Didžiąją dalį iš kelių dešimčių prozos, poezijos, esė, kūrinių vaikams knygų R.Šerelytė parašė užkabory prie stalelio, ant kurio vos telpa nešiojamasis kompiuteris ir stalinė lempa. Rašytoja įsileido žurnalistus į savo namus sostinės Antakalnio rajone.
– Yra posakis, kad prozininkui būtinas tvirtas rašomasis stalas, patogus krėslas ir kietas užpakalis. Poetui darbo stalas kaip ir nebūtinas. Jūs daugiausia rašote prozą, nors esate rašiusi ir eilėraščių, tad gal atskleistumėte savo santykį su rašomuoju stalu? – paklausiau R.Šerelytės.
– Tai kad aš jo paprasčiausiai neturiu! Rašau užkaborėly, kuris šiaip jau darytų gėdą normaliam prozininkui, ant kurio stalo turėtų išsirikiuoti visi įkvėpimo aksesuarai, tarp jų – ir žvakė bei kaukolė.
Ant maniškio vos telpa nešiojamasis kompiuteris ir stalinė lempa. Knygų neminiu, tos griūva iš visų kampų, taigi ir nuo visų stalų ir staliukų. Kartais tokią lengvai pasiekiamą knygą pačiumpa šuva, kai jam nuobodu ir niekas su juo nežaidžia. Ir labai uoliai „skaito“, ypač viršelius.
– Jei reikėtų parašyti nedidelę novelę, miniatiūrą apie savo darbo vietą, kambarį, rašymo priemones, vaizdą pro langą, kaip ji skambėtų?
– Iš savo užkaborio, kuris kadaise buvo tarpdurys, o dabar virto netvarkinga darbo vieta, matau du langus. Kairysis – pilkas lyg pusaklės bobos akis, jau dešimt metų kėsinuosi mest velniop tas apdulkėjusias žaliuzes.
Dešinysis – be žaliuzių ir be užuolaidų, kiparisas, tuja ir rožė pro jį žiūri, kartais – katė, kai jau nori į vidų. O dar toliau už tų langų – klinikos stogas, apneštas nevalomais pernykščiais lapais, varnos oriai braido po juos – ne kaip vėlės, ne kaip bepročių sielos, o greičiau kaip visa išmanantys psichiatrai.
Kai klinikos parkas sulapoja, vaizdas toks, lyg žiūrėtum į gilų šulinį – nei varnų, nei lapų, nei stogo, tik gelmė, kuri traukia šviesą, ir ta šviesa ištirpsta juodojoje visatos medžiagoje.
– Lenkų poetė Wislawa Szymborska yra sakiusi, kad apie rašytojo darbą neįmanoma sukurti filmo, nes jis būtų be galo nuobodus: sėdi prie stalo, retkarčiais pakelia akis į lubas, ir viskas. Ar sutinkate?
– Kaip čia pasakius... Gal tiesiog pateiksiu epizodą iš savo patirties, o jūs jau spręskite, nuobodus rašytojo darbas ar ne. Sėdžiu savo užkabory visa surūgusi, nes reikia šį tą skubiai parašyti, o aš nekaip jaučiuosi, atrodo, peršalau.
Šalia kompiuterio miega viena katė, ant knygos kiek tolėliau – kita. Du šunys knarkia ant lovos kaip girti bocmanai.
Tarškinu tarškinu klavišais ir staiga jaučiu – tuoj čiaudėsiu. Atsispiriu kojomis nuo staliuko ir... apčyyy!
Nusičiaudėjimas – toks galingas, kad virstu aukštielninka su visa kėde, mirtinai išgąsdindama kates – jos paklaikusios nuskuta sienomis, o šunys prabunda ir atbėga pasižiūrėti, kas čia griuvo. Kadangi aš guliu ir juokiuosi kaip pusprotė, tai rūpestingai aplaižo man veidą ir grįžta į savo vietą nusprendę, kad nieko bloga neatsitiko.
