia, baigė mokyklą rusų dėstomąja kalba Charkive ir ukrainietišką universitetą Lvive. Pusės paskaitų ji klausė anglų kalba. Kartais užeinu pas ją į kambarį, staigiai nutraukiu ausines ir klausiu: „Kokia kalba tu žiūri šitą filmą?“ O ji sutrikusi klapsi blakstienomis. Juokinga.
Rusų, ukrainiečių, anglų – jiems jokio skirtumo. Kalbos jiems, dvidešimtmečiams ukrainiečiams, – patogus būdas bendrauti, o ne politinių spekuliacijų objektas. Sakyk, ar ne šaunu?
Vos prieš penkiasdešimt valandų mano dukra ruošėsi važiuoti į Kyjivą į šaunius viešųjų ryšių kursus. O dabar ji slepiasi rūsyje. Kas pusvalandį siunčiame viena kitai žinutes: „Kaip tu?“ Ir būtinai parašome: „Myliu tave.“ Juk tu taip pat myli savo dukrą, Lioša, tiesa? [...]
Žinai, aš seniai svajojau rašyti scenarijus ir štai, pagaliau, apsisprendžiau. Sumąsčiau istoriją paauglių serialui, jis apie netikrą virtualų gyvenimą socialiniuose tinkluose. Prodiuseriui labai patiko idėja. Šiandien turėjo įvykti pitčingas (taip kino industrijoje vadinama naujo filmo prezentacija).
Bet dabar aš klijuoju langus. Kryžium. Nuolat ateina žinučių apie bombardavimus. Turiu tau prisipažinti, Lioša, man labai baisu.
Labai. Už lango griaudžia sprogimai. Daugelis mano draugų perėjo į šaltos neapykantos, teisingo keršto troškimo stadiją. O aš įstrigau baimėje, gėda.
Na, tu juk pažįsti mane, aš net tarakono niekada negalėjau užmušti, juk jis „taip pat gyvas“. Judu su Lena visada iš manęs juokdavotės.
Lioša, vakar aš, kvailė, nusitrenkiau su šunim į mišką, norėjau, nežinau, oro įkvėpt ar ką. Spygliuočių miškas – vieta, kur atgaunu jėgas. Prasidėjo apšaudymas, puoliau ant sniego ir bandžiau pridengt savimi šunį; jis visaip muistėsi, manė, kad žaidžiam.
Tikiuosi, mama šito nesužinos. Tas tris minutes ant sniego mąsčiau apie dukterį, tėvelius ir apie tai, kad taip ir nespėsiu parašyti tau laiško.
Mes išsisukome. Todėl noriu pasakyti tau, Lioša. Aš esu įsitikinusi, kad labai greitai tu, jūs, jūs visi praregėsite.
Jūsų beprotį prezidentą pribaigs saviškiai, tai akivaizdu. Pirma, rūmų perversmai pas jus – įprastas reikalas, vienintelis būdas pakeisti istorijos eigą. Antra, koks nors jūsų oligarchas, praradęs dėl sankcijų savo aktyvus, tiesiog nustos drebėjęs iš baimės atsidurti NKVD kankykloje ir persipildys keršto troškimo dėl savo prarastų babkių.
Tada į jūsų eterį ateis adekvatūs žmonės. Nežinau, Makarevičius arba Achedžakova. Ir pagaliau „per televizorių“ pasakys tiesą. Man regis, tu pravirksi, Lioša. Iš siaubo dėl to, ką jūs visi pridarėt. Tačiau bus per vėlu. Rusijos vėliava – tai jau gėdos dėmė, pasaulis jau neapkenčia jūsų visų.
Tiek to, turiu bėgti. Vėl praneša, kad tuoj bombarduos. Griaudžia visai netoli mano namo. Išeisiu bent prie lifto šachtos, rašo, kad ten saugiau. Tik dobermanas spyriojasi, nenori eiti.
Lioša, jei pro mano langą įskris raketa, noriu, kad tu žinotum: tai tu nužudei mane. Tu nužudei savo juokingą pusseserę iš Charkivo, su kuria slėpeisi už alyvų krūmų ir valgei cukraus vatą. Vieną dviese.“
