Šiaip ar taip, pastaruoju metu, kai mano galvą iš išorės spaudžia vieno už kitą aršesnių kovotojų už tiesą balsai, iš vidaus ją sprogdina į jokią tiesą nepretenduojantys grupės „Foje“ dainos „Kitoks pasaulis“ žodžiai: „Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse, ką apie tylą žinome mes?“
Nors šis A.Mamontovo dainuojamas klausimas Lietuvoje skamba jau kelis dešimtmečius, beveik niekas atsakymo į jį neieško. Gal iš tiesų mes girdime tik tai, ką norime girdėti, o visa kita patogiai vadiname tyla? Gal tyla apskritai neegzistuoja? Kaip ir tiesa?
Tarkim, kai visokie garbūs žmonės bandė Just.Marcinkevičių paversti blogiausiu Lietuvos poetu tiek asmenybės, tiek kūrybos atžvilgiu, mano atmintyje iškilo tokio Th.Midgley Jr. pavardė. Ją mažai kas girdėjo, bet šis talentingas mokslininkas, amerikiečių mechanikos ir chemijos inžinierius, vadinamas blogiausiu, žalingiausiu išradėju istorijoje, nors už savo išradimus ir pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą.
Th.Midgley Jr. tikslai buvo gana šviesūs – pagerinti žmonijos kasdienybę. Bet pelno ištroškusios korporacijos, ypač „General Motors“, kur ir dirbo Th.Midgley Jr., tuos jo išradimus pavertė dviem ekologinėmis katastrofomis, nusinešusiomis milijonų žmonių gyvybes ir net sumažinusiomis vidutinį žmonijos intelekto lygį.
Ką išrado Th.Midgley Jr.? Pirmiausia jis pasiūlė į benziną įmaišyti teatraetilšvino, kuris sumažina vidaus degimo variklio detonaciją ir pagerina jo veikimą.
Bet pasekmės buvo katastrofiškos: didžiulis švino kiekis pasklido atmosferoje, vėliau buvo nustatyta, kad tai apnuodijo daugybę žmonių, neigiamai paveikė vaikų sugebėjimą mokytis ir net padidino nusikalstamumo lygį. Po daugybės dešimtmečių naudoti teatraetilšviną vidaus degimo varikliuose buvo uždrausta.
Kitas Th.Midgley Jr. išradimas susijęs su kondicionieriais ir šaldytuvais. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje kondicionieriuose ir šaldytuvuose buvo naudojamos toksiškos, degios ir sprogstančios medžiagos. Th.Midgley Jr. pasiūlė esą visiškai saugią medžiagą – dichlorodifluorometaną, kuris buvo pavadintas freonu. Bėda ta, kad jis skaidydamasis ilgainiui ėmė ardyti ozono sluoksnį. Pasekmes jaučiame iki šiol.
Th.Midgley Jr. mirtis buvo paradoksali ir siaubinga. Ne sykį smarkiai apsinuodijęs švinu ir kitomis cheminėmis medžiagomis jis galiausiai tapo iš dalies neįgalus. Kadangi nemėgo, kad prie jo liestųsi kiti žmonės, Th.Midgley Jr. susikonstravo lovą, kurioje pats skriemuliais ir lynais galėjo pakelti ar nuleisti savo kūną. Vieną dieną Th.Midgley Jr. buvo rastas susipainiojęs tarp tų virvių ir pasismaugęs. Kai kurie kalba apie savižudybę, nors įrodymų nėra.
Kai Th.Midgley Jr. gyvenimo kontekste bandau rekonstruoti ar įsivaizduoti Just.Marcinkevičiaus pasirinkimus, man kažkodėl norisi garsiai patylėti. Ne todėl, kad su poetu ne sykį buvau susitikęs, dariau gal keturis interviu ir tikrai turėčiau ką papasakoti. Tiesiog naiviai manau, kad kartais tyla – vis dar gera byla.
Juolab kad, kaip atskleidė Kanados skaitmeninių technologijų ir aplinkos tyrinėtoja K.Bakker, mūsų pasaulyje tyla neegzistuoja, ji – tik iliuzija. Mat mokslininkai, naudodami bioakustinius įrašymo įrenginius ir dirbtinį intelektą, jau įrodė, kad viskas šioje Žemėje skleidžia arba aukštus ultragarsus, arba žemus infragarsus, kurių mes, žmonės, paprasčiausiai nepajėgūs girdėti. O jeigu mes ko nors negirdime ar kitais pojūčiais nepatiriame, paprasčiausiai patogiai manome, kad tai neegzistuoja.
Įvairius nuolatinius garsus skleidžia ne tik žmonės, bet ir vandenynų bei žemės gelmės. Pasirodo, gyvūnai, tokie kaip šikšnosparniai ar orkos, turi dialektus, būdingus tam tikroms geografinėms teritorijoms. Net augalai skleidžia ultragarsą, kuris kinta priklausomai nuo jų būklės – vandens trūkumo, ligų, pažeidimų. Gali būti, kad tuos augalų skleidžiamus garsus girdi vabzdžiai.
Jei būčiau patylėjęs, būčiau atrodęs išmintingesnis. Bet juk jei žmogus galėtų ko nors nepasakyti, jis būtinai tai pasakys. Nes, anot liaudies, labai dažnai nesinori būti ta tylia kiaule.