– Kur nukreipiate žvilgsnį, kai užstringa mintis ar sakinys?
– Užsimerkiu.
– Yra posakis, kad geriausias poilsis – mėgstamas darbas. Kas jums yra kūryba ir rašymas – labiau darbas, labiau poilsis ar labiau kas nors kita?
– Banalu, bet turbūt darbas. Jeigu būčiau rašytoja mėgėja, tai, be abejo, būtų malonumas. Rašai, kaip širdis liepia, kaip norisi, kaip įsivaizduoji...
O profesionalas turi būti sau negailestingas. Ir kuo toliau į brandą, tuo labiau tas negailestingumas stiprėja – ypač kai matai, kokia trumpa, nedėkinga ir paika žmonių atmintis, kaip žmonės tingi atsiminti, ieškoti, kaip bijo arba nenori kritiškai mąstyti, kaip menksta autoironijos suvokimas, išsitrina tapatybė.
– JAV rašytojas Johnas Updike’as netikėjo, kad rašytojui verta laukti įkvėpimo, pasak jo, „nerašymo malonumai tokie galingi, kad jei tik leisi sau jiems atsiduoti, niekada daugiau neberašysi“. Ar, jūsų manymu, kūrybiniai laimėjimai labiau susiję su talentu, įkvėpimu, ar su juodu darbu?
– Mane gąsdina posakis „juodas darbas“. Dviprasmiškai skamba, ypač kai taikoma kūrybiniam darbui: juodadarbis paprastai siejasi su šachtininku stachanoviečiu, kuris turi prikirsti anglių tiek, kad viršytų visus planus.
Bet kam to reikia? Kažin ar gražiausi literatūros kūriniai atsirado iš „juodo darbo“. Galbūt vis dėlto iš įkvėpimo. Iš džiaugsmo arba iš skausmo. Tik, žinoma, be talento nieko nebūtų išėję.
– Kitas JAV rašytojas Trumanas Capote yra sakęs: „Esu absoliučiai horizontalus autorius. Negaliu mąstyti, kol neišsitiesiu ant lovos ar sofos su cigarete ir kavos puodeliu.“ Sėdant prie rašomojo stalo ar reikia kokio nors specifinio nusiteikimo, ritualų, įpročių?
– Taip, apeinu tą savo užkaborio erdvę kelis kartus galvodama, ko čia nusitvėrus, kad tik kurį laiką dar išvengčiau to nelemto sėdimosi prie kompiuterio. Aha, gal dar kavos išgersiu. Va, dar katiną paglostysiu. Ai, ir dar ant kalendoriaus reikia užrašyti, kad penktadienį kurjeris atveš žvynuotąjį kadagį ir kalnines viksvas.
Kartais būna, kad net vyno išgeriu arba net konjako (ne brendžio!). Jei turėčiau pypkę, gal net užsirūkyčiau. Tik ne horizontaliai – čia jau man būtų pragaištis. Išsitiesus ant sofos man paprastai visiškai praeina noras rašyti.
– Kiek maždaug laiko praleidžiate darbo kambaryje? O kiek rašydama prie darbo stalo?
– Neturiu nei darbo kambario, nei darbo stalo, tik staliuką, kaip minėjau. Faktiškai visada esu įvykių sūkury – šalimais katės, šuo, vyras, televizorius.
Tad jei noriu rašyti tikrai rašytojiškai – kad sklandančiai mūzai jokios televizoriaus kalbamos nesąmonės ir vyro šauksmas „ar prieš bei reikia dėti kablelį“ nenusvarintų sparnų – rašau gana vėlai, kai visi miega. Išskyrus kates, žinoma. Bet katės – subtilūs gyvūnai. Ateina pasižiūrėti, ką čia veikiu, maloningai linkteli ir duoda suprasti, kad gyvenime yra ir įdomesnių užsiėmimų.
