Diskusiją pradėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė rašytoja Birutė Jonuškaitė-Augustinienė pabrėžė, kad per J. Marcinkevičiaus asmenybę iškylantis mūsų santykio su sovietinės okupacijos metais aptarimo poreikis rodo, kad prasideda gijimo procesas, kad mokomės kalbėtis ir priimti tai, kas įvyko. Panašų požiūrį išsakė ir architektūrinio-skulptūrinio konkurso komisijos narė literatūrologė prof. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Pasak jos, šiuo metu atveriami pūliniai ir gali būti, kad tai išeis į gera. Profesorė teigė neabejojanti J. Marcinkevičiaus talentu ir pabrėžė, kad tik talentingi žmonės tampa prieštaravimų mazgu.
Menotyrininkė dr. Laima Kreivytė, taip pat Lietuvos rašytojų sąjungos skelbto architektūrinio-skulptūrinio konkurso komisijos narė, atkreipė dėmesį į demokratijos prigimtį. Pasak jos, demokratija remiasi nuomonių įvairove, ir tai yra gerai. Pasak L. Kreivytės, konkurso komisijos išrinktas skulptūrinis ženklas yra tinkamas, ir problema yra ne jis, o tai, kad dar negebame suvokti, jog sudėtingais laikotarpiais gyvenusios ir kūrusios asmenybės yra prieštaringos.
Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė atkreipė dėmesį į tendenciją, kai visuomenė tampa ekspertais, o ekspertų įžvalgos ir sprendimai nebevertinami. Panašią problemą kėlė ir vitražų dailininkė, kultūros ir meno projektų vadovė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė. Jos teigimu, kūrėjais ir kūrybinių sričių specialistais Lietuvoje nepasitikima, o konkursus laimėję objektai pernelyg dažnai lieka neįgyvendinti būtent dėl prieštarų visuomenėje.
Istorikas, Lietuvos istorijos instituto darbuotojas, VU Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Valdemaras Klumbys sakėsi į diskusiją įsijungęs nesitikėdamas sutarimo – jam svarbiausia prisidėti prie diskusijų kultūros Lietuvoje puoselėjimo. Istorikas atkreipė dėmesį į tai, kad mūsų šalyje įsigalėjęs ydingas ir paties paminklo suvokimas, kai paminklas suvokiamas ne kaip ženklas, o kaip objektas kažkam pagarbinti.
Skulptorius prof. Gediminas Karalius išsakė rūpestį dėl istorinės atminties tąsos, tęstinumo. Jis sakėsi neabejojąs J. Marcinkevičiaus trilogijos „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“ svarba ir teigė, jog J. Marcinkevičiaus kaip žmogaus atsitiesimas įvyko būtent per trilogiją. Raštu pasisakęs architektas Gediminas Sakalis pabrėžė, kad konkursas pavyko, tačiau, jo nuomone, skvero erdvė komplikuota ir tinkamesnis sprendimas būtų jį formuoti išnaudojant rūmų sienas ir jų teikiamas ekspozicines galimybes.
Diskusijai pasisukus prie J. Marcinkevičiaus apysakos „Pušis, kuri juokėsi“, istorikas V. Klumbys teigė, kad šis kūrinys ir jo sukūrimo aplinkybės gali būti vertinamos įvairiai, tačiau pagal turimus duomenis tiesioginio užsakymo iš KGB nebūta. Literatūrologė V. Daujotytė-Pakerienė atkreipė dėmesį, kad ir pats J. Marcinkevičius yra kalbėjęs apie šio kūrinio sukūrimo aplinkybes ir nėra pagrindo abejoti jo liudijimais.
Diskusijos vedėjo žurnalisto Ryčio Juozapavičiaus paskatinti į diskusiją įsitraukė ir salėje buvę dailininkė Paulina Eglė Pukytė, vertėja Alma Ločerytė-Dale, Lietuvos Respublikos Seimo narys Kęstutis Vilkauskas, vertėja Irena Aleksaitė, skulptorius Vidas Simanavičius, politikas Vytenis Andriukaitis ir kiti. Nors diskusija buvo atvira, salėje pasigesta daugiau skirtingų nuomonių atstovų, J. Marcinkevičiaus skvero atnaujinimo ir architektūrinio-skulptūrinio objekto kritikų.
Atsižvelgdama į įvykusią diskusiją ir jos metu išsakytas nuomones, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba nutarė laukti Vilniaus miesto tarybos sprendimo dėl prie Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų esančio skvero atnaujinimo, nors savivaldybės atstovai tokio sprendimo greitu metu ir nežada.
Diskusijos įrašą galite peržiūrėti „Youtube“ kanale:
