Išgelbėjo sūnus
Taip galėjo atsitikti ir tam tikruose skaitytojų sluoksniuose itin populiarios britų rašytojos Lucindos Riley ciklui „Septynios seserys“. Rašytoja pažadėjo parašyti paskutinę, aštuntąją, sagos dalį, bet 2021 m. mirė nuo stemplės vėžio. Šiuo atveju skaitytojai neliko ant ledo, nes 2023-iųjų pavasarį pasirodė žadėtasis romanas „Atlantas. Tėvo istorija“, kurį lietuviškai neseniai išleido „Tyto alba“ (vertė J.Parvickienė).
Paskutinė „Septynių seserų“ dalis išsyk pateko į perkamiausių grožinių knygų dešimtukus, nors ją parašė ne L.Riley, o Harry Whittakeris – L.Riley sūnus, daug apdovanojimų pelnęs BBC radijo laidų vedėjas. Pasirodo, prieš pat mirtį L.Riley pavyko parašyti keletą knygos epizodų ir palikti detalių pastabų apie tolesnę istorijos eigą. Ji nusprendė, kad nutikus blogiausiam jos vyriausiasis sūnus turėtų užbaigti „Septynių seserų“ seriją. Jis, aišku, užbaigė.
Tačiau šiuo atveju kyla klausimas: ar galime kalbėti apie kokį nors L.Riley išskirtinį stilių, nepakartojamą mąstymo būdą, jei kitam autoriui, nors ir susijusiam giminystės ir kraujo ryšiais, pavyko juos, tą stilių ir mąstymą, pamėgdžioti ir, tiesą sakant, visai neprastai. Pabandykite įsivaizduoti rezultatą, jei Maxas Brodas būtų pabandęs pabaigti Franzo Kafkos kūrinius.
Ciklas „Septynios seserys“ paremtas mitu apie Plejadžių žvaigždyną ir pasakoja įvaikintų seserų istorijas. Mirus seseris užauginusiam tėvui jos visos vėl susirenka į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero, bet tėvo valia laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po voką ir nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Taigi kiekviena ciklo knyga pasakoja vis kitos sesers istoriją, o paskutinė atskleidžia visas paslaptis, kurių liko ankstesnėse dalyse.
Beje, viena Holivudo prodiuserių kompanija nusipirko teises ekranizuoti L.Riley romanų ciklą, tad ekranus anksčiau ar vėliau turėtų pasiekti „Septynių seserų“ istoriją pasakojantis serialas.
Išgelbėjo menas
„Kaip ir dauguma vienišų žmonių, Andy Warholas buvo užkietėjęs kaupikas, jis apsistatydavo įvairiais objektais, taip atsiribodavo nuo žmogiško poreikio patirti artumą. Jis kraupiai bijojo fizinio kontakto, retai išeidavo iš namų neapsiginklavęs fotoaparatais ar diktofonais, kurie padėdavo drąsiau bendrauti ir kartu apsaugodavo nuo tiesioginės sąveikos su kitais, – toks elgesys, be abejonės, tapatus tam, kaip naudojamės technologijomis dabar, šiame tariamame ryšio amžiuje“, – tokių žavių ir tikslių įžvalgų kupina britų rašytojos Olivios Laing knyga „Vienišas miestas“. Ją, išsyk patekusią į perkamiausių negrožinių knygų dešimtukus, šią vasarą išleido leidykla „Kitos knygos“ (vertė I.Venskevičiūtė).
„Vienišo miesto“ atsiradimo istorija – ir skaudi, ir žavi. O.Laing būdama beveik 35-erių nusprendė kraustytis iš Europos į Niujorką pas mylimąjį. Kelionė jau buvo suplanuota, bet paskutinę minutę jis persigalvojo. Palikta viena svetimame megapolyje moteris išgyveno turbūt stipriausią vienatvės formą. Ieškodama išsigelbėjimo ji ėmė domėtis niujorkiečių menininkų kūryba ir biografijomis – tai buvo žmonės, kuriems buvo sudėtinga megzti artimus ryšius ir kurie savo kūriniuose apmąstė vienatvę.
Rašytojos dėmesio centre atsidūrė diktofonu lyg šarvu nuolat prisidengianti poparto ikona A.Warholas, vienatvę tuščiose miesto erdvėse užčiuopęs tapytojas Edwardas Hopperis, mėgėjų meno atstovas, iki pat mirties niekam nerodęs savo baugių darbų Henry Dargeris, šiame gyvenime ateiviu nuolat jautęsis dainininkas Klausas Nomi, į A.Warholą šovusi rašytoja Valerie Solanas, kiti.
Remdamasi šių Niujorko menininkų gyvenimu ir kūryba O.Laing savo eseistikos knygoje pabandė atskleisti vienatvės grožį ir universalumą. Svarbiausia tai, kad „Vienišame mieste“ savitai skleidžiasi ne tik menas ir vienatvė, bet ir anuometinis miestas – AIDS pandemijos poveikis, apleistų rajonų atsinaujinimas, pirmieji realybės šou, smarkiai paveikę ateities žmonių elgesio normas.
„Kai atvykau į Niujorką, buvau palūžusi ir, nors keista sakyti, vientisumo pojūtį atgavau ne ką nors sutikusi ar įsimylėjusi, o veikiau prisilietusi prie kitų žmonių sukurtų dalykų, per tai pamažu įsisavindama, kad vienatvė ir ilgesys nėra nesėkmė, tiesiog tai rodo, kad žmogus yra gyvas“, – apie aprašomų menininkų ir asmeninės vienatvės santykį knygoje rašo O.Laing.