– Kokius kūrinius, kokias knygas parašėte pastarojoje darbo vietoje?
– Oi, kiek daug parašiau. Visų neatsiminsiu. Veikiau jau tas, kurių neparašiau. „Ledynmečio žvaigždes“ rašiau virtuvėje prie stalo, tada dar neseniai buvome atsikraustę ir virtuvėje gal tik tas stalas ir testovėjo, daugiau nieko nebuvo. Buvo tuščia lyg šokių salėj.
Paskui dar rašiau kambarėly pietinėj pusėj – ten buvo gerai, bet greitai jo netekau, jis atiteko dukrai, panorusiai privačios erdvės.
Bandžiau rašyti net vonioje ir lauke, verandoje, bet iš to išėjo šnipštas – kažkokios nedvasingos erdvės, necirkuliavo ten įkvėpimas.
– Papasakokite apie savo praeities rašomuosius stalus, darbo kambarius, rašymo vietas, kuriose atsirado vieni ar kiti kūriniai.
– Galite drąsiai vadinti mane rašytoja be rašomojo stalo. Rašiau ant kokių tik norit stalų (virtuvės, svetainės etc.), net ant taburetės (čia vaikystėje), bet štai padoraus rašomojo stalo – savo stalo – taip niekada ir neturėjau.
O rašymo vietos... Vaikystėje tai rašiau visur – ir savo kampe, ir sode, pasistačiusi taburetę su violetinio rašalo rašaline (tuo rašalu baisiai išsiterliodavau), ir palėpėje (vasarą, nes žiemą būdavo per šalta).
Čia atsirado didingi kūriniai – eilėraščiai, poemos, apysakos apie piratus, plėšikus ir raganas. Bet jei kalbėtume apie darbo kambarius, tai tegaliu atsidusti – tokios prabangos nelabai turėjau. Nors visada svajojau ir tebesvajoju apie tokį tik man priklausantį kambarį, į kurį įleisčiau, hm... na, gal tik kates. O gal ir nieko. Visus varyčiau lauk.
Būtų toks keistas, mielas, kiek netvarkingas, knygų ir gėlių pilnas kambarys. Su skiautinių paveikslais (kuriuos pati kurčiau) ir kitokiais keistais kūrinėliais, kuriuos sugalvočiau.
– Gal atsimintumėte kelias keisčiausias, įdomiausias savo kūrinių atsiradimo aplinkybes, susijusias su vieta, laiku, nuotaika, būsena?
– Prisimenu keistą moterį, kurią sutikau prie šiukšlių konteinerio šeriančią kates. Ji labai pikta replika palydėjo išsipusčiusią poniutę, kuri bandė spirtelti tam jos šeriamam katinui. Toji moteris, poniutė ir katinai vėliau man labai natūraliai įsiliejo į romaną „Kokono baladės“.
Po novelių knygos „Balzamuotojas“ pasirodymo sutikau tikrą balzamuotoją, kuris man padovanojo edukacinį balzamavimo proceso vaizdo įrašą (kasetėje). Prisipažinsiu: iki šiol jo nepažiūrėjau ir turbūt niekada nepažiūrėsiu, nors dovanotojas buvo tikras, kad balzamavimo paslaptys man daugmaž žinomos, nes juk savo novelėje, jo nuomone, viską teisingai (!) aprašiau.
– Esate pelėda ar vyturys? Ir kaip darbingiausių valandų metas keitėsi bėgant laikui?
– Esu pelėdinis vyturys. Keliuosi ne per anksti, o jei reikia dirbti, vakarais pasėdžiu ir ilgiau. Bet dirbti iki kokių trijų nakties – tai man pasitaikė gal kartą gyvenime.
Manau, darbas naktį apskritai nesąmonė: logika miega, vaizduotė šėlioja.
O vaizduotė, kaip sakė prancūzų filosofė Simone Weil, – šėtono įrankis. Ji neretai apgaulinga, klastinga ir nuvilianti.
