Slampinėju aplink senus gamyklų cechus, jie aptverti tvora, tarsi būtų pavojingi, tarsi būtų užkrečiami...
Žinoma, ne, jie tiesiog griaunami, jų vietoje stovės gražios ir teisingos gyvenamosios dėžutės. Niekas neprotestuoja, nedraudžia jų griauti, tie senų gamyklų cechai neturi jokios architektūrinės ar memorialinės vertės, tai ne rūmai ir ne kapinės – jie tik žemės sklypas, kurį galima labai brangiai eksploatuoti.
Mūsų gyvenimai lygiai tokie patys kaip šios sumautos senos dirbtuvės, gamyklos, cechai – statome juos, savo gyvenimus, paskui kuičiamės juose, triūsiame, kuriame, gaminame siurblius ir atodūsius, kartais gerus dalykus, kartais mėšlą, dažniausiai viską kartu, ir gerus, ir mėšlą, nes toks žmogus, toks jo likimas, viskas kartu, o paskui ateina laikas, ir mūsų gyvenimus nugriauna, ir nelieka plytos ant plytos, galbūt nelieka nieko.
Kiek pastangų, kiek gudrumo ir sumanumo, kai žmogus ką nors stato, kiek paaiškinimų ir pateisinimų, planų ir projektų, kad reikia to ar to ir kokia bus nauda ir pan., o galiausiai lieka tik purvinų šiukšlių sąvartynas.
O būna ir taip, tu dar gyveni, tu dar kaip sraigė kuitiesi savo namelyje, bet ateina nauji teisingo mąstymo žmonės su laužtuvais ir sako nešdinkis, mes negalime laukti, mes žinome, kas yra tiesa, ir tiesa yra ta, kad tu čia jau nepageidaujamas, reikia vietos kitiems, geresnio, naujesnio modelio agregatams. Ir taip per amžius, per visas kartas ir istorijas, dramatiška, komiška, prasmingai beprasmiška.
Griuvėsių supamas lengvai pasiduodu poetiškiems egzistenciniams vaizdiniams, čia nebėra paprastų opozicijų „gražu – negražu“, „gera – bloga“, čia lieka tik sąmoninga ir nesąmoninga būtis, kalbuosi su savo „Das Man“, Martino Heideggerio sukurta mūsų „aš“ nekatrąja gimine, „Das Man“ – tai mano kasdienybės „aš“, atspindi mano esybės vidutiniškumą.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą parašytame veikale M.Heideggeris puikiai nusako ir šiandieninio žmogaus savijautą ir esmę: „Das Man savo būtyje iš esmės rūpinasi savimi. Todėl faktiškai tai yra vidutinybė to, kam paklūstama, kam pritariama, o kam ne, kam pripažįstama sėkmė, o kam ne. Ši vidutinybė, nurodydama tai, dėl ko galima ir reikia rizikuoti, pavydžiai stebi bet kokią išsiskiriančią išimtį. Kiekvienas pranašumas yra be triukšmo nuslopinamas. Visa, kas originalu, yra kaipmat suniveliuojama, tarsi tai būtų seniai žinoma. Visa, kas sunkiai iškovota, paverčiama patogia banalybe. Kiekviena paslaptis praranda jėgą.“
Kalbama ne apie genijų ir vidutinybių kovą, kalbama apie tai, kad kiekviename mūsų yra tas „Das Man“, apie begalinį mūsų rūpinimąsi savimi, viską šiame pasaulyje verčiant patogia banalybe.
Reikėtų su tuo kaip nors kovoti, grumtis, o kovai reikėtų kokio nors patogaus objekto. Pavyzdžiui, kertami medžiai. Kai kas piktinasi, kad reikėtų dėl žmonių kovoti, ne dėl medžių. Bet žmonės užknisa, o medžiai ne. Kai rūpiniesi medžiu, auditorija, kuri mato tavo rūpestį, vis tiek žiūri ir klauso tavęs, ne medžio. Kai tu labai garsiai ir daug kovoji už medį, tu stojiesi į jo vietą ir esi aukštas ir galingas kaip medis. O jei kovosi už žmogų, nebūsi nei aukštas, nei galingas, tu niekada net nenorėsi būti paliegusio, pažeminto, kenčiančio žmogaus vietoje, nes tai sumauta vieta, be to, žmonėms niekad negana, jiems reikia pinigų, patogumų, dėmesio net ir po to, kai žiniasklaidos kameros išjungiamos.
Šiuolaikinis žmogus dalinasi su kitais dėmesiu tik dėl to, kad atkreiptų dėmesį į save. Todėl medis – patogesnis įrankis kovoti dėl dėmesio. Ir kas tas dėmesys? Viso labo tik patogi banalybė, nuo kurios išgelbėti gali tik sąmoningumas. Vadinasi, reikia už kažką kovoti, dėl ko nors aukotis, pavyzdžiui... Ir taip be galo, kol kažkas ateis su laužtuvu prie tavo namuko.