– Muzika ir kūryba. Kaip manote, ar yra laikas muzikai ir laikas kūrybai? O gal vienas kitam padeda, vienas kitą papildo?
– Muzika – keistas jausmų ir logikos mišinys. Mėgstu ir klasiką, ir džiazą, ir folklorą, ir, žinoma, roką. Su malonumu pasiklausau tokių dinozaurų kaip „Nazareth“, „Def Leppard“, „AC/DC“, „Bon Jovi“, „Aerosmith“, „Deep Purple“.
Bet rašyti geriau tyloje. Nes muzikos kūrinys tarsi primeta temą, nuotaiką.
Kita vertus, kartais muzika būna per daug jausminga. Ir ne į gerąją pusę. Jautiesi kaip saldaus limonado persigėręs.
O dainų žodžiai gali ir pasiutimą įvaryti. Užsisakėme kažkada taksi, jaunas vairuotojas klausėsi lietuviško popso, tai vyras rūsčiai tarė: „Išjunkit tuoj pat. Nenorim šitos nesąmonės klausyti.“
– Lietuvių patarlė teigia: „Ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj!“ Tačiau žinoma, kad, tarkime, Franzas Kafka buvo linkęs švaistyti laiką, atidėlioti svarbiausius kūrinius, vietoj to jis imdavosi laiškų ar dienoraščio. O pati esate labiau dabartistė ar atidėliotoja?
– Iš kur gali žinoti, kad būtent šis kūrinys, prie kurio turi sėsti, bus (yra) svarbiausias? Gal visai nesvarbus? Ir kam man jo reikia? Kam apskritai jo reikia? Gal iš esmės niekam?..
Šiaip atsisėsti prie kompiuterio ir imtis rašymo – tai ne kas kita, o galynėjimasis su šitais klausimais. Būna, kad jie mane įveikia.
Tada atidedu. Būna, kad ima ir kažkas pasirašo. Tarsi nieko – kaip poetas Henrikas Radauskas sakė: „O eilėraštis gimsta kaip vėjas iš nieko...“
Imi galvoti apie laiką ir belaikystę, apie literatūros pasaulį kaip gamtišką vietą ir apie antgamtę, kurioje nėra (nes nereikia) nei literatūros, nei performansų, nei kitų menų... Ir tada dar labiau nesinori rašyti: juk visa tai tik amžinas kartojimasis.
– Kartais rašytojai, turėdami omenyje visokius trukdžius, kiek juokaudami užsimena, kad ideali vieta kūrybai būtų kalėjimas. Ar sutinkate?
– Kalėjimas nėra tokia jau bloga vieta rašyti. Galima sakyti, kad tai savotiška perauklėjimo įstaiga, vos ne edukacinė. Juokauju, žinoma.
Bet prievartinė jos, tos įstaigos, funkcija man nepatinka. Štai vienuolyno celė – kas kita, ypač labai rūsčios regulos vienuolyno (kur žmogų užmūrija gyvą ir palieka tik langelį valgiui paduoti).
Čia dažniausiai žmogus užsidaro savanoriškai. Tik ne rašymui.
Kadangi man visokie trukdžiai – tiesiog rutina, su kuria turiu susitaikyti, tai tobula vieta yra kiekviena, kurioje gauni kelias valandas ramybės ir turi jas panaudoti kuo produktyviau ir intensyviau.
Todėl man toks svarbus yra pats rašymo tikslingumas – ar tikrai šio teksto reikia, kas jį skaitys, kaip neprirašyti žodžių dėl žodžių ir be reikalo nepriliteratūrinti.
O šiaip jau kurti knygas – jų siužetus, veikėjus, dinamiką – smagiausia vaizduotėje. Tai ir yra kūrybos malonumas. Rašymas – tai jau darbas, rutina, vaizduotės pavergimas ir neretai – nusivylimas.
